Anoniminių lietuvių autorių filmo „Pilotas“ (LNK, 17 d. 12 val.) herojus lakūnas Darius taip pat nusileidžia iš dangaus, kad gelbėtų tautą. Meninis rezultatas visai ne toks įspūdingas, filme sukrautos visos banaliausios hagiografijų schemos (patiklus herojus, mylinti bendradarbė, turtingi niekšai, siekiantys pasinaudoti doru herojumi, ir pan.), bet LNK rodo „Pilotą“ sekmadienį per pietus. Vietoj mišių? Kad apsaugotų lietuvius nuo persivalgymo? Ar taip nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas prieš rinkimus vėl nori priminti graudžią istoriją apie idealų tautos gelbėtoją? Panašūs veikėjai paprastai nesikeičia, nors neabejoju, kad naujesnių kandidatų į gelbėtojus pamatysime dar šį rudenį, tik bijau, kad šių dienų žiūrovams jau bus sunku prisiminti 2008 m. pasirodžiusio filmo aktualijas ir pagrindinių personažų prototipus. Atrodo, viskas vyko taip neseniai, bet dauguma lengvai atspėjamų filmo personažų prototipų jau spėjo pasitraukti iš politinės arenos. Kas juos dabar prisimena? Bet akivaizdu, kad rinkimų kampanija įgyja pagreitį. Neseniai perskaičiau ilgam įstrigusią mintį: „Mes taip smagiai šaipėmės iš savo parlamentarų, taip ilgai juos vadinome klounais ir juokdariais, kad nepastebėjome, kaip politikais tapo vieni klounai ir juokdariai.“ „Pilotas“, žinoma, taip pat komedija. Bet ją pasižiūrėjus visai nelinksma, nes akivaizdu, kad lietuviai vis dar ilgisi tokių pilotų. Kai rašiau šias eilutes, Maskvoje įvyko opozicijos maršas, o Varšuvoje susimušė rusų ir lenkų sirgaliai. Bet pirmosios LNK vakaro žinios kaip pagrindinę naujieną parodė melo ir pigios retorikos kupiną vienos Kauno teisėjos monologą. Gal ji ta būsima pilotė? Iš kokių aukštybių ji nusileido? Iš Kauno? Patriotizmo tvirtove kaip ir sovietmečiu besiskelbiantis miestas paskutiniu metu į pagrindines naujienas pakliūva tada, kai pasakojama apie banditus, žudikus ar komiškus bankomatų vagis. Man tai pats akivaizdžiausias kaunietiško „patriotizmo“ rezultatas.

Žinoma, filmų sumanymų dabar atsiranda iš visur. Paskutiniais metais populiarūs tie, kurių pagrindas – „tikra istorija“. Kinas dažniausiai ją keičia ir gražina. Tad Paksas – ne išimtis. Seano Penno 2007 m. režisuoto filmo „Atgal į gamtą“ (TV3, 17 d. 23.10) herojus Kristoferis taip pat turi realų prototipą. Tai Christopheris McCandlessas, kurio gyvenimą aprašė savo knygoje amerikiečių žurnalistas Jonas Krakaueris. 1990-aisiais gavęs diplomą McCandlessas paliko šeimą, namus ir išsirengė į kelionę. Nuotykių ieškotojas norėjo įgyvendinti kitokio gyvenimo viziją. Jis keliavo po mažiausiai išžvalgytus JAV kampelius ir mirė nuo išsekimo Aliaskoje. Jo kūnas rastas 1992-ųjų rugsėjį. Beje, Pennas net 10 metų laukė savo herojaus šeimos leidimo kurti filmą.

Clinto Eastwoodo 2008 m. „Laumės vaikas“ (LNK, 17 d. 22.35) sukurtas pagal Los Andželą 3-iajame dešimtmetyje sukrėtusią istoriją. Angelinos Jolie herojė Kristina – vieniša dirbanti motina. Jos sūnus Valteris paslaptingai dingsta iš namų. Po kelių mėnesių policija sugrąžina Kristinai berniuką, tačiau ši žino, kad tai ne Valteris. Christine Collins buvo viena pirmųjų moterų JAV, kuri bandė kovoti su korumpuotais policininkais, tačiau pateko į psichiatrijos ligoninę. Vėliau jos sąjungininku tapo pastorius ir garsus radijo pamokslininkas Gustavas A. Brieglebas. (Filme jį suvaidino Johnas Malkovichius.) Moteris mirė 1935 m., taip ir nesužinojusi, kas atsitiko jos sūnui.

„Laumės vaike“ Eastwoodas nostalgiškai prisimena klasikinį Holivudą, jo pasakojimo taisykles, 3-iojo dešimtmečio Los Andželo atmosferą, stilių, kostiumus, vaidybą. Man regis, Angelina Jolie motinas vaidina geriau nei lemtingas gražuoles. Kitas susitikimas su Eastwoodu lauks antradienį (LNK, 19 d. 22.35). Buddy van Horno filme „Rožinis kadilakas“ (1989) Eastwoodo herojui teks ieškoti pabėgusių lygtinai išleistų nusikaltėlių.

Dramaturgo Arthuro Millerio, kuriam masinė kultūra užklijavo Marilyn Monroe vyro intelektualo etiketę, duktė Rebecca Miller rašo knygas, vaidina, kuria filmus. Jos 2009 m. filmą „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“ (BTV, 18 d. 21.35) kai kurie recenzentai vadino autobiografiniu. Ispanų režisierius Julio Medemas neslepia, kad filmas „Sutrikusi Ana“ (LTV2, 20 d. 22.10) skirtas mirusiai seseriai. Filmas gimė iškart po jos mirties ir yra persmelktas jos dvasios ir optimizmo, režisierius panaudojo filme sesers paveikslus, nors pagrindinė filmo herojė ir turi mažai ką su ja bendra. Ana yra aštuoniolikmetė iš Ibizos, savo gyvenimo aistrą reiškianti naiviais paveikslais. Ji pakviečiama į Madridą prisidėti prie jaunų menininkų grupės. Tai – tik didžiulės kelionės, kuri nuves Aną į naujus žemynus, praėjusius gyvenimus ir amžius, pradžia. Pasaulis Medemo filme iškyla kaip brendimo, kelionės laike ir erdvėje metafora. Vienu jo simbolių tampa hipnozė, padedanti Anai suprasti savo sielos paslaptis.

Tačiau kinas gali rastis iš visko. Geriausias pavyzdys – Patricios Rozema filmas „Mažoji detektyvė“ (LNK, 16 d. 10 val.). Abigail Breslin suvaidinta mergaitė Kit nori padėti savo šeimai išgyventi po ką tik JAV nusiaubusios Didžiosios depresijos. Filmą įkvėpė ne tikra istorija ir net ne komiksas ar žaidimas, o JAV populiarių lėlių ir jų aksesuarų serija.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15