Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Post(e)migracinis teatras


Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“


Rasa Vasinauskaitė

Share |
„Degėsiai”
Įprastai gegužės pabaigoje Torūnėje (Lenkija) vykstantis tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“ savo istoriją pradėjo kurti iš naujo. Dvidešimt metų organizuotas pamečiui ir pernai padaręs pertrauką, dabar savo žiūrovus festivalis kvies kas dveji metai. Tiesa, tarp 20-ojo ir 21-ojo „Kontaktų“ pernai spėjo įsiterpti jauniems lenkų menininkams skirtas debiutų festivalis „Pirmasis kontaktas“, kurį taip pat numatyta rengti kas dveji metai.


Svarbiausia pokyčių priežastimi įvardijamas katastrofiškai sumenkęs Lenkijos kultūros finansavimas. Prieš drastišką teatro išlaidų karpymą itin sutartinai ir aktyviai dar kovą pasisakė „Varšuvos susitikimuose“ dalyvavę teatralai, po spektaklių skaitę žiūrovams viešą laišką-protestą, platinę šūkį „Spektaklis – ne produktas, žiūrovas – ne klientas“ ir kvietę palaikyti šią akciją siunčiant SMS nurodytais numeriais. Gegužės 24-ąją paskelbę diena be meno, streikavo didžiųjų Lenkijos miestų muziejai ir galerijos. Žinoma, šiemet kultūra Lenkijoje tapo bejėgė ir prieš sportą – Europos futbolo čempionatą, tačiau kažin ar sporto sirgalių ir meno keliai susikirs ir ar bent mažutė dalis pelno iš milžiniškų investicijų pareikalavusio renginio nubyrės į kultūros aruodą.

 

„Kontaktas“ – ir regioninės, ir valstybinės reikšmės festivalis, tačiau jam biudžeto stygius tapo kone pražūtingas. Nors į festivalį buvo pakviesti 12 spektaklių iš 10 šalių, nei programa, nei vietos ar užsienio kritikų (juolab užsienio festivalių organizatorių) dėmesiu šiųmetis „Kontaktas“ anaiptol neprilygo čia šurmuliavusioms ankstesnėms teatrinio meno mugėms. Buvo apsiribota „mažo biudžeto“ žinomų ir nežinomų kūrėjų spektakliais, kurie „ištempė“ festivalio laiką, tačiau nei aštresnių diskusijų, nei netikėtų patyrimų nesukėlė. Gal todėl ir festivalio laureatus, kuriuos šiemet rinko iki trijų sumažėjusi tarptautinė komisija (lietuvė teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, lenkė Beata Guczalska ir olandas Arthuras Sonnenas), buvo galima nuspėti iš anksto – stipriausius, kitaip sakant, politiškai aktualiausius, spektaklius parodė grupės iš Olandijos, Vokietijos ir Lenkijos. Beje, būtent festivalio istorija ir konkursinė programa iki šiol palaiko „Kontakto“ prestižą, kuris ypač svarbus jo organizatoriams ir jau daugiau kaip dešimtmetį festivaliui vadovaujančiai Torūnės Wilamo Horzycos teatro direktorei Jadwigai Oleradzkai (ji pakeitė festivalio įkūrėją Krystyną Meissner, kuri, 1999 m. stojusi prie Vroclavo „Współczesny“ teatro vairo, čia ėmė rengti tarptautinį festivalį „Dialog“, gerokai pralenkusį torūnietišką). Vis dėlto matyti ir tai, kad iš pradžių sumanytas kaip Rytų ir Vakarų Europos menininkus jungiantis, estetines idėjas generuojantis ir kelius į kitus tarptautinius festivalius tiesiantis renginys, „Kontaktas“ įvykdė savo misiją ir dabar jam pačiam atėjo laikas keistis. Turbūt todėl, jausdamas ir teatro, ir tikrovės iššūkius, festivalis šiais metais atsisuko į socialiai aktyvius kūrėjus, kuriems scena nėra vien meninių paieškų erdvė. Spektaklių aptarimuose, kuriuos šįkart vedė teatro kritikas Lukaszas Drewniakas, dominavo istorinės ir politinės temos.

 

***

 

Šiuolaikinis teatras jau įžengė į postdramiškumo teritoriją. Inscenizuoti klasikines dramas net jas šiuolaikinant tapo blogu skoniu. Dramas pakeitė skirtingų klasikinės ir šiuolaikinės literatūros kūrinių montažai ar per spektaklį kuriami tekstai. Praėjusį dešimtmetį svarbius režisierius išstumia nauji statytojai, gebantys orientuotis nestabilioje politinėje ir ekonominėje situacijoje. Šiandienis spektaklis įgyja performanso ar manifesto formą, paliečia aštriausias daugiataučio sociumo ar istorinės atminties problemas ir veikia ne tiek estetinius, kiek pilietinius jausmus. Matyti vienoje vietoje daug aktualaus teatro nėra malonu, tačiau supranti, kad būtent toks jis šiandien yra neišvengiamas.

 

„Mūsų teatrą galima vadinti postemigraciniu“, – sako vokiečių dramaturgas Jensas Hellje, kurio kartu su režisieriumi Nurkanu Erpulatu kurtas „Pasiutęs kraujas“ analizuoja antros ir trečios kartos turkų imigrantų socializacijos padėtį. Erpulatas gimė 1971 m. Ankaroje, režisūros mokėsi Berlyne; Hellje, buvęs „Baracke“ ir „Schaubühne“ teatrų dramaturgas, gimė Milane, studijavo Italijoje ir Vokietijoje, bendradarbiavo su Thomasu Ostermeieriu, Árpádu Schillingu, Grzegorzu Jarzyna, Falku Richteriu. „Pasiutęs kraujas“ (Ruro trienalės koprodukcija), statytas Berlyno „Ballhaus Naunynstrasse“ teatre, 2008 m. įkurtame labiausiai imigrantų apgyventame Kroicbergo kvartale, jau pelnė pernykščio Miulheimo festivalio žiūrovų prizą, buvo įvertintas „Theater heute“ žurnalo kritikų ir tapo vienu geidžiamiausių Vokietijos bei užsienio scenų spektakliu.

 

Turkų mokinių klasę režisierius Erpulatas paverčia kone bokso ringu. Vokiečių kalbos ir literatūros mokytojai vienintele paauglių suvaldymo priemone tampa atsitiktinai pas vieną rastas pistoletas. Jai netyčia peršovus mokinio ranką ir užrakinus klasės duris, pagal šūvių komandas imamas skaityti, analizuoti ir vaidinti Schilleris. „Žmogus tampa žmogumi tik tada, kai vaidina. Žmogišką pilnatvę žmogus pasiekia tik vaidindamas“, – kartoja mokytoja, versdama tingius ir agresyvius mokinius poromis suvaidinti „Klastos ir meilės“ bei „Plėšikų“ scenas. Išties tik vaidindami mokiniai pasikeičia, atsiduoda poezijos ir dramatiškų išgyvenimų polėkiui. „Teatro“ akimirkos trumpos, po jų vėl seka mokytojos ir mokinių psichologinės grumtynės. Erpulatas dėlioja spektaklį iš etiudų, kuriuos jungia čia pat visų atliekamos dainos (reveransas ir Brechtui, ir Christophui Marthaleriui), palydimos virš aikštelės kabančio ir grojančio „mechaninio fortepijono“, ir siekia maksimalaus vaidybos tikrumo. Abipusė prievarta palaipsniui virsta pasitikėjimu – pamokos metu pistoletą į rankas paima ne vienas mokinys, tačiau ginklas tampa savęs išbandymo, pagaliau išsilaisvinimo iš vidinių ar visuomenės primestų klišių įrankiu. Tik pamokos pabaigoje, muštravusi mokinius dėl kiekvieno neteisingai vokiškai ištarto žodžio, mokytoja prabyla turkiškai – ji lygiai tokia pati kaip ir mokiniai, ji puikiai supranta jų problemas ir žino, ką reiškia jaustis kitokiam priešiškoje aplinkoje.

 

Anot Hellje’s, postemigraciją šiandien reikia suprasti ne kaip [imigrantų] mažumos integraciją į daugumą – visuomenė pasikeitė, ir kažin, ar toji dauguma nėra tikroji mažuma. Antra vertus, nepriklausomai nuo kilmės ir tautybės, šie antros ar trečios kartos imigrantai jau yra tikrieji savo šalies piliečiai, ir nuo jų pačių priklauso, kaip jie bus priimami ar vertinami. Neatsitiktinai spektaklis vaidinamas ne tik teatrų scenose, bet ir mokyklose, ir sulaukia ypatingo tautinių bendruomenių susidomėjimo bei pritarimo. Torūnės festivalyje „Pasiutęs kraujas“ buvo įvertintas II premija, aktorė Sesede Terziyan už mokytojos Sonios vaidmenį pripažinta geriausia festivalio aktore.

 

Libaniečių kilmės aktoriaus, režisieriaus, dramaturgo ir romanisto Wajdi Mouwada, vadinamo postmoderniuoju Camus, pavardę jau žino visi Europos teatralai. Kanadoje ir Prancūzijoje reziduojantis kūrėjas 2009 m. buvo Avinjono festivalio meninės programos vadovas, jo pjesės išverstos į daugelį pasaulio kalbų. Vieną tokių – „Gaisravietė“ (2003) – prieš dvejus metus Roterdamo teatre „Ro“ pastatė šio teatro meno vadovė ir režisierė Alize Zandwijk.

 

„Gaisravietė“ – tai bemaž antikinė, edipiška kraujomaišos istorija, kur kalėjimo prižiūrėtojo išprievartauta moteris kaip pomirtinį testamentą savo dvyniams dvidešimtmečiams sūnui ir dukteriai palieka laišką, kurį jie turi įteikti tėvui ir broliui. Pastarojo paieškos dukteriai tampa ilga kelione motinos paslapčių – kilmės, aplinkos, karo išgyvenimų ir tokių pat kankinančių prarasto pirmojo sūnaus paieškų – link. Mouwada tekstai vadinami naujojo epinio teatro pavyzdžiais, juose itin svarbus pasakojamasis sluoksnis, persmelktas lyrinio intymumo ir poetinių įvaizdžių. „Gaisravietėje“ tokiais įvaizdžiais tampa Šimtametis karas, vykstantis neįvardytoje šalyje, ir dykuma, kuria keliauja jo išblaškyti žmonės. Nesunku atspėti, kad Mouwada rašo apie Libaną, tačiau prie savo šalies istorijos jis prisiliečia kaip prie mito, tik įvykiams suteikia konkretų pavidalą. 2010 m. pagal šį tekstą kanadiečių režisierius Denis Villeneuve’as sukūrė vaidybinį filmą „Moteris, kuri dainuoja“ – taip kalėjime buvo vadinama pagrindinė veikėja Nual Maruan.

 

Zandwijk pasirinko paprastą ir iš pirmo žvilgsnio net primityvią estetiką – tai spektaklis liudijimas, kur svarbūs ne suvaidinti įvykiai, o jų pristatymas. Aikštelės grindis padengusi smėliu ir vieną po kitos keldama baltas drobes, ant kurių pasitelkus šešėlių teatrą vaizduojami svarbiausi Nual gyvenimo momentai, režisierė sulieja čia pat keičiančių kostiumus skirtingų personažų pasakojimus apie Nual, jos kelionės ieškant prarasto kūdikio ir jos vaikų, ieškančių tėvo ir brolio, epizodus. Spektaklyje atsiranda vienas su kitu susipinantys du laiko sluoksniai – vedantis vis gilyn, už įvykių-drobių-paslapčių uždangų, ir besitęsiantis, kurio kaitą nužymi ant smėlio tiesiami skirtingų spalvų pledai, o emocinę raidą – Vladimiro Vysockio dainos, atliekamos vieno aktorių rusiškai ir pritariant akordeonu. Pabaigoje pasirodęs juodaodis tėvas-brolis su automatu rankoje ir raudona klouno nosimi (Nual jam įduotu atpažinimo ženklu) įkūnija bet kokios prievartos ir žiaurumo groteskišką vaizdinį. Ir tik skaitydamas laišką, jausdamas šalia stovinčius vaikus, jis po truputį bliūkšta, suvokdamas atsivėrusios tiesos siaubą.

 

Visuose savo tekstuose Mouwada kalba apie susitaikymą ir bandymą surinkti išblaškytą istoriją – „po gabaliuką, po prisiminimą, atsargiai“. Panašiai elgiasi ir Zandwijk, sukvietusi tarptautinę atlikėjų grupę, kur aktoriai ne kuria vaidmenis, o tarsi restauruoja galimas savo šeimų, protėvių istorijas. Sakytum, čia, kaip ir „Pasiutusio kraujo“ atveju, teatras susinaikina, kad atliktų gerokai svarbesnę funkciją – taptų autentiškos patirties, tikros būties mediumu, per kurį įmanoma susigrąžinti žmoniškumą. Kažkokios sunkiai nusakomos šviesos, žmogiškų ryšių paprastumo ir tiesumo persmelktas Zandwijk spektaklis pelnė I Torūnės festivalio premiją.

 

***

 

Žinoma, didžiųjų senosios Europos šalių problemos gerokai skiriasi nuo buvusių socialistinių šalių. Pastarosioms aktualesnis sąskaitų suvedimas su istorija ir dabartine socialine, ekonomine šalies situacija. Arba, kaip Alvio Hermanio statytame „Juodame piene“, – bandymas bent teatre restauruoti romantišką, kiek idealizuotą kažkada buvusios Latvijos paveikslą. Festivalyje akredituotų žurnalistų prizą pelnęs „Juodas pienas“ – tai jau vizitine (kažin, kelinta?) hermaniško stiliaus kortele tapę pasakojimai (autentiškus pasakojimus surinkti per „ekspediciją“, o paskui atrinkti spektakliui taip pat yra svarbus ir Hermanio pamėgtas kūrybos procesas). „Juodo pieno“ sumanymą inspiravo kadaise Hermanio matytas gruzinų režisieriaus Rezo Gabriadzės lėlių spektaklis „Mūšis prie Stalingrado“, kur į karą ir žmogaus gyvenimą žvelgiama mažytės skruzdėlės akimis. Latvių spektaklyje svarbiausiomis veikėjomis tampa karvės – gražiosios Rygos „Naujojo teatro“ aktorės suvaidina ištisą „karviško gyvenimo“ epą, per kurio prizmę vertinama nykstanti ir kaimo, ir žmogaus dvasia. Specialiai festivaliui Hermanis spektaklį patrumpino – tai, kas miela latvio ausiai ir akiai, turbūt būtų išvarginę svetimšalius žiūrovus. Korektūros išėjo į naudą – dviejų senukų ir jų mylimos karvės godonės, į kurias įsiterpia žvalių „keturkojų“ šėliojimai, pačiu laiku vainikuojamos pajuodusio pieno ūkininko metafora.

 

Būtent nykimo, nuosmukio ar degradavimo atmosfera būdinga daugeliui posovietinių ar postsocialistinių šalių spektaklių. Jų politinis, socialinis aktualumas grindžiamas istorinių peripetijų, visuotinės aukos ir atgailos dramatiškomis priešpriešomis, kurias dar labiau paaštrina nepilnavertiškumo, „išvarymo iš rojaus“ kompleksai. Šiuo požiūriu nepralenkiama Lenkija: tėvynės motiniškumas ir pamotiškumas, nuolankumas ir savižudiškumas, kuriuos ji perdavė savo vaikams – viena dažniausių pastarųjų metų lenkų spektaklių temų. Galima čia įžvelgti Krzysztofo Warlikowskio, suteikusio tautos ir jos patyrimų refleksijai mitinį krūvį ir atvėrusio žmogaus tapatybės daugiasluoksniškumą, įtaką. Vis dėlto jaunesni režisieriai su „motina“ Lenkija ir jos šmėklomis elgiasi gerokai kritiškiau, jų spektaklius perveria kategoriškesnės išsilaisvinimo iš praeities intonacijos. Vienas tokių pavyzdžių – Marcino Libero (g. 1970 m.) Legnicoje, Helenos Modrzejewskos teatre statytos „III Furijos“, pelniusios pagrindinį režisūros meno festivalio „Interpretacija“, vykusio šių metų kovą Katovicuose, prizą. Gaila, kad „III Furijos“ nebuvo rodytos Torūnėje – režisierius, skaidydamas veiksmą čia pat grojančios roko grupės dainomis, itin grakščiai supynė šiuolaikinės ir Antrojo pasaulinio karo laikų Lenkijos, motinos maitintojos, gelbėtojos ir išdavikės linijas, ir surengė įspūdingus „istorijos“ šermenis. Veiksmas vyksta „lenkų skaistykloje“, kur Apolono suvesti gyvieji ir mirusieji, budeliai ir aukos priverčia į lenkiškos tapatybės, istorinio teisingumo ir romantiškų iliuzijų mitus pažvelgti su humoru ir ironija.

 

Išsilaisvinimo temą „Kontakto“ festivalyje pristatė Janas Klata (g. 1973 m.), atvežęs Vroclavo Lenkų teatre statytą savaip intriguojančią „Pjesę apie motiną ir Tėvynę“, įvertintą už geriausią garsinį apipavidalinimą. Tokio įvertinimo Klatos spektakliui, kur motinos ir dukters santykiai įgyja skirtingų istorinių ir kultūrinių laisvės giesmių formą, buvo akivaizdžiai per mažai, tačiau jis atsidūrė šalia gerokai stipresnio kitos lenkų kūrėjų poros – režisierės Monikos Strzępkos (g. 1974 m.) ir dramaturgo Pawelo Demirskio (g. 1979 m.) – statyto „Jokūbo S. vardu“ (Varšuvos dramos teatras). Pelnęs III festivalio premiją, „Gazeta Wyborzca“ pripažintas įtaigiausiai atspindinčiu šių dienų tikrovę, spektaklis „Jokūbo S. vardu“ išsiskyrė ir sodriu sceniniu sprendimu, ir puikiais aktorių vaidmenimis. Krzysztofas Draczas, čia sukūręs vieno prieštaringiausių Lenkijos istorijos personažų – kovotojo už baudžiavos panaikinimą ir 1846 m. baudžiauninkų sukilimo Vakarų Galicijoje vado Jakubo Szelos – vaidmenį, tapo geriausiu „Kontakto“ aktoriumi.

 

B. d.


„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ItpEPLWdoLAAvuKQ, 2012-08-14 04:23

vilnieteGegužė 26, 2010 12:08</a>as uz tolerancija, bet mane labai nenrmiaa tai, kad dazniausiai kova uz savo teises perauga i isskirtiniu teisiu sau reikalavima, mazumu aktyvistai prisidengdami mazumu problemomis daro sau karjeras ir jega bruka savo poziurius net nesileisdami i diskusijas, o iskarto kaltindami visokiom fobijom, as toleravau gejus iki tol, kol jie man nepradejo aiskinti, kad cia as nenormali, kazkodel vadovams nerorganizuojami kursai kaip elgtis su darbuotuojais turinciais semyniniu problemu, bet kaip elgtis su homoseksuolais- prasom, ir pinigu duos,tai kodel? jeigu jie tokie kaip kiti, kodel darbe turetu rupeti ju seksualines problemos? iki absurdu prieinama ir su visokiais politkorektiskumais, ir su feminisciu idiotizmu ir kalbos perdarinejimu, ir su seksualiniu mazumu ISSKIRTINIU TEISIU SAU reikalavimais

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti