Žvalgantis po senutės Europos festivalių, sulaukusių auksinių, deimantinių jubiliejų ar dar garbingesnio amžiaus, programas nori nenori tenka pripažinti, kad oficialiausias ir prestižiškiausias Lietuvos tarptautinis metinis muzikos renginys – šešiolikmetis Vilniaus festivalis – išgyvena sąstingį ir nuovargį, nors paaugliškas amžius turėtų garantuoti veržlumą ir idėjines „hormonų audras“. Metai iš metų besikartojantis programų inertiškumas vilniečiui tik bilietų kainomis primena ambicingą festivalį, o užklydęs turistas gali įsitikinti, kad atvyko į „Pribaltiką“, pro kurią pravažiuoja vis dar ryškios arba jau prigesusios žvaigždės iš Maskvos. Šis modelis, paįvairintas vienu kitu gastroliniu šokio, džiazo, senosios muzikos ar kitokio žanro koncertu bei vieno ar kelių Nacionalinės filharmonijos kolektyvų pasirodymu, jau tapo festivalio kliše. Galima kaltinti krizę ir skausmingai sumažėjusį festivalio biudžetą, suvešėjusius biurokratinius viešuosius pirkimus, milžiniškai išaugusius mokesčius atlikėjams ir pasidžiaugti, kad net ir sunkiu metu festivalis vyksta. Tačiau festivalio pasiligojimo simptomai jau buvo gana ryškūs ikikriziniais metais, kai biudžetas nuolat augo, o mokesčiai nesikėsino paralyžiuoti kūrybinės veiklos. Vadinasi, priežastys kur kas gilesnės, išaugusios iš mūsų provincialumo, kultūrinio uždarumo ir šimtmečiais kaupto „Šiaurės Vakarų gubernijos“ mentalinio paveldo. Nesu rusofobė, myliu Čaikovskį ir Šostakovičių, žaviuosi senąja rusų smuiko ir fortepijono mokykla, man gražu klausytis inteligentų išpuoselėtos rusų kalbos, bet manyčiau, kad Lietuva bent trečiame Nepriklausomybės dešimtmetyje galėtų vaduotis iš „Pribaltikos“ mentaliteto, kad lietuviškoji (ypač vilnietiškoji) koncertinė scena (turiu galvoje ne tik Vilniaus festivalį) yra neproporcingai nuslydusi į rusų muzikinės kultūros prezentacijas. Nesiimsiu politologų mėgstamų paralelių su Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios progomis nuolat rengiamais rusų popmuzikos žvaigždžių koncertais Lietuvos miestuose, tačiau klausimas išlieka atviras: ar išties rusų muzikinis eksportas yra toks strategiškas ir kryptingas, o Lietuva yra „įtakos zonoje“, ar šiuos padarinius veikiau lemia iš sovietmečio paveldėti nomenklatūriniai ir asmeniniai ryšiai, o Lietuva šiuo požiūriu vis dar yra Czesławo Miłoszo „Pavergto proto“ zonoje? Naivu, beprasmiška ir, pagaliau, žalinga ignoruoti ar bandyti apsisaugoti nuo rusų kultūros įtakos, tačiau rusų atlikėjų meną turėtume priimti ir skleisti kaip pasaulinės muzikos spektro dalį, kad ir ryškią, tačiau ne gožiančią visą spektrą. Jau prieš penkerius metus žurnalistams pastebėjus šią Vilniaus festivalio tendenciją, jo meno vadovas Gintautas Kėvišas atsakė, kad, ieškant žvaigždžių, už šias ryškesnių sunku surasti. Labai gaila, kad žvelgiant į aukštybes nuo Vilniaus žvaigždėmis nusėtas tik rytinis dangaus skliautas. Atkreipčiau dėmesį, kad nei lietuvių dailės, nei literatūros, nei teatro gyvenimas nėra toks nuolankiai guberniškas. Nors į lietuvių kalbą verčiami keletas rusų rašytojų, Maskvos teatrai gastroliuoja Vilniuje, tai palieka kūrybiškesnio bendradarbiavimo įspūdį ir net įvairesnių jo galimybių poreikį, priešingai nei koncertinėse scenose susiklosčiusi padėtis. Rusijos muzikinis gyvenimas irgi pasikeitė, ten taip pat yra originalesnių idėjų, užaugo nauja atlikėjų karta, tačiau Lietuvoje pristatoma jo dalis yra ypač inertiška ir ribota su tais pačiais vardais, net nesuteikiant publikai progos jų pasiilgti.

Todėl įdomu, kad naujesnį rusų muzikinio paveldo pristatymą pateikė ne festivalio rengėjai, o vienas iš dalyvių – bosas-baritonas Almas Švilpa, pasiūlęs itin retai atliekamą, o sovietmečiu neakcentuotą Dmitrijaus Šostakovičiaus vokalinę siuitą pagal Michelangelo Buonarroti žodžius, sukurtą 1974-aisiais – paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais, minint iškiliojo Renesanso menininko 500-ąsias gimimo metines. Apskritai šis koncertas, sykiu su viduramžių muziką atliekančiu prancūzų ansambliu „Venance Fortunat“, žadėjo originalesnes festivalio programines ambicijas. Dėl prancūzų atlikimo kokybės galima papriekaištauti, o štai Almas Švilpa su koncertmeistere Audrone Juozauskaite birželio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje pateikė išties tarptautinio festivalio vertą rečitalį. Jau minėtą Šostakovičiaus vokalinės siuitos pasirinkimą laikyčiau viena iš festivalio programinių sėkmių, siekiant praturtinti Vilniaus publikos patirtį įdomesniais repertuariniais atradimais. Šiuo požiūriu Švilpos pasirinkimą lyginčiau su 2009 m. Vilniaus festivalio scenoje pasirodžiusių Violetos Urmanos ir Alfredo Nigro pateiktais Christopho Willibaldo Glucko, Luigi Cherubini bei Hectoro Berliozo operų fragmentais ir linkėčiau festivaliui išties būti tarptautinių repertuarinių naujienų (tebūnie madų!) smaigalyje. Kai visko pasaulyje tiek daug atliekama, šimtus kartų įrašyta, atrasti ką nors vertinga ir dar neištiražuota išties tampa įvykiu. Tokiu būdu festivalis įgauna naujumo ir aktualumo, kitu atveju savo gyvybingumą ir prestižą tenka įrodinėti viešųjų ryšių metodais.

Šostakovičiaus siuitą pirmąsyk dar kompozitoriui gyvam esant atliko Jevgenijus Nesterenka, paskui ji nuslydo į užmarštį, matyt, dėl savo tematikos – dieviškosios kūrybos kibirkšties, genijaus lemties, mirties ir nemirtingumo temų. Tai nebuvo naujiena kompozitoriaus kūryboje, šios idėjos skausmingai liejosi ankstesniuose kūriniuose, ypač Keturioliktoje simfonijoje, tačiau Dievo valios motyvas Michelangelo sonetuose ypač pabrėžtas, kas, matyt, lėmė negatyvų sovietinių ateistų požiūrį. Sunku patikrinti, ar ši siuita buvo dažniau atliekama sovietiniais metais ir vėliau, tačiau naujam gyvenimui ją 2007 m. prikėlė Dmitrijus Chvorostovskis su Vladimiro Spivakovo diriguojamu Rusijos nacionalinės filharmonijos orkestru. Matyt, kūrinio tarptautinę sklaidą riboja ir rusų kalba, sunkiai įkandama Vakarų atlikėjams. 

Almui Švilpai rusų kalba ir rusų muzikos stilistika – ne kliūtis, jis gimęs ir augęs sovietinėje Lietuvoje, vokalą studijavo LMTA Vladimiro Prudnikovo klasėje, o nūnai penkiolika metų sėkmingai daro karjerą Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Belgijos operos teatruose, Alto muzikiniame teatre Esene turi nuolatinį kontraktą, už meninę veiklą yra pelnęs apdovanojimų. 2006 m. jis dalyvavo „Sugrįžimų“ festivalyje Vilniuje. Tąsyk galėjome pastebėti daug žadančias dainininko intencijas, o šįmet jau pasidžiaugti vokaline branda, išaugusiu pasitikėjimu savo menine intuicija, įvaldyta scenine laikysena ir organiška balso bei artistinės raiškos derme. Šostakovičiaus siuitą Švilpa perteikė kaip didžiulę menininko lemties dramą – talento saldybės ir naštos, meilės jėgos, švelnumo ilgesio, gyvenimo prasmės ir sarkazmo, genijaus abejonių ir nevilties, Dievo malonės troškimo, mirties baimės ir nemirtingumo vilties simfoniją. Pasak Šostakovičiaus sūnus Maksimo, tėvas norėjo, jog būtų žinoma, kad šią siuitą jis laikąs savo Šešioliktąja simfonija (netrukus po premjeros kompozitorius parengė siuitos versiją balsui ir orkestrui). Almo Švilpos epinis-filosofinis kūrinio atlikimas patvirtina kompozitoriaus viziją. Kūrinys nesubyrėjo į 11 sonetų, o perėjo visą genijaus dramą (Michelangelo sonetuose Dante – dieviškojo genijaus prototipas) tarsi stacijas, Kristaus kančių kelio apmąstymus. Kylanti pirmųjų keturių sonetų emocinė ir psichologinė įtampa prasiveržė penktajame sonete „Rūstybė“ (pavadinimus sonetams sumanė kompozitorius), tapusiame kūrinio kulminacija, o aštuntojo – „Kūrybos“ – dramatizmas išsiliejo lyg žmogiškojo pykčio proveržis prieš Dievo valią, vienintelį genialumo garantą. Siuita baigėsi šviesiai – kūrybos amžinybės viltimi. Gerai dramaturgiškai apmąstytą ir išjaustą Švilpos interpretaciją sustiprino Audronės Juozauskaitės skambinimas, tembrinių ir dinaminių niuansų skalė. Turint galvoje, kad abu muzikantai neturi galimybės nuolat kartu koncertuoti, drauge rengti programas, gludinti stilistines nuostatas, šis atlikimas pelno didelę pagarbą ir liudija abiejų profesionalumą. Turėčiau tik vieną priekaištą: kūrinio tekstas sudėtingas, gausus poetizmų, todėl pasigedau koncerto programėlėje išrašytų visų 11 sonetų teksto. Argi tai ne savaime suprantamas lūkestis tarptautiniame festivalyje, juolab pastaruoju metu nacionalinės filharmonijos koncertuose jau pastebėjau šią seniai visur priimtą elementarią paslaugą?

Antroje koncerto dalyje Švilpa pateikė savo sukauptą žemos tesitūros baritono ir boso sceninių personažų galeriją nuo Händelio iki Wagnerio. Dainininko balsas – didžiulis, kupinas šiltų, aksominių obertonų. Regis, tokį galingą balsą sunku suvaldyti, tačiau Švilpos technika nepriekaištinga, smulkūs pasažai Heraklio arijoje to paties pavadinimo Händelio oratorijoje tarytum nereikalavo pastangų, liejosi lygiai ir laisvai. Komiškas Farlafo Rondo iš Michailo Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ paliudijo dainininką esant puikų buffo amplua atstovą (šį vaidmenį jis atliko Maskvos Didžiajame teatre 2011 m. rudenį, transliavo prancūzų Mezzo TV kanalas ir Euroradijas, Lietuvoje – LRT programa „Klasika“). Interpretaciniu požiūriu kaip jausmingą muzikinio teksto ir personažo išgyvenimo perteikimą išskirčiau ir Aleko kavatiną iš Sergejaus Rachmaninovo to paties pavadinimo operos, o rečitalį vainikavo skausmingas ir jausmingas Olando monologas iš Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“. Ir vis dėlto vieną priekaištą artistui turėčiau: dikcija. Suprantu, kad tokiam žemam, obertonų sklidinam balsui artikuliuoti priebalses nėra paprasta, tačiau Almas Švilpa šiuo rečitaliu įrodė, kad yra aukščiausios klasės profesionalas. Tai reiškia, kad ir reikalavimai – patys aukščiausi.

„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15