Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 22 (990), 2012 birželio 01 d. > Teatras > Platus atstumtųjų ratas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Platus atstumtųjų ratas


„Naujosios dramos akcijai“ pasibaigus


Milda Brukštutė

Share |
„Sonia”. D.Matvejevo nuotr.
Kaip ir kasmet, didžioji dalis festivalio publikos – teatrologai, režisieriai ir aktoriai. Toks mažas NDA žiūrovų ratas man vis dar lieka paslaptis.

Gal tai dėl pabrėžiamo kitoniškumo? Tačiau kodėl jis turėtų ne traukti, o atbaidyti? Beje, šįmet pristatyti spektakliai nepasirodė tolimi šiandieniniam lietuvių teatrui nei temomis, nei jų pateikimo formomis. O juose ryškiai akcentuojama socialinė tematika kaip tik, rodos, ir turėjo prasibrauti iš uždaro teatralų ratelio ir užmegzti kontaktą ne vien su sergančiais teatru žmonėmis. Juoba kad ir čia pristatytų spektaklių veikėjai galvojo ne apie kultūrą, o vien tik apie patį elementariausią žmoniškumą. Ramiausiai, rodos, pasaulį tvėrė Sonia, turbūt dėl to, kad apie ją mums pasakojo kiti...

 

Tyli Sonios vienatvė

 

Pirmosios festivalio dienos vakaras – be galo intymus. Scenoje – latvių režisieriaus Alvio Hermanio „Sonia“. Šiame spektaklyje, pastatytame pagal Tatjanos Tolstajos apsakymą, prapuola visos skubėjimo atmainos. Režisierius, kalbėdamas apie praeitį, sudaro įspūdį, kad laiko iš viso nėra. Nors spektaklyje telpa daugybė Sonios gyvenimo metų, kartu lyg ir niekas nevyksta, vien tik nenutrūkstamas, užburiantis intymumas. Sunku neprisiminti lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Persona. Marilyn“, kurį prieš keletą metų lietuvių publika galėjo išvysti „Sirenų“ festivalyje. Pirmiausia dėl labai panašios laiko tėkmės (arba jos sustojimo), kurią būtų galima įvardyti sapniška. Ir antra, dėl panašaus būdo liestis prie žmogaus. Parodyti asmeniškiausias jo gyvenimo valandas, nepriklausančias niekam, net jam pačiam. Tik iš Marilyn (Sandra Korzeniak) sklinda depresija ir apatija, o iš Sonios – ramybė. Ir dar... pastaroji aplinkiniams atrodė itin negraži, o Marilyn, priešingai, – grožio ir patrauklumo įsikūnijimas. Tačiau tiek vienas, tiek kitas variantas veikia panašiai – paverčiant žmogų pagrindiniu aplinkinių stebėjimo objektu ir taip stumiant jį į vienatvę.

 

„Sonia“ prasideda vagių įsiveržimu į viskuo perkrautą, hiperrialistiškai vaizduojamą, matyt, seno žmogaus butą. Ir kai vėliau vienas jų tampa Sonia (Gundars Āboliņš), o kitas (Jevgenijs Isajevs) ima pasakoti jos istoriją, kartu su jais ir visa salė tampa žmogaus sielos vagimi. Juk žiūrima į žmogaus vienatvę, į tai, ko nėra viešumoje. Ši paslaptis dar labiau priartinama dėl to, kad matoma moteris ne itin panaši į tą, apie kurią pasakojama. Juk pasakotojas nėra stebėjęs jos tuomet, kai ji valandų valandas tūnodavo viena savo bute. Jis pasakoja apie moterį, esančią tarp žmonių, jo draugų kompanijoje, o tai – visai kas kita. Taigi vienu metu Sonią matome itin skirtingais rakursais, klausydami – tokią, kokią ją matė kiti (ar kitas), o žiūrėdami – tokią, kokios jos niekas nematė.

 

Sonia – kupina rimties ir ramybės, susikaupusi, užsiimanti namų ruoša, kuri jos rankose tampa veikiau meditacija. Ir visos tos apkalbos, kurias išgirstame, atrodo buvusios nebuvusios, kaip bereikšmis užsiėmimas žmonių, kurie patys nesugeba tapti paskalomis. Iki tos akimirkos, kol stebėtojams nebeužtenka vien tik apkalbų ir patyčių (koks įdomumas apkalbėti, jei objektas dėl to nė kiek nesijaudina?), Sonios net negaila, veikiau norisi juoktis kartu su visais. Išorinis pasaulis į uždarą moters pasaulėlį įsiveržia jai net neišeinant iš namų, tuomet, kai ji pradeda gauti išgalvotus meilės laiškus. Vizualiai ne kažin kas ir pasikeičia, paprasčiausiai dabar, užuot gaminusi maistą, ji pradeda kruopščiai rašyti atsakomuosius meilės žodžius, klijuoti ir atplėšti vokus... O pasakotojas, užuot sušlamštęs taip kruopščiai pagamintą maistą, dabar „šlamščia“ taip meiliai Sonios parinktus žodžius ar džiovintas gėles. Buvo žmogus ir nebėra jo, kaip sakoma pradžioje, tačiau, regis, buto sienose liko susikaupę žmogaus, visai nesvarbu, kad jau mirusio, jausmai. O mes nejučiomis tapome tų jausmų, kartu ir praeities, kuri vien iš jų ir susideda, vagimis.

 

Niekieno nesuprasti paaugliai

 

Atrodo, čechoviškas veiksmo supratimas, prasidėjęs „Sonia“, šiame festivalyje ja ir baigėsi. Visur kitur jau nebeaptiksime tokios paslaptingos laiko tėkmės, ją užgrius daugybė veiksmo ir žodžių lavinų. Tačiau tam tikras perėjimas nuo vienos stilistikos prie kitos vis dėlto buvo. Juo galima laikyti vengrų teatro „Krétakör" vieną iš „Krizės trilogijos“ dalių – filmą „JP.CO.DE“ (scenarijaus autoriai – Árpád Schilling, Péter Fancsikai; režisierius – Péter Fancsikai). Nors filmas sukurtas dokumentiniu principu, jame rodomi žmonės bei įvykiai atrodo labiau primiršto sapno fragmentai. Čia iškeliami ne tiek įvykiai, kiek iš anksto užprogramuoto pralaimėjimo nuojauta ir nesukonkretinama paauglystės dvasia. Beje, pastarąją paminėjau gal kiek ir pritemptai, vien dėl to, kad atrodė, jog ji turėtų čia būti. Panašu, kad visa tai, ką bandoma vaizduoti šiame kūrinyje, galima užčiuopti serbų režisieriaus Nikola Ležaičiaus filme „Tilva Ros“. Ir vienur, ir kitur vaizduojami paaugliai bei jų savidestrukciniai užsiėmimai. Tačiau „Tilvoje Ros“ daug ryškiau atsiskleidžia toji beprasmiškos laisvės dvasia, galbūt dėl to, jog ji nespraudžiama į dokumentinio filmo rėmus. Net ir krizės tematika, specialiai jos nesivaikant, ten įgavo bendresnį, dėl to ir aktualesnį kontūrą. Tuo tarpu „JP.CO.DE“, pasakojantis apie paauglį, palikusį savo šeimą bei šalį ir subūrusį 12-os savanorių komandą, kad pradėtų revoliuciją, nė akimirkai neatsisako dramatiškos rimties, kuri tik nutolina nuo rodomų vaizdų.  Kita mūsų publikai pristatyta „Krizės trilogijos“ dalis – Árpádo Schillingo spektaklis „Dvasininkė“. Jis, kaip ir Viktorijos Kuodytės bei Dainiaus Gavenonio „Šitas vaikas“, ypatingas tuo, kad labiau orientuotas ne į publiką (taigi ne į rezultatą), o į atlikėjų profesinį bei vidinį tobulėjimą ir vienas kito pažinimą. „Dvasininkė“ – veikiau ne spektaklis, o socialinė akcija, turbūt naudingiausia joje dalyvaujantiems paaugliams. Žiūrovui belieka žavėtis arba nuobodžiauti stebint scenoje su teatru lyg ir mažai ką bendra turinčius vaikus. Šiame spektaklyje gvildenama mokytojų ir vaikų santykių tematika. Principas taip pat labai primena „Šitą vaiką“, kuriame analizuojami tėvų ir vaikų bendravimo niuansai. Abiejuose pastatymuose veiksmas (siužetas) pateikiamas scenoje, o individualūs veikėjų samprotavimai – ekrane, taip vyksmui suteikiant dokumentikos atspalvį. Bandant atsakyti į klausimą, kodėl šie „Krétakör" teatro darbai, lyg ir mažai kuo susiję su naująja drama, buvo atvežti į NDA’12, atrodo, kad šiųmetis festivalio vadovo Audronio Liugos tikslas buvo ne tiek pristatyti lietuvių publikai naująją dramaturgiją, kiek supažindinti ją su skirtingomis teatro formomis bei kryptimis. Be to, festivalyje plėtojama šį sezoną Lietuvos nacionalinio dramos teatro itin pamėgta, todėl net kiek pabodusi socialinio teatro kryptis. O jai tokios akcijos itin artimos, nors ir atrodo, kad daug labiau tinkamos rodyti tikslinei auditorijai (pavyzdžiui, mokiniams bei mokytojams).  

Gėjai ir (per)normalūs

 

Vienas iš festivalio programos pliusų – net dvi lietuviškų spektaklių premjeros. Ir vėl galima ginčytis, ar tai – naujoji dramaturgija, tačiau kad ji šiuolaikinė, abejonių nekyla: abi pjesės parašytos praėjusio „Versmės“ festivalio dirbtuvėse. Tarp šių premjerų panašumų nedaug, tačiau vieną nesunkiai galima pastebėti, tai – nenutrūkstama žodžių tėkmė ir nuolatinis bėgimas, nors ir vienoje vietoje.

 

Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė pjesėje „Raudoni batraiščiai“ (režisierė Yana Ross) nustebina gebėjimu tiek laiko likti įsikibus tos pačios temos ir stilistikos. Vėl gėjai ir jų netoleruojantys. Vėl skamba Lietuvos himnas pačiomis drastiškiausiomis akimirkomis (tą jau buvo galima išvysti norvegų spektaklyje pagal šios dramaturgės pjesę „Skaudžiausia 2“). Vėl nieko nėra, išskyrus pabrėžtiną moralizavimą. Vėl nekyla jokių klausimų dėl dramaturgės pozicijos. O gėjai, dar nė karto nelietę vienas kito, galvoja, kaip į juos žiūrės aplinkiniai, kai jie vienas kitą palies.

 

Tačiau, nors į akis krito veikėjų vienaplaniškumas, spektaklį galėjai žiūrėti su malonumu ir netikėta nuostaba. Visa, kas atrodytų negyva, aktorių dėka virto savotišku tikrumu, o banalūs dialogai – nuoširdžiais pokalbiais. Šie paradoksai labai artimi ir Oskaro Koršunovo „Išvarymui“. Abu spektakliai, iškeliantys po vieną jau seniai aktualią problemą (dėl ko net galima suabejoti jų aktualumu), žvelgia į ją per pačią siauriausią potencialių jos aukų prizmę. Abu spektakliai žavi aktorių vaidyba, duetais, sceninės erdvės pajauta ir sykiu glumina iliustratyvumu bei infantilumu.

 

Tuo tarpu Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė) analizuoja vaiko pasaulėvoką, jo fantazijų pasaulį. Atrodytų, tam tikras infantilumas čia netgi būtinas, bet panašu, kad buvo kiek persistengta. Keturiolikmetė Namisėda (Virginija Kuklytė) labiau priminė septynmetį vaiką nei paauglę ir taip gerokai prasilenkė su beriamu tekstu. Beje, tekstas iš tiesų buvo beriamas nelabai apsisprendus kam: ar susirinkusiai publikai, ar įsivaizduojamiems personažams, ar sau, taip ir nepagaunant kontakto nei su viena, nei su kita puse. Po ilgų mergaitės tiradų pagaliau pavyksta suprasti, kad ji tiesiog nuobodžiauja ir kenčia dėl pernelyg normalaus gyvenimo. Gyvenant tokioje tvarkingoje šeimoje jai niekada nieko nepavyks sukurti. Paradoksalu, tą patį vakarą, tik kitoje salėje ir kitame spektaklyje, buvo kenčiama dėl brolio gėjaus, o štai čia jis galėtų padėti mergaitei įveikti didžiausias jos problemas.

 

Nors „Namisėda“ lyg ir nepritampa prie festivalyje dominavusios socialinio teatro tendencijos, čia atsiskleidžia visiems rodytiems kūriniams būdinga tematika – vienatvė, bandymas suprasti save ir noras būti suprastam. Taip, pradedant seniausia ir baigiant jauniausia festivalio spektaklių veikėja, atstumtųjų ratas užsidarė.

 

Paskutinį NDA’12 vakarą dar buvo užtvirtintas lenkų režisieriaus Krysztofo Warlikowskio spektaklio „(A)pollonia“ videoįrašu. Nuo mažo žmogaus problemų čia pereita prie viso pasaulio tragedijos, remiantis XX amžiaus Holokausto patirtimi. Ankstesniuose pastatymuose, galima sakyti, matėme žmonių vidinius holokaustus, o šiame jau išvydome išvirkščią, realų pavidalą įgavusią žmogaus ir viso pasaulio tragedijos pusę, kuri per 4,5 valandos išsiskleidė pačiomis įvairiausiomis teatrinėmis priemonėmis. Deja, apie „(A)pollonią“ kalbėti plačiau jaučiuosi neturinti galimybių. Net ir nekeista dėl mažo susirinkusiųjų į šį vakarą žiūrovų būrio. Vis dėlto spektaklio videoįrašas – gana specifinis žanras, jį galima būtų pavadinti ne tiek realiu, kiek, veikiau, pažintiniu susitikimu su spektakliu. Jis nebent gali lengviau padėti apsispręsti, ar nevertėtų užsukti į kaimyninę šalį pažiūrėti originalo.


„7 meno dienos“ Nr.22 (990), 2012-06-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti