Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 25 (993), 2012 birželio 22 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Pokalbis su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu
Kristina Steiblytė: Nusirenk!(2)
Lenkų ir italų performansai „Menų spaustuvėje“
Laima Kreivytė, Lina Žigelytė: Vertimas kaip vertinimas (9)
Arba „queer” teorija lietuviškai
Konstantinas Bogdanas (jaun).
Tomas Pabedinskas : Tranzitinių erdvių poezija
Juliuszo Sokolowskio fotografijų paroda „Dangus virš Varšuvos“ Kauno fotografijos galerijoje
Kristina Stančienė: Vietoje ir laiku(1)
„Menamos istorijos. Figūra“ Užutrakio dvaro sodyboje
Eleonora Bernotaitė: Tarp balta ir juoda(11)
Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino absolventų gynimai
Pokalbis su meksikiečiu režisieriumi Carlosu Reygadasu
Krėsle prie televizoriaus
Birželio 22–28 d.
Birželio 22–28 d.
Birželio 22–liepos 1
Birzelio 22–liepos 1
7 MD: Parodos
Birželio 22–liepos 1
Friedricho Dürrenmatto sugrįžimas Mažajame teatre

Daiva Šabasevičienė

Friedricho Dürrenmatto „Damos vizitas“ baigė visų Lietuvos dramos teatrų premjerų maratoną. Be peržiūros, spektaklis suvaidintas tik vieną kartą, ir suprantama kodėl: jis – dar „žalias“, sustingęs, panašus į Senosios damos – multimilijonierės Klaros Cachanasian – kojos protezą. Tokia teatrų kasdienybė. Visi stengiasi iš paskutiniųjų, o vėliau atsakomybė už spektaklio kokybę lieka kyboti ore.

Didelis spektaklis, kuriame vaidina daug aktorių, yra daug dekoracijų, įvairaus „keliaujančio“ rekvizito, kostiumų, – tai režisieriaus Evaldo Jaro ir Vilniaus mažojo teatro abipusio sutarimo vaisius. Pagaliau šis teatras suteikė Jarui galimybę kurti spektaklį suaugusiems. Nors ir būdamas kuklus, šis pasijuto lyg Peteris Brookas, 1958 m. pastatęs „Damos vizitą“ su dviem garsiais aktoriais – Lyyn Fontane ir Alfredu Luntu. Mažajame teatre tokie yra Rimantė Valiukaitė ir Vytautas Rumšas.

 

Dürrenmattas liko kiek senstelėjusiu klasiku, nes režisierius, susitelkęs į aktorių individualybes, per mažai dėmesio skyrė dramos analizei. O norėjosi, kad Jaras parodytų, kodėl XX a. 7-ajame dešimtmetyje šiuo autoriumi domėjosi Juozas Miltinis: jis ne tik pastatė „Franką V“ ir „Fizikus“, bet ir išvertė į lietuvių kalbą 1956 m. rašytą „Senosios damos vizitą“. Vertimas naudojamas iki šiol, nes turime tik kelis šio autoriaus dramaturgijos vertimus, ir tai tik režisierių dėka. Dürrenmattu žavėjosi Vytautas Žalakevičius (po „Avarijos“ premjeros vokiečiai jo filmą pripažino įdomiausiu Sovietų Sąjungoje), Irena Bučienė, Vytautas Čibiras. Bet jaunesnės kartos režisieriai jį stato itin retai.

 

Tikriausiai Jarui šis klasikas parūpo ne tik dėl galimybės dirbti su talentingais aktoriais, bet ir dėl dramos aktualumo. Tačiau spektaklis pastatytas lyg retrostiliumi. O atrasti Dürrenmattui naujas teatrines formas iš esmės svarbu: specifinis dramaturgo mąstymas tradicionalistams nuolaidų nedaro. Kita vertus, Jarui tas retrostilius savaip tiko: taip spektaklis lengviau perskaitomas, lengviau suprantamas žiūrovui.

 

Režisierius nusprendė išryškinti tragišką požiūrį į aplinką, į išprotėjusį, „beveidį pasaulį“, tačiau pagrindinė tragizmo ir komizmo dermė liko neatskleista. Kol kas spektaklis labai rimtas, sunku jį pavadinti tragikomedija. Vienas nusižengimas be atgailos pradeda visą moralinio žlugimo grandininę reakciją, kurios neįmanoma sustabdyti. Kartais spektaklyje suskamba absurdiškos intonacijos, labai tiksliai sufleruojamos dramaturgo. Nors pirmieji Jaro žingsniai „suaugusiųjų režisūroje“ dar nedrąsūs, psichologas jis neblogas, moka „užminuoti“ spektaklį bendromis gyvenimo nuojautomis, tiksliai sudeda pasakojamos istorijos ir personažų santykių akcentus.

 

Nesustabdomą gyvenimo tėkmę nusako geležinkelio bėgiai, kuriais juda visi personažai. Vieni akli, kiti –  laimingi nuo kvailumo. Nedidelė Mažojo teatro erdvė iš tikrųjų tiko tokiam sprendimui. Jo scena visus režisierius priverčia kurti horizontalias mizanscenas. O bėgiai scenografo Marijaus Jacovskio dėka tampa ir nesibaigiančių šio teatro kelionių simboliu. Juk šioje scenoje ne kartą yra parvažiavę ir išvažiavę įvairūs A. Čechovo personažai, juk čia dar laukiama atvykstant Godo...

 

 „Damos vizito“ pastatymas horizontalus ne vien dėl bėgių, bet ir dėl nusitęsiančių į scenos „rankoves“ mizanscenų: viena jų – regima, kita – tariama, tiesiog medinė būdelė, vieną po kito įtraukianti personažus. Kai kas ten eina išsituštinti, kai kas – pasislėpti nuo įkyrių minčių, o kai kas – tiesiog nužudyti „nepatogaus“ asmens.

 

Spektaklyje akcentuojamas ne Dürrenmatto skepticizmas, o pesimistinis pasaulio matymas. Personažų dėlionė beveik neturi prasmės, nes šie žmonės, nors visi kažkuo ir skirtingi, sudaro tik vienalytę masę. Jarui jų moralė nerūpi, jam svarbiau išryškinti gyvenimo absurdiškumą ir žmonių gebėjimą prie to prisitaikyti.  

 

Šiame nuspurusiame miestelyje tvirtai jaučiasi tik buvusi jo gyventoja, keršto akcijai sugrįžusi Klara Cachanasian. Jausmų ir pinigų pertekusią damą vaidina Rimantė Valiukaitė. Ironijos nestokojanti aktorė šiame spektaklyje jos atsisakė. Jos Klara tarp beveidžių, mikčiojančių menkystų išlieka laisva, išdidi ir kerinčiai įtaigi. Žavi Valiukaitės sceninė laisvė. Sunku patikėti, kad tai ne jos „gimtieji“ namai. Aktorė jaučia ne tik šios scenos akustiką, bet ir erdvės architektūrą. Ji su visais partneriais išlieka organiška, nors daugelio jų partnerystė atrodo dirbtinoka.

 

Mažomis orbitomis besisukančių personažų pasauliai (kartais net primenantys mažą šio teatro „Revizoriaus“ modelį) – uždari, tačiau tai nereiškia, kad reikia susmulkinti mizanscenas. Aiškiai pastebimas Jaro siekis kurti „atmosferinį“ spektaklį – ypač pirmojo veiksmo pradžioje. Tačiau vos pasirodžius Valiukaitės Klarai, scena atsigauna. Damos charakteristikai padeda ir Aleksandros Jacovskytės sukurtas kostiumas, ypač smailianosiai aulinukai. O dirbtinės kojos-protezo pasitaisymas „laiku ir vietoje“ ar trumpas pašnekesys su Jūratės Mikaliūnienės Ponia sukuria įtaigų personažo paveikslą.

 

Miestelėnams pažadėjusi milijardą už keršto akciją – Alfredo Ilio, jaunystėje išdavusio jos aistringą meilę, nužudymą – Valiukaitės Klara Cachanasian galėtų elgtis kaip keršto deivė. Tačiau aktorei svarbu išlikti moterimi, kurios pasaulis daug turtingesnis už vyro. Ilio išdavystė tolygi žmogžudystei, tačiau apie tai niekas nesusimąsto. Žmonės sugeba pripažinti tik fiziškai atliekamą nusikaltimą. Todėl Valiukaitė ramiai įvykdo savo nuosprendį. Nors dauguma žmonių taip ir nesuvokia nusikaltimų lygybės, Senosios damos vizitas vegetuojančiai aplinkai ža...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru