Dama nonkonformistė
Rimantė Valiukaitė ir Vytautas Rumšas spektaklyje „Damos vizitas”. D.Matvejevo nuotr. Friedricho Dürrenmatto „Damos vizitas“ baigė visų Lietuvos dramos teatrų premjerų maratoną. Be peržiūros, spektaklis suvaidintas tik vieną kartą, ir suprantama kodėl: jis – dar „žalias“, sustingęs, panašus į Senosios damos – multimilijonierės Klaros Cachanasian – kojos protezą. Tokia teatrų kasdienybė. Visi stengiasi iš paskutiniųjų, o vėliau atsakomybė už spektaklio kokybę lieka kyboti ore.
Didelis spektaklis, kuriame vaidina daug aktorių, yra daug dekoracijų, įvairaus „keliaujančio“ rekvizito, kostiumų, – tai režisieriaus Evaldo Jaro ir Vilniaus mažojo teatro abipusio sutarimo vaisius. Pagaliau šis teatras suteikė Jarui galimybę kurti spektaklį suaugusiems. Nors ir būdamas kuklus, šis pasijuto lyg Peteris Brookas, 1958 m. pastatęs „Damos vizitą“ su dviem garsiais aktoriais – Lyyn Fontane ir Alfredu Luntu. Mažajame teatre tokie yra Rimantė...
|
Nusirenk!
Kovai su auditorijos baime seniau būdavo siūloma įsivaizduoti visus nuogus: tarsi ir komiška (o juokas sumažina įtampą), ir sulyginamas visų statusas, tad nebėra ko bijoti. Keistas pratimas, kurį taikant galima sulaukti ir visai ne to, ko tikėtasi. Tačiau pati mintis, kad nuogumas nuginkluoja, paverčia pažeidžiamesniais ir atviresniais, įdomi. Panaši mintis sujungė ir birželio pradžioje „Menų spaustuvėje“ rodytus tris performansus: lenko Wojteko Ziemilskio „Prologą“, italų Alessandro Sciarroni „Džozefą“ bei Chiaros Bersani ir Matteo Ramponi „Tavo merginą“.
Nors tikrų nuogybių buvo tik „Tavo merginoje“, kuri rodyta paskutinė, jau „Prologe“ žiūrovai-dalyviai buvo provokuojami galvoti apie nuogus kūnus teatre. Birželio 7 ir 8 d. devynis kartus penkiolikos žmonių grupelėms parodytas performansas, prasidėjęs dalijant ausines „Menų spaustuvės“ fojė, persikėlė į Juodąją salę ir galiausiai išvedė iš pastato per užkulisius. Gavus ausines ir susireguliavus garsą, buvo pranešta, kad tai, ko dalyviais tapome, yra...
|
|