Jei tokie rinkimai vyktų kine, Gerardo Herrero filmas „Tyla sniege“ („Silencio en la nieve“, Ispanija, Lietuva, 2011) turėtų daug šansų nugalėti: paprasta rusų moteris Zira (Gabrielė Malinauskaitė) su ašaromis akyse žiūri į savo partnerį – ispanų kareivį Artūrą lyg į šventąjį, jų meilės aktas vyksta bažnyčioje (ar cerkvėje), nenatūralios personažų pozos pabrėžia ne triumfuojančios meilės, o kičo įspūdį. Tas įspūdis kyla nuo pirmųjų filmo kadrų, kai sningant tirštam kompiuteriniam sniegui, kuris nepalieka jokių pėdsakų ant personažų veidų ir drabužių, matome ežere įšalusius arklius. Jų pozos tokios dramatiškos, kad nė akimirkos nesuabejoji, jog tai – muliažai. Bet filmui įpusėjus supranti, kad „Tyla sniege“ taip pat yra tik gyvo kino muliažas. Tiksliau, režisierius sugeba viskam, kas vyksta ir rodoma filme, suteikti tiesiog katastrofiško dirbtinumo. Jis dingsta tik slenkant finaliniams titrams, kai ekrane rodomos autentiškos Ispanijos savanorių divizijos, Antrajame pasauliniame kare kovojusios vokiečių pusėje, karių nuotraukos.

Tačiau nesiginčysiu, kad „Tylos sniege“ tema ir sumanymas įdomūs: parodyti dramatišką ispanų „Mėlynosios divizijos“ likimą, pasitelkus detektyvinį paslaptingų mirčių tyrimą ir rusų „generolą Šaltį“. Generolas Franco norėjo išsaugoti neutralumą, bet leido „Mėlynosios divizijos“ savanoriams kovoti prieš SSSR. Formaliai diviziją sudarė generolą Franco rėmę falangistai, bet tarp karių buvo daug nukentėjusių pilietiniame kare, kurie siekė asmeniškai atkeršyti komunistams (todėl ispanai prisiekinėjo ne fiureriui, o kovai su komunizmu), buvo ir žmonių, kurie paprasčiausiai norėjo atsidurti kuo toliau nuo Ispanijos, avantiūristų. „Mėlynoji divizija“ kovojo Leningrado fronte (todėl filme nuolat skamba Puškino (buvęs Carskoje selo) miesto pavadinimas) ir pasižymėjo prasta disciplina. Vienas generolas net yra sakęs: „Jei pamatysite nesiskutusį ir išgėrusį vokiečių kareivį atsagstyta miline, neskubėkite jo suimti – greičiausiai tai ispanų didvyris.“

Filmo veiksmas prasideda 1943-iųjų žiemą, kai rusai laimi Stalingrade. Kartu su sušalusiais arkliais rastas ir nužudytas ispanų kareivis. Ant jo krūtinės peiliu išraižyti žodžiai „Dievas tave stebi“. Žmogžudystė pavedama ištirti buvusiam policijos inspektoriui, o dabar tiesiog kareiviui Arturui Andradei (Juan Diego Botto) ir seržantui Espinozai (Carmelo Gomez). Pilietinio karo metais jie buvo skirtingose pusėse, tačiau dėl tyrimo eigos abu, regis, sutaria. Iš pradžių mano, kad nusikaltimą įvykdė raudonieji, paskui, kai atsiranda antras lavonas su ant kūno išpjaustyta antra vaikiškos maldelės eilute, kad nusikaltėlis – masonas. Esą žmogžudystės primena masonų ritualus. (Įdomu, ką apie tai pasakytų tikri masonai, bet filme jiems atstovauja komunistas homoseksualas, kuris tuos įtarimus tik patvirtina.)

Tyrimas vyksta vangiai, režisierius nemoka kurti detektyvinės įtampos, nesugeba išlaikyti šiurpios nusikaltimo atmosferos, todėl bando kitas būdais sudominti žiūrovus. Ilga scena skirta cerkvėje vykstančiam rusų ruletės žaidimui, kuriame ispanų kareiviai šaudosi patys (bet tų nusikaltimų kažkodėl netiria niekas), dar viena – ispanų orgijai su vietinėmis moterimis, kurios kažkodėl vadinamos lenkiškai „panienkomis“. Herrero įsitikinęs, kad panašios scenos turi vykti bažnyčiose, cerkvėse, vienuolynuose ar buvusiose teutonų pilyse (?), net vokiečiai suvaro menką grupelę rusų į bažnyčią ir čia juos kulkosvaidžiu sušaudo per patį dramatiškiausią žudiko gaudynių momentą. Dramatizmas, matyt, režisieriaus silpnoji vieta. Pavyzdžiui, iškart po jau aprašytos sekso scenos, Arturą bažnyčioje užpuola du partizanai, kuriuos jis gana greitai ir sėkmingai sudoroja. Tačiau įtariu, kad režisierius turi ir darbo su aktoriais problemų – jie visi vaidina stebėtinai blogai, paviljonuose filmuotų epizodų mizanscenos dvelkia senamadišku teatru, o mūšių scenos gali prajuokinti minų ir bombų sprogimais, kurie labiau primena naujametinius fejerverkus. Todėl visai nenustebau, kai filmo viduryje salę paliko pusė žiūrovų (tiesa, mūsų buvo vos keturi), nes „Tyla sniege“ – nei detektyvas, nei istorinis filmas, nei psichologinė drama. Tik visų šių žanrų nevykusi imitacija.

Nors „Tyla sniege“ – bene penkioliktas Gerardo Herrero filmas, Ispanijoje jis geriau žinomas kaip garsių ir sėkmingų filmų prodiuseris. Režisūra, matyt, yra tiesiog širdžiai mielas užsiėmimas, padedantis Herrero pažinti platų pasaulį. Viename interviu jis žavėjosi lietuviškais peizažais ir kino profesionalais. Manau, supratote, kad šalčio sukaustytą Rusiją filme suvaidino Lietuva, masuotė taip pat lietuviška. Gal ir malonu filmo titruose matyti LKS, bet ar tokie bendros gamybos filmai lietuvių kinui atveria šviesias perspektyvas, abejoju.

„7 meno dienos“ Nr.28 (996), 2012-07-13