Filmo žanrą būtų sunku apibrėžti vienu žodžiu. Scottas naudoja mokslinės fantastikos, trilerio, siaubo filmo, pasakojimo apie androidus motyvus. Jų daug, tad metafizika sukelia „šalutinio“ filmo produkto įspūdį. Kita vertus, gal taip masinėje kultūroje ir turi atrodyti „metafizika masėms“?

Du netolimos ateities mokslininkai Elizabetė Šou (Noomi Rapace) ir Holovėjus (Logan Marshall-Green) įtikina turtingą Veilando korporaciją, kad jų archeologiniai atradimai – pagrindas ieškoti civilizacijų tolimose planetose. Esą tik kadaise Žemėje buvę ir savo DNR palikę ateiviai gali atsakyti į svarbiausius klausimus. Taip Elizabetė ir Holovėjus atsiduria kosminiame laive „Prometėjas“. Kartu su jais keliauja gana įvairi publika: nemirtingumo paslaptį norintis įminti Veilandas (neatpažįstamai pasendintas Guy Pierce’as), jo egoistė duktė (Charlize Theron), planetą tirsiantys mokslininkai ir laivo įgula. Bet iš pat pradžių svarbiausias ir įdomiausias yra Veilando robotas Deividas. Ko gero, jis vienintelis žino ar bent numano apie tikrąjį ekspedicijos tikslą.

Michaelo Fassbenderio kuriamas Deividas nori būti tikru žmogumi. Bet būti žmogumi jis mokosi iš kino. Ši užuomina, man regis, yra ir filmo raktas. Deivido žmogaus idealas – pulkininkas Lourensas, kurį Davido Leano filme suvaidino Peteris O’Toole’as. Deivido manipuliacijos sukels mirtiną pavojų ne tik ekspedicijos dalyviams, bet ir Žemei.

Tačiau filmo siužetas, man regis, ne toks ir svarbus, nes „Prometėjas“ – tai ne šiaip sau dar vienas filmas apie kelionę į kosmosą, o 1979 m. Scotto sukurto ir jau klasikiniu tapusio filmo „Svetimas“ („Alien“) prologas. Regis, čia ir glūdi didžiausia naujo filmo bėda. Scottas bando grįžti prie Elen Ripli naujame filme pakeitusios Elizabetės, bet nepamiršta ir kito savo filmo „Likvidatorius“ („Blade Runner“, 1982), iš kurio atėjo ir robotas Deividas. Bando grįžti ir prie ankstesniuose filmuose suformuluotų temų, ir prie savito stiliaus, kuris pelnytai atnešė Scottui didžiojo postmodernizmo vizionieriaus vardą. Tačiau iš kelių skirtingų motyvų sukurti vientiso pasakojimo nepavyko. Režisierius šokinėja nuo vienos temos prie kitos. Mokslinės fantastikos ir mitologijos motyvai, New Age religiniai įsivaizdavimai ar tik pelno siekiančių didžiųjų korporacijų kėslai beriami greitakalbe, o skirtingoms filmo temoms atstovaujantys personažai – pernelyg paviršutiniški, kad juos įsimintum.

Scottas nori priblokšti vaizdais, priversti žiūrovus išgyventi egzistencinį siaubą ir nuostabą, kartu su operatoriumi Dariuszu Wolskiu kurdamas neįtikėtino paveikaus grožio, bet grėsmės kupinus Žemės ir tolimos planetos peizažus. Filmo pradžia, kai į milžiniško krioklio gelmes panyra save sunaikinusio ateivio kūnas, žada ypatingą reginį. Tačiau Scottas „Prometėjuje“ nėra nuoseklus. Plėtodamas erdvėlaivio temą, jis nuolat prisimena Stanley Kubricko kosminę odisėją, kalbėdamas apie robotus – savo „Likvidatorių“, rodydamas žmonijai iškilusią grėsmę, kuri ištinka „Prometėją“, logiška, kad sugrąžina gličią „Svetimo“ pabaisą, primenančią milžinišką aštuonkojį. Kartais filme tos pabaisos net atrodo komiškai – staiga iš gelmių išnirusios falo formos pabaisos akimirksniu padidėja ir pradeda žudyti mokslininkus. Simbolių ir artefaktų (kryželis ant Elizabetės kaklo, artilerijos sviedinius primenantys užkrato laikikliai, kosminė ateivių bazė – lyg milžiniška senovė Egipto šventykla) gausa kartais primena didžiulį rekvizito sandėlį. Juo galėtų pasinaudoti ir naujam filmui apie Indianą Džounsą besirengiantis Stevenas Spielbergas, ir koks nors Ericho von Daenikeno sekėjas, ir net Brianas De Palma, kurio „Misiją į Marsą“ keliskart prisiminiau žiūrėdama „Prometėją“. Kita vertus, juk tai pats Scottas „Likvidatoriuje“ sukūrė prišnerkštos, įvairių epochų atributais perkrautos, skendinčios perpildytų miestų tamsoje eklektiškos ateities viziją. Intertekstualiniai žaidimai šių dienų komerciniame kine kyla iš komiksų ir populiariosios mitologijos, kur nebėra dalijimo į aukštąją ir žemąją kultūrą. Scottas lieka ištikimas postmodernizmui ir religijos be religijos koncepcijai, nors filmo pabaigoje palieka Elizabetei tik gana senamadiškai filmo kontekste nuskambantį tikėjimą. Tai – vienintelis jo atsakymas. „Prometėjas“ neatsako į daugumą Elizabetės suformuluotų klausimų. Bet juk ir filmo herojė neatsisakė savo tikslų. Laukite tęsinio.

„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15