Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Siūlas, adata ir žirklės


Trys svarbūs leidiniai dailėtyrininkams


Monika Krikštopaitytė

Share |
Laisvydė Šalčiūtė. „Šokis“. 2005 m. Iš knygos „Vaizdinis posūkis“
Kiekvienoje srityje yra savi pirmo būtinumo įrankiai. Dažniausiai trys.

Siuvėjas išvardintų siūlą, adatą ir žirkles. Kiekvienoje srityje dar būna daugybė ir papildomų prietaisų (rinkos mašina ir išradėjai nesnaudžia), tačiau profesionalas, įspeistas į kampą, apsieitų vien su pagrindiniais, – atlikti darbą tik su priedais yra nemenkas iššūkis. Manant, kad dailėtyrininkui vienas svarbiausių įrankių yra teorinis pagrindas, šia prasme mes ilgą laiką buvome visiški bedaliai – specializuoti tekstai išblaškyti po leidinius, šis tas, bet ne kažin kas, publikuota lietuviškai, didžiausioji dalis įrankių kitakalbiuose leidiniuose, bet nebūtinai moki tą kalbą, kurios reikia, – esant reikalui literatūrą vieni iš kitų skolinomės, kopijavome jau kopijuotus egzempliorius, paskui juos šifravome ir t.t. Tokiu būdu tik labai sumaniam žmogui pavyksta susisteminti viską, ko reikia, į parankias visumas. Įgavus patirties tai galbūt vis lengviau pavyksta, tačiau ką daryti studijų pradžioje? Paprastai studentai tik prieš priduodami diplominius darbus priartėja prie nušvitimo, bet nušvitimas gana greitai išblanksta ir vėl lieka remtis atsiminimais apie labai įdomias paskaitas. Konspektai kažkodėl būna virtę mįslingais hieroglifais, nebetinkamais nei citavimui, nei pasitikrinimui. Kasmet diplominių darbų vadovus ir recenzentus stebina diplomantus ištikusi (at/iš)radėjo laikysena, dažniausiai remiamasi tais pačiais keliais leidiniais. Mokomasi dirbant ir intuityviai mėgdžiojant patikusius pavyzdžius. Dailės kritikoje šia prasme labiausiai „nugrota plokštelė“ yra Alfonso Andriuškevičiaus tekstų rinktinės.

 

Geroji naujiena yra ta, kad bemaž per pusmetį pasirodė net trys dailėtyrai būtiniausi įrankiai-leidiniai: „Dailės istorijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija“ (sudarė Giedrė Jankevičiūtė,  VDA leidykla, 2011, p. 815), „Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos“ (vadovėlis, sudarė Giedrė Mickūnaitė, VDA leidykla, 2012, p. 495) ir Erikos Grigoravičienės monografija „Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011, p. 333).

 

Visi trys leidiniai yra tiršti nuorodų į kitus autorius ir tekstus (tuos svarbiuosius) telkiniai. Ir kiekviename iš jų, tekstų komentaruose ar temos pristatymuose, atsiskleidžia lietuvių dailėtyrininkų (bei gretutinių profesijų specialistų) įdirbis: privalumai ir trūkumai. O tai jau savaime yra įdomu, nes galima ne tik susipažinti su tiekiamomis žiniomis, bet ir apžvelgti, įvertinti mūsų specialistų pajėgumus. Galima stebėti rašymo stilių įvairovę, įžvalgų įtaigumo lygį, interpretacijas. Bendras vaizdas, sakyčiau, gana įspūdingas, bet yra keletas ir nepakeliamai nuobodžių, teksto gyvastį pribaigusių nusausintomis akademinėmis formuluotėmis. Tiesa, dėl šių išimčių sąvado ar pagrindų rinkinio vaidmuo nė kiek nesumenksta.

 

Dailės istorijos šaltinių antologija pristato visus žinomus būdus, iš kur dailės istorikui gauti medžiagos savo darbams. Ištikus kūrybinei krizei gali praversti net šio leidinio turinys, mat beveik trisdešimt skyrių įvardina galimus atsakymų ar bent užuominų ieškojimų takus. Kiekviename iš skyrių pristatyti mažiausiai po porą, o dažnai ir daugiau tekstų pavyzdžių, kurie yra rinkti nepaisant jų amžiaus, o pagal įsitvirtinimą istorijoje / atvejo įdomumą / poreikį praplėsti spektrą. Tik pastaruoju kriterijumi galiu mėginti teisinti Raimundo Malašausko interviu su Pratchaya Phintongu patekimą į Antologiją, matyt, norėta atskleisti jo strategijos vienkartiškumą ar užfiksuoti jau dešimtmetį vienos institucijos ir su ja susijusių žmonių pasyvo propagavimą, kitiems siūlant tai suvokti kaip konceptualią idėją. Nors gal ir visai gera mintis įtraukti tokį pavyzdį, nes šalia tiek įdomiausiais nuotykiais alsuojančių tekstų tik išryškėja Malašausko sąmonės srauto (iš kurio tesigauna plepalai) demonstracijos nykumas. Pagaliau šioje knygoje svarbiausias ne tiek autorių sąvadas, kiek pamokos, kaip iš kvito, laiško ar dailės kritikos teksto išpešti siūlo galą. Pavyzdžiui, mano tekstuose būtų nesunku aptikti reguliaraus nepasitenkinimo meno institucijų inertiškumu.

 

Grupės autorių parengtas „Dailėtyros“ vadovėlis yra, kaip jam ir dera, labiau didaktinio pobūdžio. Antologija moko rinktis medžiagą, o šis leidinys „daigsto“ pagrindinių dabarties dailėtyros metodų žemėlapį. Trumpai ir su pavyzdžiais pristatomos dažniausiai linksniuojamos teorijos, pasitelkiamos meno kūriniui tirti. Šią knygą verta naudoti kaip gerai parinktų autorių sąvadą, šaltinį, kur nurodytos pagrindinės mintys, pagal kurias įmanoma numatyti, ar jos bus aktualios konkrečiame tyrime, tik jokiu būdu ne kaip pirminį šaltinį, mat ji grįsta interpretacijomis, kai kurių terminų vertimai diskutuotini (apie tai plačiau – kitame numeryje). Didžioji dalis turinio sudaryta siekiant apibendrinti, o tai visuomet šiek tiek iškreipia vaizdą arba paslepia galimybes atskleisti teorijos gelmę, plotį ar visumą. Pateikiamos ir originalių tekstų citatos, tačiau ganėtinai trumpos – tik tiek, kiek pakanka minčiai iliustruoti, nurodyti, ką galima nustatyti naudojantis vienu ar kitu metodu. Pavyzdžiai parinkti itin vykę, todėl jei teorija imtų kelti žiovulį, praktika čia pat parodytų, kokių įdomybių galima ištirti. Itin naudingais laikau prie kiekvieno skyriaus pateiktą literatūros sąrašą ir tyrimo klausimus, kurie parodo, kaip ir kokie klausimai galėtų būti keltini. Pagirtina ir pastanga pavyzdžių objektais rinktis visuomenei pasiekiamus kūrinius. Vadovėlis, žinoma, aktualesnis jauniesiems mokslininkams, bet nemenkai gali praversti ir kiek vyresnėms kartoms, kurių atsiminimai pablėsę.   

 

Trečioji knyga, į kurią noriu atkreipti kolegų dėmesį ir kurią laikau esant nepamainomu įrankiu bei pavyzdžiu visų kartų autoriams, yra visiškai kitokio žanro – tai monografija, rašyta kur kas ilgesnį laiką ir siekianti ne tiek didesnės aprėpties, kiek gilesnio pjūvio. Erikos Grigoravičienės „Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai“ – absoliučiai gurmaniškas produktas, parodantis mokslininkės intelektualinį virtuoziškumą. Visuomet žavėjausi itin sklandžiu ir stulbinančiai talpiu autorės kalbos stiliumi. Todėl knyga skaitoma labai lėtai, bet tai nė kiek nemažina noro, kad ji niekada nesibaigtų. Tai nėra dailėtyrai skirta studija, tačiau su ja susijusi, nes pristatomos vaizdo kultūros ir vaizdo studijų teorijos bei su jomis susiję kontekstai. Tačiau, mano supratimu, autorę labiausiai masino noras suvokti kuo daugiau apie vaizdo prigimtį, jo funkcionavimą tekstuose ir pasaulyje, trumpame ir ilgame laike, pernelyg nesirūpinant disciplinų ribomis, nors ir aiškiai nurodant jų teritorijas. Traukia Grigoravičienės preciziškumas, gebėjimas kritiškai analizuoti tokios apimties medžiagą, dėmesys detalėms ir talentas intriguoti įžvalgomis. Atrodo, lyg skaitytum gerą detektyvą, kur autorius numato iš anksto penkis tavo minties posūkius. Itin didelį įspūdį paliko jos elgesys su vaizdais. Šia prasme teorija neliko sausa, o buvo pritaikyta praktiškai. Paprastai leidiniuose vaizdai iliustruoja tekstą arba eina greta sudarydami visumą. „Vaizdiniame posūkyje“ (daugiausia) Lietuvos menininkų kūrinių reprodukcijos, išdėstytos kas keli puslapiai, iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi ir ne į temą. Tačiau perskaičius skyrių apie Aby Warburgą ir jo vaizdus-vaiduoklius, kurie dreifuoja po nutolusias epochas įgydami vis kitokius aspektus, bet išsaugodami tvarumą, supranti paslėptą sumanymą. Įgyvendinti Warburgo programą (surinkti ir susisteminti vaizdus vaiduoklius), taip parodant simpatijas jo santykiui su vaizdu, šiai autorei, manau, būtų per primityvu. Tačiau Grigoravičienė mums pademonstruoja, kad vaizdai turi savo gyvenimą, kad jie ignoruoja įvairiausius riboženklius, kad daugybė įžvalgų apie vaizdus pasaulio sąmonėje turi atgarsių menininkų, kurie apie tai nežino, kūryboje. Su kiekvienu nauju pasakojimu išlenda tarsi būtent tą mintį patvirtinantys ar interpretuojantys vaizdai (nors visai nesusiję su aptariamu kontekstu) ir tai kreipia skaitytojo mintį, jog vaizdo pasirodymas yra kur kas slėpiningesnis, o jo pavidalų talpykla galimai esanti jautresnė ir talpesnė nei protingiausi tekstai. Tik, žinoma, „didžiojo paveikslo“ (sistemos) suvokimui reikalingas vizualinis raštingumas, apie kurio stoką autorė užsiminė ne kartą, o savo monografija šį nors šiek tiek galbūt sumažins. Paprastai iliustracijos tekstui daro meškos paslaugą – pažiūrimi paveiksliukai, antraštė ir susikuriamas menamas teksto įspūdis („Mačiau tavo tekstą“). Grigoravičienė šią ydą apverčia 180 laipsnių – jos knygoje iliustracijos verčia skaityti tekstą, nes įdomiausias yra pateikto vaizdo ir tekstinio konteksto santykis. Skaitydamas jos monografiją pasijunti bendro pasaulio (o ne uždaros provincijos) dalimi. Beje, autorė įtraukia daug mažai matytų, bet labai įdomių kūrėjų darbų (nemaža dalis iš Modernaus meno centro rinkinio) ir tokiu būdu atveria dar nemumifikuotą Lietuvos dailės istorijos sluoksnį. 

 

Dviejų iš aptartų knygų dar neįveikiau, su dauguma autorių negaliu net lygiuotis, todėl nepretenduoju savo rašinį vadinti recenzija. Šį kartą mano tikslas – pranešti geras naujienas. Apskritai, vienas tekstas apie šitiek tekstų yra iš anksto pasmerktas nesėkmei, tačiau „nepakenktų truputis vilties“, kad mūsų dailėtyra, ypač jaunoji, dabar turės pagrindinius įrankius naujiems darbams ir įkvepiančius pavyzdžius konstruojant savo ateities „misijas-vizijas“.


„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ok, 2012-06-18 11:52

Tai žinoma visko pilna, o jau internete kiek visko. Bet kur visko daug, sunku atsirinkt, susisteminti dalykai kaip tik tam ir yra.

Natalija, 2012-06-16 00:05

Menotyrininkai nenustoja stebinti...skundimasis dėl mokslinės literatūros stokos, kai prie daugybės mokslinės literatūros bazių per universitetus galima prieiti laisvai ir nemokamai skamba mažų mažiausiai keistai. Paprastai studentams kyla problema kaip išsirinkti:) bet tikriausiai ne VDA...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti