Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 27 (995), 2012 liepos 06 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Daiva Šabasevičienė: Vaizdinių eksperimentų erdvėje(1)
Kalbamės su menininke Kirsten Dehlholm
Vilmantas Juškėnas: Akimirkos tigro glėbyje
Įspūdžiai iš pasaulinio lėlininkų festivalio ir kongreso Kinijoje
Laurie Anderson kalbasi su Marina Abramović
Živilė Pipinytė: Naciai atakuoja!
Nauji filmai – „Geležinis dangus“
Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Krėsle prie televizoriaus
XVI Thomo Manno festivalis
Liepos 6–12 d.
Liepos 6–12 d.
Liepos 6–15
7 MD: Parodos
Liepos 6–15
Apie meno mugę „ArtVilnius ’12“ ir „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ Šiuolaikinio meno centre

Monika Krikštopaitytė

Pastarąją savaitę visi, na bent jau tie, kuriems bent kiek įdomi Lietuvos dailė, aptarinėja du įvykius. Abu – dideli ir daugiabalsiai, todėl ir komentarų daug. Prisiminusi seną istoriją, kai apie vieną parodą kalbėjosi Jonas Valatkevičius, pasivadinęs Permanentpain, ir Konstantinas Bogdanas (jaun.) – Constrainedbalance, pasiskolinau jų kontrastingų vaidmenų formatą ir pamėginau sudėlioti daugiabalsius įspūdžius į optimisto ir pesimisto pasisakymus. Šio bei to įterpiau ir nuo savęs.


Optimistas: Tiek daug ir tokio įvairaus meno per trumpą laiką! Čia visi ką nors galėjo sau atrasti. Menas Lietuvoje klesti.

 

Pesimistas: Anaiptol. Pirma, jei abu renginiai būtų diplominiai darbai, tai recenzentas pirmiausiai turėtų pabrėžti, kad nei vieno, nei kito renginio pavadinimas neatitinka turinio. Mugė skelbiasi tarptautine ir dar Baltijos, o dalyvavo tik 11 užsienio galerijų, ir nepasakyčiau, kad labai žinomų ar įsimintinų. 53 lietuviškos, bet be kai kurių svarbesnių. Publika irgi daugiausia vietinė. Jei užklystantis vienas kitas užsienietis leidžia renginiui vadintis tarptautiniu, tai visos mūsų galerijos ir visos jų parodos – tarptautinės. O „Lietuvos dailė 2012“ skamba, sutik, kaip panorama ar apžvalga, na bent įžvalga. 18 parodų, žinoma, nemažai, bet iki Lietuvos dailės – toli toli. Siūlau pervadinti – į „ŠMC dailė“.

 

O.: Bet vis tiek svarbus įvykis ta mugė: žiūrovai ir pirkėjai galėjo viską, kad ir tik Lietuvos, vienoje vietoje pamatyti. Kai kas kai ką įsigijo. Meno vadybininkai apsišvietė. Menininkams gerai. Prašom tau ir panorama. O šių metų „Lietuvos dailė“ – tai iš viso didelis posūkis ir pakilimas: buvo įtraukti ne tik institucijos kuratoriai, menininkai, bet ir kiti norintys! Net tie, kurie kritikos ŠMC negailėjo. Atrodo, Kęstutis Kuizinas stengėsi atsiverti patiems naujausiems meno judesiams, vietiniams reiškiniams. Taip sakant – nuėmė geležinį delną.  

 

P.: Kuizinas tik kaip Poncijus Pilotas nusiplovė rankas – neva, jei viską kritikuojat, tai prašom – patys ir darykit, šekit jums demokratija. Tai pirma. Antra, reikėjo kaip nors įteisinti jaunų-žalių kuratorių pasirodymą. Trečia – jei atvira, dar nebūtinai visi vertingieji puola dalyvauti, nes įsitraukimas vis dėlto ilgalaikių santykių rezultatas. Ši pastaba tinka ir mugei. Potencialūs nepriklausomi vietiniai menotyrininkai-kuratoriai nebuvo čia dar nuo Sorošo laikų, gal ir norėjo dar kurį laiką pasireikšti, bet dabar gal jau ir nebenori. Girdėjau, kad Šapoka principingai atsisakė. Bet ne tiek jį turėjau galvoje, o visos grupės žmonių neišnaudotą intelektą. ŠMC atvirumas pasiūlymams mane irgi buvo nuteikęs optimistiškai, bet rezultatas, kaip pasakė mūsų kolega, gana infantilus. Yra keli įdomūs darbai, džiugina permainų pojūtis, bet neskubėčiau džiaugtis. Galima tik atsikvėpti, kad nustojo užsiiminėti savirefleksija įsimylėjėlio akimis.

 

O kad mugėj ką nors nupirko – labai gerai. Nors galime atspėti, kas nupirko daugiausiai. Ir tada kitas klausimas yra toks – ar norint rengti mugę užtenka kelių pirkėjų? Galiausiai, aš asmeniškai mugėje nepamačiau absoliučiai nieko naujo, kas dar nebuvo rodyta šių metų parodose. Išėjo kažkokia parodų paroda. Beje, ŠMC irgi – viena trečioji parodos sudaigstyta iš jau matytų, kitur rodytų projektų.

 

O.: Mugės, kaip ir aukcionai, nėra naujienų portalas. Čia ir turi būti tai, kas jau turi kainą arba potencialiai ją turės. O be to, ne visi turi laiko ranką ant pulso uždėję laikyti. Kolegoms iš galerijų nėra kada vieniems pas kitus lankytis, bet va mugėje susieina, pasirodo, pasišneka apie aktualijas, pasilygina vienas su kitu. Tai skatina sveiką konkurenciją. Mugė įgauna ir edukacinę funkciją – metinė parodų apžvalga, informacija apie galerijas.

 

Kam kabinėtis prie pavadinimų, juk „Lietuvos dailė“ – tęstinis projektas su intencijomis vengti stagnacijos. Sugeba ir refleksyviai pažiūrėti, kaip anais metais, ir pabandyti ateitį išburti – kaip šiemet. Negi gali viena paroda viską aprėpti... Kokios svarbos institucija, tokie ir pavadinimai. Pavadinimas yra akstinas norėti ten pakliūti. Būkim teisingi – didžioji dalis projektų specialiai parodai parengti. Pavyzdžiui, Marijos Olšauskaitės kūrinys „Aukcionas“ net įvietintas – žmonės galės rungtis ir įsigyti daiktų iš nebenaudojamo ŠMC techninio inventoriaus. Gražu, kad menininkė įsivaizduoja, jog visokie projektoriai neša per jį rodytų kūrinių informaciją. Ne veltui ir Neringa Černiauskaitė su Ugniumi Gelguda gavo visą salę. Įvaldė ją tobulai, augančios įtampos tvarka. Nors man ten truputį per daug Narkevičiaus: ir filmuojant kosminį darželį, ir fetišizuojant erdves, ir traktuojant tarybinę istoriją. Bet jų filmas apie Kalantos kartos žmogaus prisiminimus man labai patrauklus. Kaip kokia odinė striukė iš palėpės – kvepia dramatiškais laikais. Viskas taip estetiška, apgalvota.

 

P.: Įdomu, kam dar, be pačių darbuotojų, gali turėti sentimentalią prasmę ŠMC daiktai? Gaila, kad mugėje nebuvo pabandyta šį inventorių pardavinėti. Dėl Neringos su Ugnium kosminio paviljono sutinku, tai turbūt viena stipresnių parodos dalių. Žaismas estetika kultūrinę intuiciją labai kutena, bet jei lieptų kas nors parašyti apie turinį, tektų suktis Malašausko stiliumi. Duodama scena, o po to jau pats įsivaizduok. Mano supratimu, geriausias „Lietuvos dailės 2012“ darbas yra Aurelijos Maknytės „Videonuoma“, kur perimtas išnykusio kultinio „Eliksyro“ palikimas. Jau vien tai įdomu, o dar, pasirodo, Maknytė metodiškai į videokasetes filmui pasibaigus ir kūrinių buvo prirašiusi. Visai intriguoja Monikos Lipšic paroda „Kolekcininkas“. Viskas...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru