Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 27 (995), 2012 liepos 06 d. > Teatras > Vaizdinių eksperimentų erdvėje
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Vaizdinių eksperimentų erdvėje


Kalbamės su menininke Kirsten Dehlholm


Daiva Šabasevičienė

Share |
Kirsten Dehlholm
Birželio 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko žinomos danų menininkės Kirsten Dehlholm ir jos vadovaujamo teatro „Hotel Pro Forma“ eksperimentinės operos „Karo suma“ („War Sum Up“) vaizdo įrašo peržiūra bei susitikimas su režisiere.

„Hotel Pro Forma“ – tarptautinė vaizdinių laboratorija, kurioje gimsta tarpdisciplininiai meno projektai, konceptualiai jungiantys muzikines ir vaizdines išraiškos priemones. Laboratorija, veikianti nuo 1985-ųjų, yra sukūrusi pusšimtį darbų, jie pristatyti daugiau nei 30 šalių. Vienas naujausių projektų „Karo suma“ sukurtas bendradarbiaujant su Latvijos nacionaline opera, spektaklį įkvėpė tradicinė (teatras no) ir šiuolaikinė populiarioji (manga piešiniai) japonų kultūra, libretą sukūrė danų rašytojas Willie Flindtas, muziką – latvė Santa Ratniece ir britų grupė „The Irrepressibles“.

 

Birželio 19–25 d. Kirsten Dehlholm vadovavo Vilniuje ir Alantoje vykusiam Baltijos ir Šiaurės šalių jaunųjų teatralų seminarui (BaNd – Baltijos ir šiaurės šalių teatro platforma), kurio tema buvo „Dienoraščiai ir dokumentacija“. Seminare dalyvavo menininkai iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos (Lietuvai atstovavo jaunieji režisieriai Rugilė Barzdžiukaitė ir Tadas Montrimas).

 

Pasibaigus seminarui Kirsten Dehlholm maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

 

Daiva Šabasevičienė: Kaip vertinate šiuolaikinės kultūros vizualizacijos procesus, kurie vis labiau trina XX a. susiformavusias meno rūšių ir žanrų ribas?

 

Kirsten Dehlholm: Manau, kad visos meno sritys turi vystytis kartu su laiku. Gyvename kaleidoskopiškame laike: internetas, kitos vaizdo atkūrimo technologijos, pastaraisiais metais ypač sustiprėjo garso menas. Žinoma, žmonės, kurie kuria teatrą, performansus, nori naudoti tai, ką mums siūlo šiuolaikinis pasaulis. Be to, tai domina jaunąją žiūrovų kartą. Tačiau manau, kad tradicinis teatras neišnyks. Kai atsirado kinas, buvo tokių prognozių, tačiau taip neatsitiko. Tai tiesiog kitoks menas. Jis kyla aukštyn ir smunka žemyn, tačiau teatras su vaidinančiais aktoriais išliks. Teatro mokyklos tebemoko aktorius pagal tradicinę metodiką, ir kol teatrą kurs su ta tradicija susiję režisieriai ir aktoriai, ji gyvuos. Kai kalbame apie teatrą, dažniausiai galvojame apie psichologinį teatrą, tačiau šiandien yra kur kas daugiau teatro rūšių. Teatras labai įvairus. Ir ta įvairovė turi teisę egzistuoti. Žinoma, mums reikia auklėti žiūrovą. Susidūrę su tradiciniu žiūrovu, galime jam pasiūlyti ne tik tai, prie ko jis pripratęs, bet kartu šį tą daugiau, šį tą nauja. Taip mes galėsime ne tik lavinti senuosius žiūrovus, bet ir pritraukti naujų.

 

D. Š.: Koks Jūsų požiūris į šiuolaikinio meno ir teatro sintezės galimybes?

 

K. D.: Tarpdisciplininį teatrą kuriu jau daugiau nei trisdešimt metų, bet dabar mane vis labiau domina tekstinis teatras. Tai man labai įdomus iššūkis: kaip papasakoti psichologinę, klasikinę istoriją (pavyzdžiui, Ibseno dramą), kuri anksčiau man visai nerūpėjo, visiškai kitaip nei tradiciniame teatre.

 

D. Š.: Jūs laikote save tarpdisciplininio teatro kūrėja, tačiau „Karo suma“, kurios įrašą matėme Vilniuje, rodo, kad esate tikra dramos teatro režisierė: pavydėtinai gerai jaučiate kūrinio tempą ir ritmą, laikinių ir plastinių teatro elementų jungtį. Taip jūs sukuriate spektaklio dramaturgiją, kuri dažnai yra kur kas svarbesnė už literatūrinę dramą.

 

K. D.: Aš taip pat jaučiuosi esanti teatro režisiere. Kurdama spektaklį visada kuriu dramaturgijos, taip pat ir tam tikro pasakojimo – ne siužeto, bet pasakojimo – linijas, siekiu to, kad visi elementai vienas kitą palaikytų, tačiau nebūtų iliustratyvūs.

 

D. Š.: Kokia patirtis gali būti perteikiama Jūsų kuriamu menu?

 

K. D.: Man svarbiausia – visų elementų (vaizdo, garso) darna. Mėgstu žiūrėti filmus, skaityti, man įdomi istorija, bet savo menu noriu kalbėti apie kitką, nei kalba tradicinis teatras. Apie gyvenimą. Gatves. Žmones, vaikštinėjančius po prekybos centrus. Man svarbi nūdiena, mūsų kasdienybė ir jos dermė su labai rafinuotais meno dalykais. Kasdienybė tampa menu, kai ją atitinkamai pateiki. Pasirinkusi temą, aš mėgstu pažvelgti į ją iš visų pusių – viršaus, apačios, pirmiausia man būtina surasti, kas mane pačią šioje temoje domina ir žavi. Šis asmeninis pasirinkimas – labai svarbus.

 

D. Š.: Gal galėtumėte trumpai apibūdinti savo darbo procesą? Kaip pajuntate, kad atėjo laikas gimti naujam kūriniui?

 

K. D.: Kiekvieno kūrinio istorija vis kitokia. Štai vienas jų – „Aš tik atrodau miręs“ – buvo sukurtas 2005-aisiais, kai buvo švenčiamas Hanso Christiano Anderseno 200 metų gimimo jubiliejus. Norėjau sukurti ką nors apie jį, bet nenorėjau atsispirti į jo pasakas. Man buvo įdomu suprasti, koks jis buvo žmogus. Jis tikrai buvo keistuolis, liguistas, persekiojamas įvairiausių fobijų. (Raštelį „Aš tik atrodau miręs“ Andersenas nuolat laikė prie savo lovos, bijodamas, kad jo nepalaidotų gyvo, – D. Š.) Bet taip pat jis buvo labai drąsus. Jis rašė dienoraščius – susidomėjusi juos perskaičiau. Jis daug keliavo – dienoraščiai ir kelionės buvo šio darbo tema. Kitas dalykas – žinojau, kad spektaklyje dalyvaus dainininkai, nes kuriant šį darbą bendradarbiauti pasisiūlė Danijos radijo choras. Taigi išeities pozicija buvo tokia: Hansas Christianas Andersenas ir dainininkai. Toliau man reikėjo muzikos. Labai mėgstu a capella dainavimą, man sunku dirbti su orkestru. Pradėjau ieškoti kompozitoriaus – ir sutikau vokiečių kompozitorių Manos Tsangaris, kuris Danijoje surengė parodą. Man patiko su juo kalbėtis, nuvykau į Kelną, kur jis gyvena, dar pasikalbėjome ir nusprendėme, kad galime dirbti kartu. Man labai svarbu kalbėtis su visais spektaklio kūrėjais – man nebūtina žinoti, ką jie kuria. Atvirkščiai – būna, kad gilėjant pažinčiai susipažįstu su jų kūriniais ir jie man visiškai nepatinka. Taigi Manos Tsangaris pradėjo rašyti muziką. Turėjau vienintelį prašymą – kad jis sukurtų „schöne musik“ (gražią muziką – D. Š.), o ne kokią nors sudėtingą šiuolaikinę muziką. Žinoma, ne vien „schöne musik“, bet ir šį tą daugiau. Jis mane suprato. Vietoj libreto daviau jam keletą Hanso Christiano Anderseno tekstų, pavienių sakinių. Taip pat žinojau, kad spektaklio trukmė bus valanda dvidešimt minučių.

 

Dar vienas labai svarbus elementas – erdvė. Turėjau sugalvoti, kokia bus spektaklio erdvė – ar tai bus teatras, ar muziejus. Šiam spektakliui man reikėjo labai plačios erdvės. Norėjau, kad žiūrovai, sekdami veiksmą, turėtų sukinėti galvas tai į vieną, tai į kitą pusę. Todėl pasirinkau trisdešimt dviejų metrų pločio sceną – žinoma, ne teatre, o pramoniniame pastate. Spektaklyje dalyvaujantiems artistams sukūriau judėjimo taisykles – tai irgi labai svarbu. Jie turėjo pasirodyti iš kairės. Scenografija buvo sudaryta iš išdidintų, pusiau permatomų knygos paveikslėlių, kurių fone veikėjai juda lyg raidės teksto eilute. Pasirinkusi temą, erdvę ir atlikėjus, ieškau kostiumų, apšvietimo. Šiame spektaklyje dainininkai vilkėjo baltai. Nenorėjau, kad jie iliustruotų pasakų personažus, – jie galėjo reikšti bet ką. Man net nebuvo svarbu, kokie dainininkai – aukšti, žemi, ploni, stori – bus atrinkti šiam spektakliui (tai nusprendė choro vadovybė), žinojau tik, kad bus septynios moterys ir septyni vyrai. Premjera turėjo vykti vėlų rudenį, o baigiantis vasarai kartu su kostiumų asistente nuvykome į parduotuvę, kurioje buvo išparduodami balti vasariniai drabužiai, ir pigiai pripirkome jų visą krūvą – pačių įvairiausių. Kostiumų eskizų paprastai nepiešiu – kostiumus kuriu iškart, derindama įvairias formas ir detales. Kai pradėjome dirbti su dainininkais, kostiumus jiems tiesiog pritaikėme. Tai labai svarbu, nes tik šitaip galima išvengti psichologiškumo pavojaus ir sukurti visiškai kitokius, naujus personažus. Reikėjo, kad dainininkai kažką laikytų rankose. Taigi nuvažiavome į prekybos centrą ir pripirkome keistų spalvotų daiktų – tai turėjo būti šiuolaikiški, nauji daiktai, o ne kokie nors seni lagaminai, jokiu būdu! – teatras ir taip pilnas senų lagaminų. Manau, žiūrovui tiesiog reikia sudaryti sąlygas pačiam interpretuoti tai, kas vyksta scenoje.

 

D. Š.: Kaip šiame kontekste atrodo Latvijoje sukurta „Karo suma“?

 

K. D.: „Karo sumoje“ taip pat yra panašių dalykų – dainininkai laiko gėles, pina vainikus. Man patinka, kai dainininkai ką nors veikia, o ne „vaidina“. Kartais tas „vaidinimas“ pasiteisina, bet dažniausiai – ne. Nes muzika tokia stipri, kad dainininkams nebūtina „vaidinti“ už ją – leiskime kalbėti muzikai! Muzikiniame spektaklyje dainininkai man yra lyg paveikslai. Jie yra muzikos instrumentai. Arba lyg potėpiai ant drobės – žinoma, dainuojantys potėpiai. Mėgstu dirbti su dainininkais, nes jų įrankis – dainavimas. Aktorių visai kitas požiūris – jie nori žinoti, kodėl atlieka vieną ar kitą veiksmą. Dainininkai tokių klausimų neužduoda.

 

D. Š.: Koks darbas Jūsų laukia grįžus į Kopenhagą?

 

K. D.: Šį rudenį planuoju kūrinį su šešiais aktoriais, kuriame beveik nebus scenografijos. Svarbiausia bus parodyti, kaip sąveikauja erdvė, tekstas ir aktorius. Aktoriai bus su mikrofonais, tad žiūrovai juos girdės net tada, kai jų scenoje nebus. Kalbėdami vienas su kitu aktoriai vienas į kitą nežiūrės. Šiame spektaklyje Konstantinas Stanislavskis susitiks su Kirsten Dehlholm. Spektaklio pavadinimas – „Tas, kas šnabžda, – meluoja“. Šiam spektakliui taip pat reikės gilios scenos. Aktoriai neturės mokytis teksto – tai dar vienas iššūkis. Tekstai bus projektuojami ant ekranų už žiūrovų. Noriu, kad jie, pamatę tekstą, iškart jį pasakytų, per daug jo neišjausdami. Man nepatinka, kai aktoriai per daug jaučia. Kaip žiūrovė aš visada noriu daugiau erdvės, kad pati galėčiau suvokti ir interpretuoti tai, kas vyksta. Šiame spektaklyje bus aštuonios scenos, kiekviena prasidės nuo muzikos – greičiausiai nuo šiuolaikinės dainos, kurią aktoriai dainuos ar niūniuos. 

 

D. Š.: Jūsų spektakliai labai įdomūs vaizdine prasme. Tačiau kokia jūsų meno filosofija, kokią intelektualinę informaciją norite perteikti žiūrovams?

 

K. D.: Paprastai sakau, kad žiūrovams nieko nenoriu perteikti, tačiau pačia bendriausia prasme noriu kartu su jais atsakyti į klausimą, ką reiškia būti žmogumi. Tai, ko klausė Immanuelis Kantas: „Kas yra žmogus?“ Man taip pat labai svarbu paliesti žmogaus pojūčius, būtent pojūčius, o ne sentimentalius jausmus, todėl labai daug dėmesio skiriu tiems pojūčiams sužadinti: analizuoju optinę iliuziją, kitus dalykus, kurie skatina pasaulio pajautos įvairovę. Esu įsitikinusi, kad jei sužadinsime pojūčius bent kelias akimirkas anksčiau nei smegenis, poveikis bus kur kas gilesnis. Nežinau, ar tai filosofija, bet mūsų spektakliai labai gražūs. Taip jau atsitinka. Ir man atrodo, kad skleisti šį grožį labai svarbu.

 

D. Š.: Dėkoju už pokalbį.

 

Parengė Daiva Šabasevičienė


„7 meno dienos“ Nr.27 (995), 2012-07-06

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

edYx62TGA, 2017-03-22 06:42

Kat sbh ebi ada production cmnyn..rasaypa staf dia yg undi. Xpun cmpany dia ada peruntkan untk undi..ala undi diri sendiri la 2 uols!! Mcm c betina tasha shilasial 2!Hot debate. What do you think? 9  8

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti