Romas Orantas (1949–2012). Nuotrauka iš žurnalo „Dailė” archyvo
Atėjo laikas tarti tau sudie, brangus Romai.
Anksti išėjai, o buvai net dešimčia metų jaunesnis. Mudviejų gyvenimo kreivės ėjo maždaug greta, nei sutapo, nei kirtosi. Nei buvome labai artimi, nei tavo kūrybą išsamiai pažinojau. Stebėtumeisi, kad rašau. Gyvenome, bendravome parodose, mano studijoje, Senadvaryje. Buvai ir esi man labai reikalingas, reikalingas savo skirtingumu. Visą laiką tave stebėjau ir slapta žavėjausi. Gal taip jau būna, kad labiausiai traukia tai, ko pats neturi. Buvai artimas ir mano šeimai. Taigi, nors trumpai.
Visada suprasdavai teisingai, todėl su tavimi buvo lengva būti atviram. Kitaip bendrauti tu ir nemokėjai. Dosniai dalijai savo patirtį, išmintį ir laiką nesirūpindamas, kad pačiam gali jo pritrūkti. Neteko matyti tavęs pikto, nelaimingo. Neteko girdėti kalbant negatyviai. Buvai ypač turtingo jausmų pasaulio, sakydavai: „Jei tu, žmogau, nieko nejauti, vadinasi, nieko negirdi ir nematai.“ Teigei gyvenimą, tikėjai juo ir mylėjai viską, kas jame buvo. Retam kūrėjui pavyksta pasiekti tokį asmens ir kūrybos vienį. Buvai reto talento ir jautrumo žmogus.
Gimei tremtyje. Tavo subtiliose miniatiūrose išnyra skaidrūs vaikystės įvaizdžiai, susipinantys su žmonijos patirties archetipais ir išmintimi. Buvai laisvas nuo šalto objektyvumo. Savo jausmines patirtis perteikdamas kūryboje tiesei tiltus į jautrių žiūrovų ir skaitytojų širdis.
Stebino tavo vidinė harmonija, ta meditatyvinė rimtis gyvenime ir kūryboje, gebėjimas neįskaudinti ir gebėjimas duoti. Visada tylus ir susikaupęs, niekada nesiskundei, buvai laisvas nuo ambicijų ir vartotojiškos visuomenės diktuojamų postmodernistinių madų. Iš prigimties vienišius, organizuodavai grafikos sekcijos veiklą, knygų dailės parodas ir knygos meno konkursus, lietuviškos knygos pristatymą tarptautinėse mugėse.
Apie tavo kūrybą parašyta daug gilių įžvalgų ir teisingų žodžių. Buvai ištikimas piešiniui ir sau. Kartu buvai elitinis, vienas iš nedaugelio vedančių knygos architektų, formavusių lietuviškos knygos stilistiką ir praturtinęs ją savo individualumu. Kūryboje visada atpažįstamas ir savitas, labai lietuviškas, kartu gebantis leidiniuose interpretuoti kitų tautų, kitų epochų stilistiką. Nepaisydamas postmodernizmo teiginio „mene jokių taisyklių“, savo požiūriu į knygos meną visada teigei, kad jame būtinas rimtas teorinis ir praktinis pasirengimas. Ypač pasižymėjai poezijos leidiniuose, todėl buvai mėgstamas tarp poetų.
Mes liekame gyventi postmoderniosios, masinės kultūros produktų visuomenėje. Ateitis parodys, kokią vietą tolesnio techninio progreso laikais užims toks intymus malonumas: laikyti rankose knygą, džiaugtis jos sandara, iliustracijomis, skaityti. Norime tikėti, kad ir tolimoje ateityje tavo talento paliestos knygos, pilnos medžių, gyvūnų, vabzdžių ir žolės lapų, ramių atspindžių ežerų vandenyse, sušildys ne vieno širdį. Palikai mums savo kūrybą, mintis, bet tavo asmens auros ir šilumos mums ir visiems, tave mylėjusiems, labai trūks.
Regina ir Arvydas Každailiai
„7 meno dienos“ Nr.23 (991), 2012-06-08
|