Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 22 (990), 2012 birželio 01 d. > Kinas > Paprasti klausimai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Paprasti klausimai


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Gran Torino”
Iš vaikystėje skaitytų pasakų ir knygų apie viduramžius prisimenu, kad į karališkas vestuves ar jubiliejus būtinai susirinkdavo visi karalystės pavaldiniai ir rūmų tarnai bei tarnaitės. Iškilmės buvo šventė kviestiems svečiams ir liaudžiai, kuri vėliau galėjo pasakoti, kaip gėrė, valgė ir riebalai varvėjo per skruostus. Kiekvienas pasakos veikėjas pasijusdavo iškilmių dalyviu, net jei stovėjo pačiame šventoriaus pakraštyje. Panašių įspūdžių pasisemti mums pasiūlys LTV.

Skamba paradoksaliai, bet šalyje, kuri negali pasigirti monarchijos tradicijomis, per visuomeninę televiziją du vakarus iš eilės bus rodomos britų karalių iškilmės: 3 d. 21.15 – dokumentinis filmas „Britanijos karališkosios vestuvės“, 4 d. 21.20 tiesiogiai iš Londono – koncertas, skirtas karalienės Elžbietos II karūnavimo šešiasdešimtmečiui. Man tai skamba, švelniai tariant, keistai, gal todėl, kad iki šiol jaučiuosi gyvenąs Švietimo amžiaus idėjų suformuotame pasaulyje. Aristokratai modernioje visuomenėje dažniau būna pašaipų objektu. Paskutiniais dešimtmečiais britų monarchija suvokiama labiau kaip masinės kultūros dalis, o ne kaip savarankiška ar reikšminga institucija. Nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog televizija rodo vestuves ir koncertą būtent kaip duoklę masinės kultūros suformuotai mūsų visuomenės daliai. Bet būtent todėl esu įsitikinęs, kad panašius „įvykius“ turėtų rodyti komercinės televizijos.

 

Man svarbiausias ateinančios savaitės televizijos įvykis – Clinto Eastwoodo filmas „Gran Torino“ per LNK (5 d. 22.35). Eastwoodas vaidina ir pagrindinį filmo herojų Voltą Kovalskį. 50 metų išdirbęs „Ford“ automobilių fabrike, aštuoniasdešimtmetis karo Korėjoje veteranas Voltas po žmonos mirties lieka vienas Detroito priemiesčio name su savo nebejaunu šunimi. Voltas – vienas iš nedaugelio baltųjų, vis dar gyvenančių kadaise Amerikos simboliu laikytame priemiestyje. Dabar čia įsikūrė mongai – nedidelė tautelė, kuri turėjo bėgti iš gimtųjų kraštų, nes Vietnamo kare palaikė amerikiečius. Aplink klesti jaunimo gaujos. Voltas neslepia savo rasizmo, pagiežos ir pykčio naujiesiems kaimynams, demonstruoja puikiai prižiūrimus ginklus, kabina JAV vėliavą prie savo namų ir didžiuojasi kitu tėvynės simboliu – idealiai prižiūrimu 1972 m. automobiliu „Gran Torino“. Būtent į jį pasikėsins kaimynų sūnus Tao. Šiuo incidentu ir prasidės Volto ir Tao suartėjimo istorija. Automobilis simboliškai ją ir užbaigs.

 

„Gran Torino“ (2008) galima pavadinti socialine drama apie naujas imigrantų bangas, keičiančias JAV rasinę sudėtį ir šalies mentalitetą. Bet filmas ne toks paprastas, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia jis sužavi Eastwoodo režisūros virtuoziškumu. Palaipsniui ryškėja gilesnieji filmo klodai, nes „Gran Torino“ – tai ir grįžimas prie ankstesniuose Eastwoodo filmuose ryškių giminystės ryšių, tikėjimo ir pagrindinės, dar aktorystės metais pradėtos teisingumo ir keršto už įvykdytą blogį temų. Tai prasidėjo 1971 m. Dono Siegelo filme „Purvinasis Haris“. Beje, Volto gestai, mimika, pozos gana karikatūriškai primena teisingumo siekiantį inspektorių Harį. Tačiau Eastwoodas nežaidžia postmodernistinių žaidimų. „Gran Torino“ jam yra pretekstas pažvelgti į visą savo kūrybą, nesibaidant saviironijos ir grotesko.

 

Po laidotuvių Voltas jaučiasi vienišas. Vieną savo sūnų jis laiko išdaviku, nes šis pardavinėja japoniškus automobilius. Pliku pilvu net per močiutės laidotuves senelį papiktinusi anūkė neslepia, kad jai labiau rūpi, kam po jo mirties atiteks „Gran Torino“. Gal to artumo su sūnumis niekad ir nebuvo, bet per savo gimtadienį Voltas išvaro sūnų ir jo žmoną, atnešusius su tortu ir pasiūlymą persikelti į senelių namus. Artimųjų susvetimėjimas, yrantys šeimos ryšiai jaudina Eastwoodą. Volto santykiai su kaimynu Tao primena sūnaus atradimą. Iš pradžių Voltas nepasitiki tuo įbaugintu vaikinuku, paskui pradeda pastebėti jo paslaugumą, gerumą. Po truputį ima jį auklėti, ypač po to, kai pagal seną tautos tradiciją Tao turi išpirkti kaltę ir savaitę vykdyti visus Volto nurodymus.

 

Suartėjimas psichologiškai pateisintas, nes siejasi su kita svarbia filmo tema – kaltės pripažinimu. Pirmuosiuose „Gran Torino“ kadruose pasirodo ir jaunas kunigas. Jis tiesiog persekioja Voltą, nes pažadėjo jo mirusiai žmonai priimti Volto išpažintį. Voltas nesigaili pašaipų jaunam kunigėliui, o šis galiausiai vis dėlto susimąstys, kas yra tikrasis teisingumas. Tačiau savo paslaptį ir kaltę Voltas išpažins ne kunigui.

 

Režisierius rodo gana uždarą erdvę – Volto ir kaimynų namai, kiemas, garažas, bažnyčia, kelios gatvės ir kirpykla. Personažų taip pat nedaug. Bet filmo konfliktams gilėjant tos erdvės tampa vis simboliškesnės. Kaltę Voltas išpažįsta Tao namo rūsyje – režisierius taip paryškina simbolinį dugną, kurį buvo pasiekęs jo herojus. Finalinė dvikova primena ir vesternus, ir senovės graikų tragedijas. Tačiau Eastwoodas nevengia ir atviro grotesko. Išvaręs artimuosius, Voltas per savo gimtadienį atsiduria kaimynų puotoje. Čia viskas kitaip: negalima žiūrėti žmogui į akis, glostyti vaikų, o maistas neprimena tradicinių Volto sumuštinių su kalakutiena. Jis tarsi koks somnambulas klaidžioja po svetimą pasaulį. Dar groteskiškesni epizodai kirpykloje, kur Voltas švaistosi rasistiniais juokeliais ir sulaukia iš bičiulio italo tokių pat „kietų“ atsakymų. Šie personažai – tarsi išnykusio pasaulio reliktas. Regis, „Gran Torino“ Eastwoodas susitaikė su savo jaunystės Amerikos mirtimi. Tą patį jis siūlo padaryti ir mums.

 

Didis kinas dažniausiai bodisi formos blizgučių. Paradoksas, bet Jamesas Ivory, filmuose dažniausiai rodantis britų aristokratus ir prabangius jų namų interjerus, taip pat mėgsta paprastą pasakojimą. LTV2 (6 d. 21.45) primins 1987 m. sukurtą filmą „Morisas“, kurio pagrindu tapo britų klasiko E.M. Forsterio autobiografinis romanas, beje, Anglijoje išleistas praėjus 56 metams po to, kai buvo parašytas. Filmas rodo XX a. pradžios britų aukštuomenę. Joje tarpsta melas. Filmo herojai – du mokslo draugai. Jie traukia vienas kitą. Bet Klaivas (Hugh Grant) išsigąs jausmų, ves ir sieks karjeros, o Morisas (James Wilby) kentės, blaškysis, bet galiausiai nuspręs likti savimi. (Abu aktoriai buvo apdovanoti Venecijos kino festivalyje.) Man pasirodė, kad Ivory labiau domina ne seksualinė personažų orientacija, o epochos papročiai ir aristokratų ritualai.

 

Su Niujorko meniniu avangardu susijęs dailininkas ir režisierius Julianas Schnabelis 2007 m. filme „Skafandras ir drugelis“ (LTV, 2 d. 23.40) ekranizavo buvusio „Elle“ žurnalo redaktoriaus Jeano-Dominique´o Bauby autobiografinį pasakojimą. 1995-ųjų pabaigoje Bauby patyrė insultą ir neteko galimybės savarankiškai judėti, kvėpuoti, kalbėti. Vienintelis būdas bendrauti su pasauliu – akis. Jos mirksniai tapo Bauby „kalba“. Būtent taip jis ir „diktavo“ savo knygą. Schnabeliui ir operatoriui Januszui Kamińskiui pavyko rasti tokio pasakojimo atitikmenį kine. Kartu su puikiu aktoriumi Mathieu Amalricu jie pasakoja, ką reiškia būti įkalintam savo kūne, bet klajoti po fantazijos pasaulius.

 

Kinas – masių menas. Todėl filmų populiariosios kultūros gerbėjams kuriama daugiau. Bet Howardo McCaino „Svetimšalis“ (TV3, 2 d. 23.55), pasakojantis apie ateivį iš kosmoso, kuris atsidūrė Žemėje vikingų laikais, gali sudominti ir lingvistus – tai vienintelis filmas, sukurtas senąja norvegų kalba. Kaip filme atsidūrė Jimas Caviezelis, Johnas Hurtas ar Ronas Perlmanas, man paslaptis. Nors suprantu, kodėl Wayne’o Kramerio filme apie nelegalius imigrantus JAV ir jų pastangas legalizuotis „Persikėlimas“ (LNK, 6 d. 22.35) pagrindinius vaidmenis sukūrė Harrisonas Fordas, Ray’us Liotta ir Ashley Judd. Juk filmo tema – aktuali ir svarbi, kitas klausimas, kaip ji perteikta.

 

Keistas dalykas, bet nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris prisipažintų, kad mėgsta Tomą Cruise’ą, tačiau jo filmai ne tik Lietuvoje sulaukia daugybės žiūrovų. Jei vis dėlto esate slaptas Cruise’o gerbėjas (-a), LNK (šįvakar, 1 d.21.15) parodys Jameso Mangoldo filmą „Kaip diena ir naktis“ (2010). Oro uoste atsitiktinai susitikusius vienišą Džuną (Cameron Diaz) ir agentą Milerį (Cruise) aplinkybės priverčia kartu slapstytis nuo samdomų žudikų. Herojai ne tik blaškysis po platųjį pasaulį, bet ir saugos stebuklingą bateriją – energijos šaltinį. Tik Džuna visąlaik spėlios, kas tas jos bendrakeleivis – žmonijos gelbėtojas ar tiesiog beprotis. Jeigu ir Jums, mieli skaitytojai, įsijungus lietuviškų televizijų žinias ar pokalbių laidas, kyla panašūs klausimai, siūlau geriau žiūrėti filmus. Jie bent pateikia atsakymus.

 

Jūsų – Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.22 (990), 2012-06-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

xZL6cMzU, 2016-05-02 16:13

Why does this have to be the ONLY reaiblle source? Oh well, gj!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti