Jeigu tęstume pradėtą įsivaizduojamą ekskursiją po Šartro katedrą, kviesčiau įeiti į ją vakarop, leidžiantis saulei. Tuomet katedros vidus nušvinta nuostabia mėlyna šviesa – taip prabyla jos vitražai. Žengę dvidešimt žingsnių, atsisukame į pagrindinį įėjimą ir dešinėje pamatome „Jesės medžio“ vitražą. Tai vienas iš trijų seniausių išlikusių katedros vitražų, kuriame vaizduojama ypatinga tema iš Senojo Testamento – poetiška pranašo Izaijo vizijos iliustracija (Iz. 11,1), pranašavimas, kaip „iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“. 1020 m. po Šartro katedros gaisro vyskupas Fulbertas pradėjo jos atstatymo darbus, o dedikavimo iškilmei sukūrė tris responsorijus, kurių pirmasis – „Stirps Jesse“ – plėtoja šią teologinę Kristaus genealogiją, atvaizduotą didingame vitraže („Jesės kelmas išdaigins šaką, o ta šaka – žiedą, ant to žiedo ilsėsis Šventoji Dvasia. Mergelė, Dievo Motina, yra šaka, žiedas – jos Sūnus“). Pirmasis ansamblio programos kūrinys, susiejęs šį Šartro katedros vitražą su muzikiniu palikimu, vėliau vaizduojamajame bei muzikiniame mene užims itin svarbią vietą.

Vyskupas Fulbertas šiame muzikos kūrinyje ypač meniškai įkūnijo grigališkojo choralo principus, taikydamas juos ne tiesmukai, o itin kūrybiškai. Kaip yra pastebėjęs ilgametis Solesmo benediktinų vienuolyno choro vadovas Josephas Gajard’as, tai repertuaras, jau nebeturintis „senojo grigališkojo fondo kūrybos santūrumo, gilumo, vyriškojo grožio“, tačiau pradėjęs naują kūrybinių galių proveržį, kuris tęsėsi vėlesniais amžiais (apie Fulberto sukurtus responsorijus ir jų ryšį su Šartro katedros vitražais 2007 m. Pažaislyje vykusioje Grigališkojo choralo savaitėje paskaitą skaitė Paryžiaus Šv. Ignoto bažnyčios choro vadovė Asta Timukaitė-Lemiesle). Koncertą pradėjusį responsorijų „Stirps Jesse“, giedotą solisto, pratęsė daugiabalsė versija, kurios variantų vėliau randama XII a. Akvitanijos, Limožo, Paryžiaus, Laono rankraščiuose, taip pat ir ispaniškame „Codex Calixtinus“. Greta Fulberto iš Šartro giesmės, koncerte buvo atlikti ir keli Petro Garbingojo – žymiojo Kliuni vienuolyno abato, gyvenusio XII a. – kūriniai. Dauguma monodinių giesmių ansamblis pagal to meto praktiką papildė burdonu, taip atlikti ir pirmieji organumai. Giesmių melodika pateikta labai ornamentiškai – svarbiais laikant tik kai kuriuos dermiškai atraminius tonus, ansamblio interpretacija ritmiškai susmulkina visą kitą melodinę medžiagą. Tačiau ji ir nenustebino – būtent šitaip daugelis senosios muzikos tyrėjų-atlikėjų traktuoja senųjų notacijų neumas. Kita vertus, esama ir nuosaikesnių kitų ansamblių interpretacijų, leidžiančių ramiau įsiklausyti į savitas choralo dermių spalvas, melodijas, sekti teksto pasakojimą. Ne itin ansamblio muzikantams padėjo ir bažnyčios akustika – dažnu atveju ir giesmių tekstai, ir melodika tiesiog susiliedavo, nepalikdami galimybės perteikti savo prasmę klausytojui. Sveikintinos ansamblio pastangos išnaudoti šventovės erdvę: giesmė „Ibo mihi“ iš minėtojo Belelė gradualo pagal „Giesmių giesmės“ tekstą suskambo mylimojo ir mylimosios dialogu iš šoninių navų, bažnyčios viduryje ją pakeitė ritmizuoto himno „Veni Pater“ lydima giesmininkų procesija altoriaus link. Pristatant ansamblį buvo pažymėta, jog „Ensemble Venance Fortunat“ bendradarbiauja su akustikos specialistais, siekdami geriausio skambesio rezultato, tačiau sunku spręsti, kodėl kai kurias giesmes jie atliko beveik nusisukę nuo publikos, kai tolygaus ansamblio garso nebuvo girdėti nė pirmosiose eilėse.

Džiaugiantis tikrai pas mus retai atliekama programa iš senųjų Europos viduramžių rankraščių (kažkodėl programoje nuskambėjo ir vienas XVI a. Orlando di Lasso motetas), mažiau entuziazmo sukėlė interpretacija ir atlikimas. Kartais stebino giesmių garso aukščio pasirinkimas, kai giesmėje, neišlaikant priegiesmio-eilutės derminės vienovės, pasirenkamas atsitiktinis versus aukštis („Viderunt omnes“ iš Paryžiaus Notre Dame mokyklos). Klausimų kilo dėl nuolatinių kai kurių solistų intonacinių svyravimų, akivaizdžių ne vien ankstyvosios polifonijos kūriniuose, bet net ir monodijoje; glumino ir savitas kai kurių solistų vokalas, silpna teksto raiška.

Nors mūsų senosios muzikos mėgėjai nedažnai turi progų pasiklausyti viduramžių muziką atliekančių ansamblių iš užsienio, jie yra džiaugęsi grandų „Hilliard Ensemble“ (net keletą kartų), „Ensemble Gilles Binchois“, „Ensemble Organum“ ir puikių jaunų kolektyvų „Amarcord“, „Trio mediaeval“ muzikavimu, kurių atlikimo kokybe neteko suabejoti. Taigi šį kartą norisi klausti festivalio organizatorių, kodėl buvo pakviestas būtent šis ansamblis? Gal pasirinkta dėl ankstesniųjų nuopelnų ar vardo – ansamblio kompaktinės plokštelės (išleistos 10-ajame dešimtmetyje) su panašia programa buvo tikrai aukšto meninio lygio. Palyginti su įrašais, programą Vilniuje atliko ir ne visai tie solistai (neišvydome ir dirigente pristatytos ansamblio vadovės Anne-Marie Dechamps, kuri pati kaip sopranas koncertuodavo drauge su ansambliu), taigi neaišku, ar Vilniaus klausytojai gavo itin „ekonominę“ koncerto versiją, ar ansamblis savo aukso amžių tiesiog išgyveno prieš keliolika metų. Taigi, manyčiau, ir kitiems, pasiilgusiems viduramžių „autentikos“, neužteko vien dailių solistų apsiaustų, „dvasingų“ vaikščiojimų po bažnyčios erdvę. Šį kartą muzika nenušvito ryškiomis viduramžių katedros vitražo spalvomis, o perfrazuojant pradžioje pristatytą daug žadantį pasakojimą apie Jesę, ansamblis „neišdaigino atžalos, iš jo šaknies nepražydo pumpuras“.

„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15