Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 29 (997), 2012 liepos 20 d. > Dailė > Stiklo gyvenimas verda
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Stiklo gyvenimas verda


Pokalbis su stiklo menininku Algirdu Dovydėnu


Kristina Stančienė

Share |
Algirdas Dovydėnas. Mergelės Marijos bažnyčios Nidoje vitražai. Fragmentas. 2008 m.
2012 m. gegužės 17–18 d. Sanderlando (Didžioji Britanija) universiteto nacionaliniame stiklo centre įvyko tarptautinis simpoziumas, skirtas šiuolaikinio architektūrinio stiklo problematikai. Susirinko šios meno srities meistrai iš viso pasaulio. Lietuvai simpoziume atstovavo žinomas lietuvių vitražo ir stiklo menininkas, pedagogas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Algirdas Dovydėnas. Ta proga su profesoriumi kalbamės apie simpoziumą ir kūrybą.

Palyginti su vaizduojamosios dailės, tarpdisciplinio meno atstovais atrodo, kad stiklo menininkai gyvena „tyliau“, bet tai tik pirmas ir apgaulingas įspūdis. Iš tiesų stiklo gyvenimas stačiai verda – tai supratau žvalgydamasi po profesoriaus kūrybos aplanką ir klausydamasi šmaikščių pasakojimų – apie visuomenės ir užsakovų lūkesčius, įvairius požiūrius ir kūrinių atsiradimo istorijas.

 

Simpoziumo organizatoriai Jus patys pakvietė dalyvauti – vadinasi, lietuviškos pavardės pasauliniame stiklo meno lauke taip pat žinomos?

 

Su Sanderlando universiteto stiklo centru Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedros vitražo studija bendradarbiauja jau ne vienus metus. Tarptautinį šios srities specialistų ir jaunų, dar tik pradedančių menininkų bendravimą skatina ir simpoziumai „1+1“, kurį rengia VDA vitražo studija. Juose dalyvauja dėstytojai ir studentai iš įvairių šalių aukštųjų mokyklų. Čia paprastai sukuriami nedideli vitražai, skirti konkretiems interjerams. Simpoziumo dalyviai atvyksta su paruoštais kartonais, žinodami būsimo kūrinio erdvės specifiką, apipavidalinimo schemą, idėją. Paprastai per simpoziumą vyksta ir paskaitos, konferencijos, kuriose menininkai pristato savo kūrybą, pranešimus vitražo temomis skaito dailėtyrininkai. Išskirtinis „1+1“ bruožas – čia sukurti darbai turi aiškų tikslą ir paskirtį, jie visuomet tampa kaskart vis kitos architektūrinės erdvės akcentu, neišsibarsto, kaip dažnai nutinka su vitražų projektais ar parodoms skirtais kūriniais. Gerai, kad tokie susitikimai vyksta ne tik Lietuvoje – mūsų studentai taip pat yra ne kartą vykę į užsienio šalis, pristatę jose savo kūrybą. O Lietuvoje yra viešėję garsūs šios srities meistrai.

 

Sanderlandas, įsikūręs Anglijos šiaurės rytuose – pramonės centras, vis labiau garsėjantis kaip universitetinis miestas. Ypač dideliu traukos centru tampa Sanderlando universiteto nacionalinė stiklo meno studija. Prieš pradedant kalbėtis apie simpoziumo pranešimus, pabrėžčiau puikią renginio organizaciją. Viskas vyko nepaprastai sklandžiai. Nors kelias dienas trukusiame renginyje prisistatė net 14 pranešėjų, laikas neprailgo – buvo nepaprastai įdomu išgirsti ir pamatyti, kuo gyvena kolegos Vakaruose, kokias teorines problemas sprendžia, kaip įgyvendina savo idėjas. Simpoziumo programa buvo labai intensyvi, bet užteko laiko pasigrožėti ir šalta, vėjuota vandenyno pakrante.

 

Minėjote, kad simpoziumo dalyviai – garsūs ir žinomi menininkai, teoretikai.

 

Iš tiesų, kalbant apie šio seminaro dalyvius galima būtų net prisiminti šiuolaikinio stiklo meno istoriją. Tai, pavyzdžiui, čekė Dana Zamecnikova, kurianti jau trisdešimt metų. Ji kuria tapybą ant stiklo, skulptūrinius objektus, savitai naudodama daugiasluoksnes stiklo plokštes, šviesos žaismą ir lūžius. Taip pat jos vyras Marianas Karelas, seminaro metu surengęs įdomias kūrybines dirbtuves. Tai vienas čekų stiklo meno lyderių, pelnęs tarptautinį pripažinimą dar XX a. 8–9-uoju dešimtmečiais originaliomis prizminėmis stiklo konstrukcijomis. Šie menininkai taip pat yra ir žinomi dėstytojai, savo žinias perteikiantys ne tik būsimiems savo šalies stiklo menininkams, bet ir architektams. Tai labai svarbu – architektai, perėmę turtingas stiklo ir pastato konstrukcijos sąveikos galimybes, vėliau savo žinias pritaiko praktiškai. Pažymėčiau ir Daaną Roosegarde (gyvena ir kuria Nyderlanduose, Roterdame), kuriantį sudėtingas, interaktyvias erdvines stiklo, garso, judesio instaliacijas, kuriose stipriai veikiami žiūrovo pojūčiai, emocijos. Tarp simpoziumo pranešėjų jo idėjos buvo taikliai pavadintos „techno poezija“. Taip pat paminėčiau britę Vanessą Cutler. Ji yra teoretikė, akademikė, stiklo technologijų tyrinėtoja ir kurianti menininkė, savo kūryboje besigilinanti į stiklo pjaustymo procese išgaunamas formas ir jų dermes. Seminare ji pateikė daug įdomios specifinės technologinės informacijos. Savaip vertingi buvo daugelio dalyvių pranešimai, kūrybos pristatymai, tačiau viena įspūdingiausių simpoziume pasirodžiusių figūrų – Alexas Beleschenko (g. 1951). Šis ukrainiečių kilmės menininkas yra gimęs Didžioje Britanijoje, o jo kūriniai žinomi visame pasaulyje. 1986 m. jis įsteigė savo stiklo studiją, kurioje, bendradarbiaudamas su architektais, projektuoja ir kuria monumentalius architektūrinio stiklo kūrinius – ištisas stiklines sienas, konstrukcijas, kurios neatpažįstamai pakeičia pastatų pobūdį, suteikia jiems nepakartojamo išraiškingumo. Buvo malonu, kad pristačius savo pranešimus organizatoriai pakvietė mus abu į sceną, kad atsakytume į dalyvių klausimus.

 

Apie ką savo pranešime pasakojote simpoziumo dalyviams ir svečiams?

 

Kalbėjau apie iliuzinės erdvės kūrimą vitraže, remdamasis dailės istorijoje žinomais linijinės, spalvinės ir toninės perspektyvos pavyzdžiais. Mano atramos taškais tapo italų renesanso – Fra Angelico freskų erdvės iliuzija, kuriama pasitelkus linijinę perspektyvą, Giotto aksonometrinio piešinio specifika, taip pat Paulo Cezanne’o kūryboje atsiskleidęs santykis su tikrove – nuo literatūrinio pasakojimo iki racionalaus, geometrinio apibendrinimo. Be to, kalbėjau apie savitą planų išdėstymą garsiojo japonų dailininko Hokusajaus kūriniuose, „kinematografinį“ M.K. Čiurlionio komponavimo metodą cikle „Rex“, Liudo Truikio kūrybą, Victoro Vasarely perspektyvos iliuzijos kūrimo būdą. Kaip ir daugelis simpoziumo dalyvių, parodžiau ir savo kūrybos pavyzdžių.

 

Įdomu, kad tarp visuotinai žinomų kūrėjų Jūsų pranešime įsiterpia ir lietuvių menininkai. Tarkime, kad M.K. Čiurlionio kūryba plačiau yra gana gerai žinoma, tačiau Liudo Truikio vardas seminaro dalyviams greičiausiai buvo negirdėtas...

 

Į L. Truikio kūrybą pažvelgiau per jo sukurtas dekoracijas Giuseppe Verdi operai „Aida“. Tai įdomus, unikalus iliuzinės erdvės kūrimo pavyzdys – kaip įtaigiai naudojamas vertikalių ritmas, kokia įvairi figūrų skalė. Gal užsienio kolegoms ir nežinoma L. Truikio kūryba, bet čia, mano manymu, ji nuskambėjo itin moderniai ir šiuolaikiškai. Galbūt kartais tokie renginiai leidžia tarsi kitoje šviesoje išvysti seniai žinomus dalykus, „pasitikrinti“ jų aktualumą ir meninę vertę. L. Truikio kūryba ne tik jos neprarado, bet neabejotinai yra labai įdomi ir šiandien.

 

Persikelkime į Jūsų kūrybos erdvę, pasikalbėkime apie lietuvių vitražo padėtį. Neretai manoma, kad vitražas, architektūrinis stiklas Lietuvoje, žlugus sovietinei santvarkai, nebeteko savo reikšmės ir svorio. Kaip yra iš tikrųjų?

 

Ir taip, ir ne. Žinoma, užsakymai, projektai „susmulkėjo“, išnyko tradicija, kai vitražai buvo kuriami dar tik projektuojant pastatus. Tačiau nemažai vitražų, stiklo kūrinių Lietuvoje sukuriama ir šiandien – privačiuose interjeruose, kulto pastatuose.

 

Tarp daugelio pastarųjų dešimtmečių Jūsų kūrinių ryškiai išsiskiria Lietuvos kankinių koplyčios Rainiuose vitražai, už kuriuos 1994 m. buvote apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Taip pat – Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčios dekoras, Čia pasirinkote itin lakoniškus ir įtaigius simbolius. Pasakojote, kad kuriant Kryžių kalno Šv. Pranciškaus vienuolyno koplyčią (2000, archit. N. Rimaulo) pasinėrėte į Bažnyčios ir meno istorijos studijas.

 

Taip, nuoširdžiai atsidėjęs studijavau Šv. Pranciškaus gyvenimo istoriją, šios temos sklaidą vaizduojamajame mene, Giotto kūrybą, pranciškonų veiklą Lietuvoje. Gilintis skatino ir pats užsakovas – pranciškonų vienuolijos Lietuvoje tėvas Benediktas. Galiu drąsiai sakyti, kad apie pranciškonus ir jų veiklą Lietuvoje šiandien žinau nemažai. Todėl šie vitražai paremti istorija ir ikonografija.

 

Daug atgarsių susilaukė ir Jūsų vitražai Nidos bažnyčioje.

 

Ir dvasininkai, ir nemaža dalis Nidos bendruomenės tikėjosi, kad čia sukursiu įprastą sodrių spalvų vitražą, kokių daug matome Lietuvos kulto pastatuose. Tačiau pasirinkau visai kitą išraišką – stiklo paviršiuje vos matomas, subtilias formas, nes reikėjo išsaugoti erdvės, esančios už altoriaus, vientisumą. Taip elgtis liepė architektūrinė logika ir meninė nuojauta, pastato pobūdis ir paskirtis. O reakcijų būta įvairių – nuo palaikymo iki pykčio ir nesupratimo.

 

Panašu, kad kelione į Didžiąją Britaniją, simpoziumo įspūdžiais likote patenkintas.

 

Taip. Gailiuosi tik vieno – kad su Alexu nespėjome draugiškai išlenkti taurės viskio...

 

Parengė Kristina Stančienė


„7 meno dienos“ Nr.29 (997), 2012-07-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

1zKSQ4wkEpaM, 2016-05-02 10:49

Ah yes, nicely put, evneeory.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti