Sergejus Krylovas, Massimo Mercelli ir Lietuvos kamerinis orkestras. D.Matvejevo nuotr.
„Vilniaus festivalis“, prasidėjęs Nacionaliniame operos ir baleto teatre įspūdingu Šiuolaikinio šokio trupės „Ailey II“ pasirodymu, kitą (birželio 2 d.) vakarą persikėlė į Nacionalinę filharmoniją. Kaip ir teatre pilnutėlę filharmonijos salę gaubė šventiškai pakili pirmojo susitikimo aura. Mat ir amerikiečių šokėjų trupė, ir P. Čaikovskio simfoninis orkestras su savo legendiniu vadovu Vladimiru Fedosejevu į mūsų festivalį atvyko pirmąsyk.
Aštuoniasdešimt dvejus metus gyvuojantis rusų orkestras dabar žinomas visame pasaulyje. Ypač intensyviai už savo šalies ribų kolektyvas ir V. Fedosejevas pasirodo pastaruosius keliolika metų. Maestro dirigavo žymiausiems užsienio orkestrams, 1996–2004 m. vadovavo Vienos simfoniniam orkestrui, pastatė rusų ir kitų kompozitorių operų, parengė daug naujų kūrinių premjerų. O šiam orkestrui jis vadovauja bemaž keturis dešimtmečius, nuo 1974-ųjų.
Kolektyvas kelissyk keitė pavadinimą. 1930 m. įkurtas kaip Rusijos radijo, paskui pervadintas į Valstybinį radijo ir televizijos, nuo 1993 m. jis tapo P. Čaikovskio simfoniniu orkestru. Šis garbingas vardas orkestrui buvo suteiktas už ypatingą P. Čaikovskio kūrybos propagavimą visame pasaulyje. Nenuostabu, kad į Vilnių svečiai atvežė būtent P. Čaikovskio kūrinių programą: populiarųjį Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll, op. 23, ir simfoniją „Manfredas“ h-moll, op. 58.
Apie orkestro grojimo kokybę galima tik pakartoti daugybę kartų jam išsakytus komplimentus: minkštas skambėjimas visame dinamikos diapazone nuo fortissimo iki pianissimo (stygininkai geba išgauti beveik pavienio medžio lapelio šlamesį), dainingumas, tikslumas, idealiai subalansuotas instrumentų grupių... Beje, minėtą dinamikos diapazoną orkestras pademonstravo bisuose: subtilios lyrikos „Auroroje“ iš „Miegančiosios gražuolės“ ir ugningame „Ispanų šokyje“ iš „Gulbių ežero“.
Įvairiapuse orkestro meistryste galėjome gėrėtis klausydamiesi simfonijos „Manfredas“. Įtaiga ir vaizdingumas, emocionalumas ir formos darna – tik dalis šios interpretacijos privalumų. Publika, suspėjusi pastudijuoti išsamią muzikologės Rimos Povilionienės parengtą anotaciją (tokia pat puiki – ir apie koncertą b-moll) turėjo galimybę beveik regimai sekti vienišo Byrono herojaus gyvenimo istoriją.
Šiame koncerte įvyko ilgai planuotas ir lauktas Mūzos Rubackytės susitikimas scenoje su maestro V. Fedosejevu ir jo orkestru. Lietuvių publikos numylėtinė skambino solinę fortepijono partiją. Atlikti šį P. Čaikovskio veikalą itin sunku jau vien dėl to, jog visi muzikos mėgėjai jį žino ir turi įsiminę savo mėgstamų atlikėjų interpretacijas. M. Rubackytė koncertą yra atlikusi įvairiose šalyse, o pirmąsyk jį išstudijavo būdama profesoriaus Jakovo Flijero studente. Taigi orkestro ir pianistės muzikos suvokimo šaltinis, sakytume, tas pats – rusų muzikos mokykla. Tačiau daugiau kaip du dešimtmečius gyvendama Vakaruose, pianistė pasisėmė ir kitokios patirties, kitokių idėjų. Klausydami koncerto interpretacijos, tą patirčių skirtumą ir siekį jas suderinti galėjome pajusti. Ypač pirmoje dalyje, kai dirigento užduotas tempas solistei buvo gerokai per lėtas. Jutome, jog jos vaizduotėje – kitas šios muzikos pavidalas. Laimei, šaunioji Mūza nepasidavė ir po truputį perėmė iniciatyvą. Pirmosios dalies solinė kadencija buvo atlikta su jai būdingu užmoju ir polėkiu. Kitose kūrinio dalyse darniai skambėjo ir lyrinės, ir virtuozinės melodijos, audringi pasažai ir kūrinį užbaigusi įspūdinga koda. Klausytis koncerto buvo nepaprastai įdomu! Netylant audringiems aplodismentams pianistė publikai padovanojo tokį pat audringą ir karštą bisą – Aleksandro Skriabino Etiudą dis-moll, op. 8, nr. 12.
Paklausta apie šio susitikimo įspūdžius M. Rubackytė žavėjosi orkestro meistriškumu ir pavadino jį „aukščiausia rusiškos kultūros praba“. Pianistė pabrėžė orkestro pagarbą autoriaus tekstui, atsidavimą tikroms vertybėms, kai nepuolama į kraštutinumus ir nesivaikoma madų. Gaila, kad laiko ilgiau parepetuoti nebuvo: susitiko jie likus kelioms valandoms iki koncerto, nes maestro atvyko karščiuodamas, prireikė net gydytojų pagalbos, kad koncertas įvyktų.
Beje, V. Fedosejevas Vilniuje prieš daugelį metų yra dirigavęs (gerai nepamenu, ar šiam orkestrui), bendradarbiavęs su mūsų atlikėjais – Kauno valstybiniu choru ir Vilniaus kvartetu. Koncerte sutikta Audronė Vainiūnaitė, grojanti šiame kvartete pirmuoju smuiku, sakė, jog jie su V. Fedosejevu susipažino per jo žmoną, nuostabią televizijos muzikos laidų vedėją Olgą Dobrochotovą. Ji labai mėgo M.K. Čiurlionio kūrybą ir kvietė Vilniaus kvartetą į savo laidą. Tai buvo daugiau kaip prieš tris dešimtmečius. Tuo laikotarpiu kvartetas su V. Fedosejevo orkestru Maskvoje yra grojęs Osvaldo Balakausko „Passio strumentale“ bei Bohuslavo Martinu Koncertą kvartetui ir simfoniniam orkestrui. Dar vienas reikšmingas faktas: 1995 m. maestro su šiuo orkestru įrašė M.K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“. Nenuostabu, jog daug garbių muzikantų ir bičiulių po koncerto rikiavosi pasveikinti maestro, rugpjūtį minėsiančio aštuoniasdešimtmetį.
Pirmadienį (birželio 4 d.) filharmonijos salėje klausėmės daugiausia italų muzikos. Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho ir Niccolo Paganini kūrinių programą pristatė Lietuvos kamerinis orkestras, jo meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas ir italų fleitininkas Massimo Mercelli. Virtuozų vakaras prasidėjo pasauline premjera – žinomo šimtų filmų muzikos autoriaus Ennio Morricone’s (g. 1928) opusu „Notturno Passacaglia“ (Noktiurnas paskalija) fleitai ir orkestrui. Tai skaidrios faktūros, vaizdinga, ramiai banguojanti muzika. Orkestras akompanavo ilgesingoms fleitos melodijoms, susipinančioms su klarneto ir smuiko replikomis. Atlikėjai ją pagrojo subtiliai ir nuotaikingai.
Paskui M. Mercelli su orkestru atliko A. Vivaldi koncertą „Naktis“, op. 10, Nr. 2, g-moll. LKO Vivaldi muziką visuomet groja meistriškai. Šis neįprastos formos – net šešių dalių – koncertas jam jokių sunkumų nesukėlė, žavėjo darnus ansamblis su solistu, puikiai įvaizdintos programinės kūrinio dalys (Šmėklos, Sapnas). Virtuoziškai lengvai praskriejo greito tempo muzika, ypač finalas, kuriame greta fleitos stilingai solo griežė pirmasis smuikas („bravo!“ orkestro koncertmeisteriui Džeraldui Bidvai).
Tarp italų autorių įsiterpęs J.S. Bacho Brandenburgo koncertas nr. 5, D-dur, BWV 1050, ypač sudomino tuo, jog šiame veikale pirmąsyk muzikos istorijoje orkestro solistu greta smuiko ir fleitos tampa klavesinas (rašoma programėlėje). Juo meistriškai skambino Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, juvelyriškai tiksliai atlikusi pirmosios dalies kadenciją ir visą klavesino partiją. Gailėjausi, kad vokiškas instrumentas, kuriuo ji skambino, filharmonijos salei buvo per tylus. Toliau nuo scenos sėdėjusiems klausytojams reikėjo iš paskutiniųjų įtempti klausą, kad išgirstų visus jo garsus. Kitas solo partijas grojo S. Krylovas ir M. Mercelli, Bacho retorinėms figūroms suteikę individualių atspalvių.
Koncerto kulminacija, be jokios abejonės, tapo visa antroji koncerto dalis, kai salę tiesiog užvaldė S. Krylovas. Buvo atliekami garsieji N. Paganini Kaprisai, tačiau šįsyk įvilkti į šiuolaikišką rūbą, kurį sumanė kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Smuiko partijoje nekeitęs nė vienos natos, jis sukūrė pritarimą, kurio stilius ir išraiškos priemonės kiekviename etiude kinta. Amplitudė gana didelė: nuo kelių pagrindinių funkcijų akordų iki laisvų „klajojančių“ disonansų, nuo elegiškos lyriškos nuotaikos iki valiūkiško džiazavimo. Opusas įvardintas kaip „12 kaprisų iš ciklo „24 kaprisai“. S. Krylovas Paganini kūrinius atlieka fantastiškai, jis groja tarsi žaisdamas, sunkiausius techninius triukus įveikia taip lengvai, tarsi tai būtų paprastutė vaikiška dainelė. Kartą esu jo klaususi, kaip jam tai pavyksta? O jis šyptelėjęs sako, kai vaikystėje groji po šešias–aštuonias valandas ir viską išmoksti, vėliau didesnių instrumento valdymo problemų nekyla. Tačiau tai ne visa tiesa: S. Krylovas – ypatingo talento smuikininkas, jo sąlytis su instrumentu toks natūralus, tarsi jis gimė jį laikydamas. Ne visi net ir žymiausi atlikėjai gauna tokią likimo dovaną.
G. Kuprevičiaus sukurtas naujas apdaras žinomą Paganini kaprisų muziką kartais smarkiai keitė. Ar nuo to ji tapo įdomesnė, vertingesnė? Greičiau tai savotiškas žaidimas, kurį tenka priimti su humoru – jis plevena virš kai kurių etiudų. Solistui šis „humoras“ sukėlė papildomų techninių užduočių: grieždamas solo jis gali laisvai kvėpuoti, o su orkestru turi laikytis griežto tempo, visus itin sudėtingus techninius triukus atlikti ritmiškai tiksliai. S. Krylovas visa tai įvykdė su išskirtinio virtuozo polėkiu. Salė tiesiog pašėlo. Virš programos smuikininkas atliko melodingąją N. Paganini pjesę „Cantabile“, iki ašarų sujaudinusią nuščiuvusią publiką. Smuikas prabilo tokiais subtiliais niuansais, kokių šiame koncerte dar nebuvo. Koncertą užbaigė dar vienas bisas iš fantastikos srities – A. Vivaldi „Audra“ iš „Metų laikų“ Vasaros dalies, atlikta S. Krylovo su Lietuvos kameriniu orkestru.
„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08
|