Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Nepataikaujantys


Įspūdžiai iš „Meno celių 2012“ ir „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurso laureatų parodos


Asta Jackutė

Share |
Sandra Ajutytė. „Suvaržymai“. Vadovė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
„Meno celės“ – jau tradicinė geriausių Vilniaus dailės akademijos absolventų darbų paroda, kurioje siekimas nustebinti, sukurti inovatyvų meno kūrinį išreikštas maksimaliai. Šiais metais „Meno celėse“ pristatomi 150 absolventų diplominiai darbai.


Paroda, vykstanti mokslo institucijoje, kaip įprasta, turi ir edukacinę funkciją – jaunieji menininkai komunikuoja tarpusavyje, su akademine ir kartu su plačiąja visuomene. Tokia paroda yra puiki proga susidaryti vientisą vaizdą apie jaunuosius lietuvių kūrėjus galerijose retai besilankantiems.

 

Pirmasis įspūdis apsilankius „Meno celių“ parodoje – meno rūšių gausa ir įvairovė, tikros „akių ganyklos“ kiekvienam skoniui. Nuo skulptūros, tapybos, fotografijos, scenografijos darbų iki instaliacijų, industrinio, kostiumo dizaino darbų ar komunikacinio dizaino projektų. Šiltą birželio 16-osios vakarą „Meno celės“ okupavo Akademijos koridorius, dirbtuves, parodų sales, studentų auditorijas, vidinius kiemelius ir nesitrauks iki pat liepos 5 dienos.

 

Nesiekdama aptarti visos „Meno celių“ ekspozicijų įvairovės, apžvelgsiu keletą man labiausiai įstrigusių, taip pat ir daugiausia žiūrovų, vertinimų ir diskusijų sukėlusių parodos darbų.

 

Senuosiuose akademijos rūmuose tapytoja Viktorija Rotkytė pristatė portretų seriją „Homo Homini“. Tapytoja narsto žmonių susvetimėjimo, atskirties, abejingumo vienas kitam problemą. Pastelinių tonų, laisvu potėpiu atliktų portretų veikėjai žiūrovams atsukę nugaras, maksimaliai nuasmeninti, trafaretiški. Autorės darbai sufleruoja, kad nusigręžusiu personažu gali būti bet kuris asmuo, dėvintis abejingumo kaukę, besielgiantis šabloniškai, nejautriai. O tapytojo Pauliaus Vaitulaičio darbai sukurti naudojantis klasikiniu, pleneriniu tapybos gamtoje metodu. Autoriaus darbuose jaučiamas meditatyvus gėrėjimasis lietuviškuoju peizažu, natūralia gamta, jautriai išgyventa akimirka. Žiūrovui piešinių kalba atveriamas asmeniškas praėjusios vasaros kelionės dienoraštis, įkvėptas perskaitytos lietuvių poezijos.

 

Sutemus vidiniame akademijos senųjų rūmų kiemelyje Grafinio dizaino katedra su partneriais „AVIS Lietuva“, pasauliniais automobilių nuomos lyderiais, pristatė grupinį projektą – pirmąjį Lietuvoje „ArtCar“ automobilio dizainą. Grafinio dizaino studentų sukurti automobilio dekoravimo pasiūlymai buvo projektuojami ant automobilio (filmuotą medžiagą galima pažiūrėti Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros „Facebook” profilyje). Verta paminėti, kad „ArtCar“ judėjimas prasidėjo dar 7-ajame dešimtmetyje JAV. Pagrindinė šio judėjimo idėja – automobilį pateikti kaip meno kūrinį. Tokiame projekte 1979 m. yra dalyvavęs ir garsusis poparto atstovas Andy Warholas, pristatęs savo laiku vizualiai išskirtinį BMW „ArtCar“ automobilį.

 

Daugelio žiūrovų dėmesio susilaukusi dinamiška, besimainanti videoprojekcija aiškiai iliustruoja, kad jaunųjų kūrybinės idėjos yra laukiamos ir funkcionaliai pritaikomos versle, taip formuojant meno ir verslo sąsajas. Skaitmeninėmis technologijomis, dizaino žiniomis pagrįstas kūrybiškumas įgauna svorį. Tokia meno ir verslo sintezė leidžia kurti darbo vietas.

 

Kitą mane sudominusią „Meno celių“ ekspoziciją aptikau pirmame Titaniko aukšte.

 

Meno aspirantės Rūtos Mickienės projektas – internetinė televizija www.atvira.info – pritraukė nemažą minią smalsių žiūrovų. Projekto autorė darbe panaudojo ir vizualizavo radijo stočių nuolat transliuojamą „tuščią“ triukšmą, plytintį tarp realiai esančių, turiniu užpildytų radijo stočių. Nepanaudota garsinė informacija Rūtos Mickienės darbe įgavo vizualinę formą, pristatytą projekto plakatuose. Gretimai esantis Monikos Pečiulytės projektas „J.S.U.N.“ (Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas) papildo garso vizualizacijos temą. Monikos projekte didžiųjų saulės sistemos planetų skleidžiama ir kosminių stočių „gaudoma“ garsinė informacija įgauna vizualų pavidalą. Planetų garsų vizualizacijos projektuojamos ant ore kabančio juodo kubo, o šviečiančiose informacinėse lentose lankytojas gali susipažinti su išsamia vizualiai pateikta informacija apie planetas. Grafinės planetų skleidžiamų garsų vizualizacijos išgautos naudojant atviro kodo „NodeBox“ programą. Sukurta ambicingos Belgijos grafikos dizainerių komandos „NodeBox“ leidžia atskirai reikšmei priskirti tam tikrą vizualinę išraišką. Šia prasme Monikos darbas turi sąsajų su Carsteno Nicolai paroda „Pionier“, veikusia Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje.

 

Projektą, skatinantį apmąstyti laiko sąvoką ir individualų trukmės patyrimą, radau šalia tapytojų darbų „Titaniko“ 2 a. parodų salėje. Čia įkurdintas Monikos Račkauskaitės diplominis darbas „Laikas ir popierius“. Tai konceptualus projektas, jungiantis ir analizuojantis kiek paradoksalų laiko kaip gyvenimo tėkmės simbolį ir popierių kaip materialią, tačiau laike itin trapią materiją. Popierius, toks neatsparus ir pažeidžiamas, autorės projekte tampa pagrindiniu elementu, vizualiai išreiškiančiu valandų, dienų, mėnesių, metų tėkmę. Projekte siekiama kelti klausimus ir kartu siūlyti atsakymus, susijusius su subjektyviu laiko pojūčiu žmogaus būtyje. Projektas susideda iš trijų popierinių, tarpusavyje skirtingų ir kartu panašių objektų. Pirmasis objektas – „laiko kamuolys“, sudarytas iš popierinės juostos, kurioje atspausdinti dienos, mėnesio, metų ištartų žodžių kiekio atitikmenys. Kitas objektas – kalendorius, praradęs įprastą formą – skaitmenų ir mėnesių pavadinimų matricą. Autorės kalendorius – tuščiavidurė sfera, iš kurios žiūrovas gali traukti juostelę su dienų skaičiais. Trečiasis objektas – knyga su iškiliuoju tekstu, sukurta iš permatomo kalkinio popieriaus. M. Račkauskaitės darbas, keliantis būties laikiškumo, akimirkos trapumo klausimus, skatinantis žiūrovą mąstyti ir įsitraukti į projekto eigą, tampa artimas erdviniams, abstraktiems, daugiaprasmiams Taivano menininkės Mia Liu kūriniams iš popieriaus.

 

Dar viena „Meno celių“ dalyvė Kotryna Šeibokaitė kitaip pažvelgė į popieriaus ir spausdintinės knygos prasmių problemą. Projekte „Planttekstas“ autorė, naudodama materialią knygos formą, siekia atskleisti spausdintinės knygos virtualias galimybes. Ji guldo knygą į augančią, žole apželdintą lentyną-padėklą kartu su ropojančiomis skruzdėmis ir visą konstrukciją palieka kyboti ore lyg ant smagių sūpuoklių, išjudindama nusistovėjusias, šabloniškas knygos kaip objekto bei teksto suvokimo prasmes. Įdomu, kad autorės knygoje neįprastai susipina enciklopedinis botanikos žodynas ir Alfonso Andriuškevičiaus poezija, prisotinta „augalinių“ motyvų judėjimo, šakojimosi, vešėjimo įvaizdžių.

 

Netikėti absoliučiai priešingų tekstų susipynimai provokuoja, sukuria unikalius prasminius ryšius, praturtina ir treniruoja skaitančiojo mąstymą. Neatskiriama projekto dalis – projekcija, vizualizuojanti knygos prasmių sklaidos tinklą. Tiek knyga, tiek projekcija – neatsiejamos projekto dalys, iliustruojančios, kaip teksto skaitymą galima praturtinti ar pakeisti teksto suvokimu.

 

Kartu su „Meno celėmis“ atidaryta ir „Jaunojo dizainerio prizo 2012“ konkurso laureatų paroda. Iš 70 konkursui pateiktų darbų vertinimo komisija išrinko 6 geriausius. Baigiamieji bakalauro studijų projektai buvo vertinti 3 kategorijose – Mados dizaino, Produkto ir industrinio, Grafinio dizaino ir komunikacijos. Apžvelgiant parodą akivaizdu, kad absolventai su džiaugsmu imasi spręsti „sunkius“ dizaino uždavinius, nebijo nepatogių, rizikingų temų ir ieško netradicinių, inovatyvių sprendimų, logiškai ir profesionaliai sprendžia aktualias kultūros, mokslo, socialinės plotmės problemas.

 

Mados dizaino kategorijoje pagrindinį prizą laimėjo Monikos Klupšaitės 2012–2013 rudens–žiemos (ready-to-wear) moteriškų drabužių ir aksesuarų kolekcija „Paradoksas“. Kolekcija užburia harmoningu iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų, skirtingų audinių, tekstūrų, dekoro elementų naudojimu. Autorę domino aplinkoje, kasdieniame gyvenime, gamtoje vyraujantys neatitikimai, kitimas, priešpriešos bei jų gebėjimas tarpusavyje taikliai harmoningai sugyventi. Kolekcijoje ji analizavo paradoksus keturiais aspektais: per audinius, drabužio konstrukciją, vizualumą ir asortimentą. Kolekcija įtikina, kad autorė puikiai susitvarkė su išsikeltu ambicingu tikslu.

 

Intriguoja ir dėmesį traukia Birutės Simokaitytės moteriškų drabužių kolekcija „Simbolis. Plaukai“. Autorė, pasitelkusi plauko simboliką, sukūrė savitą dekoro principą, interpretavo plauką įvairiose faktūrose. Plaukus primenantys nėriniai švelniai glunda prie elegantiškų, lengvų, plazdančių suknelių, nevaržomai raganiškai krenta kutų kuokštais modeliui judant, pūpso smagiomis garbanėlėmis suknelių skvernuose ar puošia rankoves. Visiškai priešinga romantiškai B. Simokaitytės kolekcijai, ironiška, skatinanti perkainoti drabužio funkcijas – Sandros Ajutytės moteriškų drabužių kolekcija „Suvaržymai“. Dizainerė žaidžia formomis, faktūromis, ieškodama specialiai nefunkcionalaus, judesius varžančio, kūną varginančio, tačiau maksimaliai estetiškai patraukliai atrodančio apdaro variacijų. Netikėtose, netinkamose drabužio vietose atsirandantys gofruoti paviršiai atrodo patraukliai, bet nepatogiai. Autorė savo kolekcija skatina klausti, ar drabužis tarnauja žmogaus kūnui jam padėdamas, apsaugodamas, ar kūnas tarnauja drabužiui tapdamas jo kaliniu, belaisviu.

 

Produkto ir industrinio dizaino kategorijos absolventų sprendimai buvo tradiciškiausi. Pagrindinį prizą laimėjo Kristinos Zakaraitės dantų atspaudų modelių skeneris „XYZscann“. Absolventė šį skenerį kūrė bendradarbiaudama su užsakovu. Diplominis darbas žavi preciziška atlikimo technika, apgalvotais sprendimais, labai palengvinančiais odontologų darbą.

 

Inovatyvius sprendimus pateikė Grafinio ir komunikacijos dizaino kategorijoje kuriantys absolventai. Jų darbai aiškiai įrodo, kad dizainas jau seniai nebėra liaudžiai pataikaujantis menas. Dizainas tarpsta tarp meno ir mokslo, peržengęs ribas virsta hibridiniu menu, apimančiu dizainą, technologijas ir funkciją. Komunikacinis dizainas vis dažniau išlenda iš įprastinių jam nustatytų ribų, dažnai priartėja prie vaizduojamojo meno, filmų, muzikos.

 

Petro Navicko komunikacinio dizaino projektas „Individualizuoti socialiniai kodai“ pelnytai laimėjo pagrindinį prizą. Vilniaus Grafinio dizaino katedros absolventas, pasitelkęs skaitmenines technologijas, sukūrė planšetiniams kompiuteriams pritaikytą internetinę aplikaciją, gebančią generuoti kelis milijonus skirtingų kodų. Aplikacijos naudotojai gali susikurti asmeninį herbą iš apie save pateiktos informacijos (lytis, amžius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, pomėgiai ir kt.). Vartotojo pateikta informacija išreiškiama grafine raiška, o programos sugeneruotu asmeniniu herbu galima dalintis su draugais internete.

 

Kitas komunikacinio dizaino projektas, atsiradus finansavimui, galėtų būti pritaikytas realiai Lietuvoje veikiančioms kompanijoms ar institucijoms. Jonės Aleksiūnaitės konceptualus projektas „Vartotojas – identiteto kūrėjas“ analizuoja vartotojo ir kompanijos komunikacijos galimybes. Autorė sukūrė modernaus meno muziejaus identiteto koncepciją. Tai individualizuotas produktas ir dinamiško, nuolat kintančio identiteto sistema kompanijai. Iki lankytojo vizito buvusi pilka ir beveidė muziejaus erdvė, naudodama apie lankytoją surinktą vizualinę informaciją, sugeneruoja unikalų identitetą. Tokiu būdu lankytojai nesąmoningai iš savęs, „per save“ sukuria laikiną meno kūrinį, kuris tampa išskirtiniu vaizdiniu, formuojančiu identitetą muziejui.

 

Monika Janulevičiūtė projektu „Asmenybės protokolas“ sprendžia dar XX a. pradžioje JAV sociologo C. Hortono Cooley pradėtus gvildenti ir iki šiol aktualius fenomenologinius savęs suvokimo ir pristatymo visuomenei klausimus. Grafinio dizaino absolventė tampa savo pačios projekto centrine ašimi. Autorė pristato užfiksuotas savo vaikystės atkarpas, naudodama asmeninius daiktus. M. Janulevičiūtės projektas leidžia pačios autorės atmintyje išlikusius artefaktus sujungti į savos tapatybės raidos etapus, nagrinėjant santykius su aplinka ir visą sukauptą informaciją panaudoti tapatybės „augimui“. Vizualinės medžiagos rinkinį papildo komentarai apie įvaizdžių ir socialinių „kaukių“ reikšmę šiuolaikinėje kultūroje.

 

Kitas realiai pritaikomas ir praktiškai naudingas, informatyvus projektas yra Dmitrijaus Jakovlevo mobilioji aplikacija – virtualus muziejus „Nematyta Klaipėda“. Naudojant aplikaciją galima pasirinkti vieną iš trijų siūlomų režimų: žemėlapio, informacinį ir stebėjimo. Įdomiausias ir geriausiai pavykęs – stebėjimo režimas. Miesto svečiams jis suteikia galimybę matyti buvusius pastatus dabartinių vietoje, nubrėžiant buvusių pastatų grafines formas ir išklausant trumpą informatyvų tekstą apie konkrečią vietą.

 

Apibendrinant „Meno celių 2012“ ir „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurso laureatų parodas, reikia paminėti, kad apžiūrinėjant ir vertinat bendrą ekspoziciją maloniai nuteikė preciziškai, tiksliai atlikti scenografų darbai, konceptualūs skulptorių kūriniai, drąsios architektų idėjos. Akademijos absolventai savo darbais lavina visuomenę, nepataikauja publikos skoniui, o jį ugdo. Akivaizdu, kad šiais metais jaunųjų profesionalų derlius įvairus, o visos parodos kontekste drąsiausi, inovatyviausi ir kartu patys beprotiškiausi (galbūt todėl tokie patrauklūs ir gausybės žiūrovų sulaukę) yra dizaino absolventų projektai. Ar tai reiškia, kad dizainas Lietuvoje pagaliau lygiomis teisėmis stoja į jam skirtą vietą šalia kitų meno krypčių? Šį klausimą palieku atvirą. Laikas parodys.


„7 meno dienos“ Nr.26 (994), 2012-06-29

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

BwKrhJDt, 2016-05-02 15:53

Great hammer of Thor, that is pofwuerlly helpful!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti