Nors tikrų nuogybių buvo tik „Tavo merginoje“, kuri rodyta paskutinė, jau „Prologe“ žiūrovai-dalyviai buvo provokuojami galvoti apie nuogus kūnus teatre. Birželio 7 ir 8 d. devynis kartus penkiolikos žmonių grupelėms parodytas performansas, prasidėjęs dalijant ausines „Menų spaustuvės“ fojė, persikėlė į Juodąją salę ir galiausiai išvedė iš pastato per užkulisius. Gavus ausines ir susireguliavus garsą, buvo pranešta, kad tai, ko dalyviais tapome, yra prologas, t.y. tai, kas yra prieš pradžią. Tad prieš (kažkam) prasidedant, buvome užversti klausimais apie teatrą ir save teatre, į juos atsakinėdami gavome pasivaikščioti po „Menų spaustuvės“ sceną („ar kada nors norėjote padegti teatrą?“; „ar galvojote, kad suvaidintumėte geriau nei aktoriai scenoje?“; „ar vėluojate į teatrą?“ ir t.t., „jei taip – ženkite žingsnį į priekį“, arba „ženkite žingsnį atgal“), pagulėti ant patogių milžiniškų pagalvių ir pasižiūrėti į spalvotus apskritimus ir linijas, projektuojamas virš galvų ir virstančias apšvietimu, nukreiptu į mus – dalyvius, žiūrovus ir pagrindinius veikėjus vienu metu.

Paguldę ant pagalvių ir žaisdami šviesomis spektaklio kūrėjai pasakojo istoriją apie tai, kas būtų galėję įvykti, jei jie būtų paprašę mus nusirengti. Ar drovėtumėmės, kaip jaustųsi tarp mūsų buvusi porelė (galbūt jie imtų mylėtis?), ar nugalėję savo drovumą, pamatę vieni kitų netobulumą ir su juo susitaikę mes vis dėlto išdrįstume vieni prie kitų prisiliesti, kartu nuogi veikti? O gavę nurodymą vėl apsirengti ir išeiti, ar tikrai eitume neatsigręždami, nežiūrėdami vieni į kitus? Šią istoriją vis pertraukdavo kitas balsas, pranešantis prieš tai atsakinėtų klausimų statistiką: „Devyni iš jūsų teigė, kad yra galvoję, jog suvaidintų geriau nei aktoriai scenoje.“ Ir, pasirodo, tik vienas iš penkiolikos įsivaizdavo (prisipažino įsivaizdavęs), kad teatre visi yra nuogi. Tad pasakota nuogumo istorija tapo tarsi provokacija visiems likusiems, išbandymas verčiant peržengti savo ribas. Tačiau panaši istorija buvo pasakojama ir kitoms grupelėms, nepriklausomai nuo jų atsakymų statistikos, tad kūrėjų žadėtas spontaniškumas ir nenuspėjamumas tapo dalyvių prievole: kol kūrybinės grupės nariai skaitė paruoštus tekstus, beveik visa, kas netikėta, kurti turėjome mes. O sužinoti, ar mūsų pasirodymas buvo kuo nors ypatingas, taip pat neteko. Tiksliau, galėjome sužinoti, bet tuo nepasinaudojome: performanso pabaigoje, kai buvome paprašyti neskubėdami eiti link išėjimo, atsidūrėme patalpoje, kur sėdėjo visa kūrybinė grupė, o spektaklio autorius, įsitaisęs prie monitoriaus, rodančio visas „Menų spaustuvės“ erdves, kalbėjo į mikrofoną.

Kiekviena pabaiga galėjo būti kitokia. Viena grupelė gal tiesiog išėjo, kita pasiliko pasikalbėti ir išsiaiškinti, kaip sekėsi kitiems, trečia galbūt pasinaudojo pasiūlymu paprašyti autografo. Tačiau kad ir kaip būtume pasielgę, vis tiek pamatėme, kaip viskas sukurta, mums buvo apnuogintas proceso, kuriame dalyvavome, veikimo būdas. Tad kūrėjai ne tik provokavo mus galvoti apie nuogumą, bet ir patys šiek tiek apsinuogino. Tačiau nei tai, ką matėme, nei tai, ką darėme nebuvo svarbiausia „Prologo“ dalis. Tikrasis veiksmas vyko kiekvieno dalyvio galvoje. Ir nors teiginys, kad prasmė kuriama būtent suvokėjų, yra ne naujiena, šiame performanse jis buvo radikalizuotas ir tapo vienu esminių aspektų. W. Ziemilskis, jo paties žodžiais tariant, tyrinėjantis socialinę choreografiją, mums sukūrė prologą, į kurį galėjome reaguoti, kaip tik norėjome: galėjome meluoti, galėjome nedalyvauti, galėjome net nesiklausyti, kas mums sakoma, galėjome flirtuoti su kitais dalyviais. Tačiau nuo to, ko ir kaip klausėmės ir girdėjome, priklauso, kas prasidės po prologo. Galbūt neprasidės niekas, gal tiesiog išeisime neatsigręždami ir tiek. O galbūt iš penkiolikos nepažįstamųjų susidūrimo gims veiksmas, galbūt išprovokuoti galvoti apie savo nuogumą, užuot saugiai slėpęsi po drabužiais, žiūrovų salės tamsoje, susikurtuose personažuose ir tapatybėse, žengsime už ribos į kur kas mažiau saugų, bet, matyt, produktyvesnį ir tikresnį buvimą savimi.

Buvimas savimi, savęs pažinimas, apsinuoginimas tapo ir A. Sciarroni „Džozefo“ pagrindiniu motyvu. Atlikėjas, kompiuteris, garso aparatūra ir ekranas – viskas, ko prireikė žaidžiant su savo kūno raiška. Čia pat scenoje pasirinkus muziką, įsijungus kokį nori efektą kuriamas trigubas šokėjo vaizdas: jis ir gyvas žmogus, ir vaizdas projekcijoje, ir mažesnis vaizdas kompiuterio monitoriuje. Iš pradžių žaidžiama savo kūno iškraipymu: susuktas, ištemptas, sudvejintas šokėjas kuria truputį naivius, komiškus vaizdus. Panašu į vaiko žaidimą su kreivais veidrodžiais. Vaikų žaidimus primena ir persirengimas Betmenu. Visai paprastas žmogus šokėjas pasirodo esąs itališkas Briusas Veinas. Savaime suprantama, jokių ypatingų galių A. Sciarroni-Betmenas nepademonstruoja, bet šią savo fikcinę tapatybę sugretina su bendravimui skirtos svetainės chatroulette.com lankytojų tapatybėmis. Atlikėjas filmuoja save šokantį ir mums rodo dar ir tai, kaip į jo buvimą Betmenu reaguoja interneto platybių fikciniai personažai (beje, nuogumo tema čia irgi labai tinkama: šis tinklalapis, turėjęs tapti priemone bendrauti su visu pasauliu, tapo jau beveik pornografine svetaine), kurių daugumai toks atviras fiktyvumas nepasirodė įdomus ir priimtinas: sutrikę arba nusivylę, kad nepamatė nuogo kūno, pokalbio dalyviai keitėsi kas keletą sekundžių.

Toks šokis tapatybėmis, savo pavidalais, kurių nė vienas nėra tikras, kelia savęs pažinimo, apibrėžimo klausimus. Kas yra tas kūnas priešas? Ar iškraipytas atvaizdas yra mažiau tikras nei fizinis atlikėjo kūnas? Ar gali būti tikras aktoriaus kūnas scenoje? Persirengimas Betmenu ir susidūrimas su nuolat kintančiomis, visada fiktyviomis interneto vartotojų tapatybėmis tarsi sako, kad apsinuoginti prieš save neįmanoma. Bet tai aiškinantis žaidimas yra labai smagus ir, matyt, net svarbesnis už rezultatą: argi būtina apsinuoginti, atverti ir pažinti save, juk galima sąmoningai pasirinkti tapatybę ir būti, kuo nori: savimi, Briusu Veinu ar Betmenu.

Kitas italų „Corpoceleste_C.C.00#“ kūrinys „Tavo mergina“ apie nuogumą, buvimą savimi ir savęs priėmimą kalbėjo kur kas rimčiau. Pagrindinė performanso veikėja – Ch. Bersani ligos deformuotu kūnu. Ji, atsistojusi iš vežimėlio ir laikydamasi už vakuuminio siurblio, po vieną nusirengia drabužius, žaisdama „myli–nemyli“. Klausdama, ar jis ją myli (beje, ar jis yra jos scenos partneris M. Ramponi, ar kas nors kitas, galbūt net Dievas, nesužinome, tad, kaip ir „Prologe“, galime kurti ir patys), ji nusirengia kartu ir prieš save, tarsi jos meilė būtų būdas pažinti ne tiek kitą, kiek save pačią. Jai nusirengus prie jos prieina ir taip pat po vieną visus drabužius nusimeta M. Ramponi, iki tol sėdėjęs ant drabužių krūvos scenos šone ir iš kojinių pynęs gėles. Nusirengdamas jis netęsia žaidimo „myli–nemyli“, tiesiog prisipažįsta mylintis jį. Jie abu stovi nuogi, sutrikę, apsikabinę, atviri, rodos, prieš tą, kurį myli abu. Ir galbūt tai tebuvo kalbos klaida, gal M. Ramponi turėjo apsakyti, kad myli ją, ir taip parodyti meilę, kuriai nesvarbus fizinis pavidalas. Tačiau atsitiko taip, kad jie tapo kompanionais, mylinčiais kartu, bet ne vienas kitą, einančiais savęs ir kito pažinimo link.

Šis performansas, rodos, skirtas labiau savianalizei, susitaikymui su savo kūnu ir savo jausmų supratimui, o ne žiūrovams. Tačiau, kaip ir lenkiškasis „Prologas“, gali išprovokuoti ir žiūrovų savianalizę, savo ribų apmąstymą ir galbūt peržengimą. Tokie eksperimentai, provokuojantys žiūrovus dalyvauti ar priimti nuogumą ir mąstyti apie tai, kad peržengus savo ar visuomenės ribas galima atsidurti pažeidžiamoje pozicijoje, palyginus su, tarkim, Marinos Abramovič performansais, atrodo naiviai. Bet tingiai vasaros pradžiai, artėjant karščiams ir dideliems nuogos odos kiekiems, labai tinkami.

„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22