Tyli Sonios vienatvė

Pirmosios festivalio dienos vakaras – be galo intymus. Scenoje – latvių režisieriaus Alvio Hermanio „Sonia“. Šiame spektaklyje, pastatytame pagal Tatjanos Tolstajos apsakymą, prapuola visos skubėjimo atmainos. Režisierius, kalbėdamas apie praeitį, sudaro įspūdį, kad laiko iš viso nėra. Nors spektaklyje telpa daugybė Sonios gyvenimo metų, kartu lyg ir niekas nevyksta, vien tik nenutrūkstamas, užburiantis intymumas. Sunku neprisiminti lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Persona. Marilyn“, kurį prieš keletą metų lietuvių publika galėjo išvysti „Sirenų“ festivalyje. Pirmiausia dėl labai panašios laiko tėkmės (arba jos sustojimo), kurią būtų galima įvardyti sapniška. Ir antra, dėl panašaus būdo liestis prie žmogaus. Parodyti asmeniškiausias jo gyvenimo valandas, nepriklausančias niekam, net jam pačiam. Tik iš Marilyn (Sandra Korzeniak) sklinda depresija ir apatija, o iš Sonios – ramybė. Ir dar... pastaroji aplinkiniams atrodė itin negraži, o Marilyn, priešingai, – grožio ir patrauklumo įsikūnijimas. Tačiau tiek vienas, tiek kitas variantas veikia panašiai – paverčiant žmogų pagrindiniu aplinkinių stebėjimo objektu ir taip stumiant jį į vienatvę.

„Sonia“ prasideda vagių įsiveržimu į viskuo perkrautą, hiperrialistiškai vaizduojamą, matyt, seno žmogaus butą. Ir kai vėliau vienas jų tampa Sonia (Gundars Āboliņš), o kitas (Jevgenijs Isajevs) ima pasakoti jos istoriją, kartu su jais ir visa salė tampa žmogaus sielos vagimi. Juk žiūrima į žmogaus vienatvę, į tai, ko nėra viešumoje. Ši paslaptis dar labiau priartinama dėl to, kad matoma moteris ne itin panaši į tą, apie kurią pasakojama. Juk pasakotojas nėra stebėjęs jos tuomet, kai ji valandų valandas tūnodavo viena savo bute. Jis pasakoja apie moterį, esančią tarp žmonių, jo draugų kompanijoje, o tai – visai kas kita. Taigi vienu metu Sonią matome itin skirtingais rakursais, klausydami – tokią, kokią ją matė kiti (ar kitas), o žiūrėdami – tokią, kokios jos niekas nematė.

Sonia – kupina rimties ir ramybės, susikaupusi, užsiimanti namų ruoša, kuri jos rankose tampa veikiau meditacija. Ir visos tos apkalbos, kurias išgirstame, atrodo buvusios nebuvusios, kaip bereikšmis užsiėmimas žmonių, kurie patys nesugeba tapti paskalomis. Iki tos akimirkos, kol stebėtojams nebeužtenka vien tik apkalbų ir patyčių (koks įdomumas apkalbėti, jei objektas dėl to nė kiek nesijaudina?), Sonios net negaila, veikiau norisi juoktis kartu su visais. Išorinis pasaulis į uždarą moters pasaulėlį įsiveržia jai net neišeinant iš namų, tuomet, kai ji pradeda gauti išgalvotus meilės laiškus. Vizualiai ne kažin kas ir pasikeičia, paprasčiausiai dabar, užuot gaminusi maistą, ji pradeda kruopščiai rašyti atsakomuosius meilės žodžius, klijuoti ir atplėšti vokus... O pasakotojas, užuot sušlamštęs taip kruopščiai pagamintą maistą, dabar „šlamščia“ taip meiliai Sonios parinktus žodžius ar džiovintas gėles. Buvo žmogus ir nebėra jo, kaip sakoma pradžioje, tačiau, regis, buto sienose liko susikaupę žmogaus, visai nesvarbu, kad jau mirusio, jausmai. O mes nejučiomis tapome tų jausmų, kartu ir praeities, kuri vien iš jų ir susideda, vagimis.

Niekieno nesuprasti paaugliai

Atrodo, čechoviškas veiksmo supratimas, prasidėjęs „Sonia“, šiame festivalyje ja ir baigėsi. Visur kitur jau nebeaptiksime tokios paslaptingos laiko tėkmės, ją užgrius daugybė veiksmo ir žodžių lavinų. Tačiau tam tikras perėjimas nuo vienos stilistikos prie kitos vis dėlto buvo. Juo galima laikyti vengrų teatro „Krétakör" vieną iš „Krizės trilogijos“ dalių – filmą „JP.CO.DE“ (scenarijaus autoriai – Árpád Schilling, Péter Fancsikai; režisierius – Péter Fancsikai). Nors filmas sukurtas dokumentiniu principu, jame rodomi žmonės bei įvykiai atrodo labiau primiršto sapno fragmentai. Čia iškeliami ne tiek įvykiai, kiek iš anksto užprogramuoto pralaimėjimo nuojauta ir nesukonkretinama paauglystės dvasia. Beje, pastarąją paminėjau gal kiek ir pritemptai, vien dėl to, kad atrodė, jog ji turėtų čia būti. Panašu, kad visa tai, ką bandoma vaizduoti šiame kūrinyje, galima užčiuopti serbų režisieriaus Nikola Ležaičiaus filme „Tilva Ros“. Ir vienur, ir kitur vaizduojami paaugliai bei jų savidestrukciniai užsiėmimai. Tačiau „Tilvoje Ros“ daug ryškiau atsiskleidžia toji beprasmiškos laisvės dvasia, galbūt dėl to, jog ji nespraudžiama į dokumentinio filmo rėmus. Net ir krizės tematika, specialiai jos nesivaikant, ten įgavo bendresnį, dėl to ir aktualesnį kontūrą. Tuo tarpu „JP.CO.DE“, pasakojantis apie paauglį, palikusį savo šeimą bei šalį ir subūrusį 12-os savanorių komandą, kad pradėtų revoliuciją, nė akimirkai neatsisako dramatiškos rimties, kuri tik nutolina nuo rodomų vaizdų.  Kita mūsų publikai pristatyta „Krizės trilogijos“ dalis – Árpádo Schillingo spektaklis „Dvasininkė“. Jis, kaip ir Viktorijos Kuodytės bei Dainiaus Gavenonio „Šitas vaikas“, ypatingas tuo, kad labiau orientuota...