Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Gyvenimo džiaugsmo animatorius


Pokalbis su Vladislavo Starevičiaus anūke Léona-Béatrice Martin Starewitch


Kristina Steiblytė

Share |
Vladislavas Starevičius su dukterimi
Vladislavas Starevičius, nors ir pradėjo lėlinę animaciją kurti Lietuvoje, vis dėlto čia žinomas ne taip plačiai, kaip galėtų būti. Prancūzų kultūros centro ir teatro „Lėlė“ iniciatyva birželio 16 d. vilniečiams buvo parodyta šio menininko filmų retrospektyva. Jų pristatyti į Lietuvą atvykusią Léona-Béatrice Martin Starewitch, V. Starevičiaus anūkę, pakalbinome apie senelį ir jo palikimą.

Į Lietuvą atvykote pristatyti senelio filmų, tad pokalbį norisi pradėti nuo Jūsų prisiminimų apie V. Starevičių.

 

Su seneliu gyvenau nuo penkerių su puse iki keturiolikos metų. Kiekvieną dieną mačiau jį dirbantį. Aš ruošdavau pamokas, o jis žaisdavo su lėlėmis.

 

Įsikūręs Prancūzijoje, jis priimdavo visus atvykstančius iš Lietuvos ar Rusijos, duodavo pinigų maistui. Tačiau kadangi pats dirbdavo dažniausiai nuo 8 iki 20 val., svečiais rūpintis tekdavo jo dukroms ir žmonai.

 

Nors labai daug dirbo, senelio gyvenimas nebuvo uždaras. Jis buvo aktyvus, guvus, mėgo keliauti ir mylėjo gyvenimą. Taip pat buvo išdykęs, mėgo juokauti. Sukosi tarp intelektualų, bendravo su menininkais, skaitė paskaitas Sorbonos universitete.

 

Jis buvo kosmopolitiškas žmogus. Lietuviai sako, kad jis lietuvis, rusai – kad rusas, prancūzai – kad prancūzas, lenkai – kad lenkas. Tačiau iš tikrųjų jis buvo pasaulio pilietis. Nors visą laiką atsigręždavo į Lietuvą, nes čia praėjo jo vaikystė. Vaikystės prisiminimai svarbūs ir jo darbuose.

 

O ar Jums pačiai teko dalyvauti filmų kūrime? Gal net vaidinti?

 

Ne, bet vaidino mano mama ir teta. Aš su seneliu išmokau daryti dekoracijas, siūti mažus drabužėlius filmų veikėjams.

 

Senelis kūrė vienas, bet jam padėdavo visa šeima. Jo filmai buvo šeimos reikalas. Žmona su dukterimi Janina padėdavo siūdamos. O pagrindinė padėjėja ir bendradarbė buvo duktė Irena. Ji rūpinosi sutartimis, dokumentais. Visas senelio palikimas išliko tik dėl Irenos: ji viską saugojo, stengėsi išlaikyti vienoje vietoje, kad niekas nedingtų. Nors Irena jauna apako, tai netrukdė darbui. Tačiau bet kas atėjęs galėjo ką nors pavogti.

 

Mes išsaugojome viską, ką senelis paliko. Ir jei jo lėlių yra ne pas mus, o kažkur kitur, tai jos yra vogtos. Prieš keletą metų vienam muziejui Londone buvo pasiūlyta pirkti mano senelio lėlių. Išgirdusi apie tai išplatinau pranešimą visiems muziejams, kad ketindami pirkti V. Starevičiaus lėlių ne iš manęs, perkate vogtas lėles.

 

Kokią veiklą vykdote dabar?

 

Dabar keliauju pristatinėdama senelio palikimą. Taip pat esu išleidusi knygą apie V. Starevičių, restauruojame ir skaitmeniname jo filmus. Šis procesas sudėtingas, nes perrašome iš 35 mm juostos.

 

Taip pat saugote ir senelio filmų veikėjus – lėles. Gal galite papasakoti ir apie jas?

 

Dabar lėlės gaminamos fabrikuose, iš standartinių detalių. Kadangi V. Starevičius buvo lėlinės animacijos pradininkas, jis viską darė pats: sugalvodavo ir struktūrą, ir kiekvieną smulkiausią detalę. Pavyzdžiui, lėlių odą, kad atrodytų natūraliai, darydavo iš ožkos odos.

 

Saugoti lėlių drabužėlius padeda naftalinas. Medines detales, kuriose įsiveisia kirvarpų, deginame, tai daryti pradėjome jau su seneliu. Seniausia išlikusi lėlė yra 1910 metų. Taip pat yra likę daug detalių, iš kurių būtų galima sukonstruoti daugiau lėlių, bet jos visos yra išbarstytos.

 

O kas dar yra Jūsų sukauptame V. Starevičiaus archyve?

 

Be filmų ir lėlių saugomos visos dekoracijos. Nors senelio namą pardavėme, išsaugota studija, kurioje jis dirbo: stalas, ant kurio filmuodavo, prožektoriai, dėžutės, kuriose laikė lėles. Taip pat yra lėlių piešiniai, filmų scenarijai, straipsniai apie jį nuo 1910 m., jo kurti paveikslai ir nuotraukos. Išsaugojom ir dideles vabzdžių bei drugelių kolekcijas: senelis domėjosi entomologija.

 

Taip pat išliko ir labai daug aparatų. Esu radusi žmogų, kuris vis dar žino, kaip juos tvarkyti, bet ir jam vis tenka sukti galvą, kaip ir kodėl V. Starevičius sugalvojo tokius mechanizmus.

 

V. Starevičius, atrodo, atitinka modernistinį menininko apibrėžimą: individualistas, universalus, išvystęs savitą stilių, ryški asmenybė.

 

Taip. Neatsitiktinai senelio lėlės dabar eksponuojamos modernaus meno muziejuose. O ir apskritai jo įtaka moderniam menui labai didelė: darbai universalūs, įkvėpė daugelį autorių, turėjo įtakos ne tik animacijos, bet ir apskritai kino, vizualiųjų menų raidai. Jis nebuvo tik filmų kūrėjas, jis buvo gyvenimo kūrėjas.

 

Seneliui buvo siūlyta dirbti Holivude, bet jis atsisakė, nes norėjo būti nepriklausomas ir puikiausiai galėjo dirbti vienas. Atsiradus garsiniam kinui, V. Starevičius ne tik įgarsindavo savo filmus, bet ir juos pakeisdavo permontuodamas, pridėdavo scenų, perdarydavo titrus. Pavyzdžiui, „Meilė juodai ir baltai“ vaizdavo intrigas, kurios baigėsi vestuvėmis, įgarsinus filmas buvo pervadintas „Meilė baltai ir juodai“ ir vestuvės atsidūrė filmo pradžioje, o visos intrigos vyko po jų.

 

Jūsų senelio filmuose yra daug fantazijos, vaikiško šėlsmo, o kartu ir švelnumo.

 

Visa tai atėjo iš vaikystės: jis buvo laimingas, mylimas vaikas. Augo nepriklausomas, darydavo, ką panorėjęs. Turėjo galimybę pats lavintis.

 

Savo filmuose jis perteikė gyvenimo džiaugsmą ir laimę. Nors jo paties gyvenime nebuvo vien tik džiaugsmai: išgyveno du pasaulinius karus, patyrė tremtį, jo duktė apako, žmona mirė. Bet filmuose to nesimato: ten tik geri dalykai.

 

O ar Jums dažnai tenka bendradarbiauti su žmonėmis, besidominčiais V. Starevičiaus palikimu, jo kūryba, filmų kūrimo procesu?

 

Kreipiasi nemažai žmonių: domisi juo pačiu, nori rodyti jo filmus festivaliuose, domisi ir animacijos studentai, norintys išmokti V. Strevičiaus darbo principų, rašantys baigiamuosius darbus. Taip pat daug žmonių nori suprasti, kaip techniškai padaryti V. Starevičiaus filmai.

 

Užsiimate ir edukacine veikla?

 

V. Starevičius yra pastatęs filmą „Lapinas Reinikis“ (1930 m.) pagal viduramžių legendą, tai pirmas pilnametražis trimatis animacinis filmas Prancūzijoje. Jau 25 metus važinėjam po mokyklas rodydami jį vaikams, besimokantiems apie viduramžius, parodom ir lėles, paaiškinam, kaip viskas sukurta. Taip pat važinėjame po konferencijas, rodome filmus, pasakojame apie juos, Marnės slėnio savivaldybė skiria V. Starevičiaus stipendiją. Mes duodame stipendijai vardą, o savivaldybė pinigus. Anksčiau ji buvo skirta tiems, kurie filmuoja 35 mm juosta, bet dabar tai būna nedažnai, tad stipendijos skyrimo nuostatai turėtų keistis.

 

Vienas iš stipendiją gavusių studentų atvyko pas mus, atsinešė savo lėlytę, ir ją aprengęs V. Starevičiaus turėtais drabužėliais, animavo. Visiems buvo labai smagu: gera, kad vis dar galima dalintis.

 

Dėkui už pokalbį.

 

Kalbėjosi Kristina Steiblytė


„7 meno dienos“ Nr.26 (994), 2012-06-29

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti