Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 21 (989), 2012 gegužės 25 d. > Teatras > „MonoBaltija“: formos ir spalvos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

„MonoBaltija“: formos ir spalvos


Trečiasis tarptautinis vieno aktoriaus teatro festivalis Kauno kameriniame teatre


Daiva Šabasevičienė

Share |
„De Sadas – Žiustinai“
Penkias dienas vykstantis renginys – pati tikriausia teatro laboratorija: rodomi spektakliai, o po jų susitinkama su žiūrovais ir aktyviai diskutuojama. Aleksandras ir Stanislovas Rubinovai, į festivalį sukvietę trylika profesionalių spektaklių iš vienuolikos šalių, sudarė sąlygas įvertinti šiandieninę monospektaklių situaciją. Atrodo, kad susvetimėjusiame pasaulyje monodramos tampa vis reikalingesnės, konkuruoja su kitų tipų spektakliais, įgaudamos pačių įvairiausių formų ir spalvų.

Menkai finansuojamo festivalio organizatoriai, pasikliaudami spektaklių apdovanojimais bei spauda, kartais papuldavo į keblią situaciją, tačiau dažniausiai intuicija jų neapvylė. Kauno kameriniame teatre pristatytos įvairiausios monospektaklių kryptys, dominuojančios Baltijos ir kaimyninių šalių teatruose.

 

Per paskutinį aptarimą dalyviai išsakė daug gražių žodžių Kaune vykstančiam festivaliui, pirmiausia – dėl aktyvios žiūrovų reakcijos, po spektaklių vykstančių neformalių pokalbių ir netgi aštrios kritikos, be kurios teatro raida neįmanoma.

 

Žiūrėti „MonoBaltijoje“ tikrai buvo ką. Prisipažinsiu, didžiausias masalas buvo Cezario Graužinio spektaklis „De Sadas – Žiustinai“. Lygiai prieš dvejus metus Atėnų teatre „Eksarcheion“ gimęs spektaklis Lietuvą pasiekė ne tik Rubinovų, bet ir mecenatės Rasos Onos Inokaitienės dėka. Tai, kad privačių asmenų iniciatyva įveikiamos nemažos kliūtys ir mūsų padangėj pasirodo tokia aktorė kaip Maria Papadopoulou – tikro graikiško temperamento teatro atstovė, – yra svarbus įvykis. Graužinis, kiekvieną kartą stebinantis nenuspėjamais spektakliais (ir temų, ir kokybės prasme), šį kartą ištirpo aktorėje. Režisierius šiame spektaklyje dominavo kaip dramaturgas, o aktorė, išnaudodama asketiškos režisūros sąlygas, pademonstravo subtiliausią personažo kelionę per vaidmens užkaborius. Spektaklis tapo dviejų kūrėjų išpažintimi, tekstas ir jo prasmės užėmė svarbią vietą, tačiau skaitant lietuviškus subtitrus ir vos atplėšus akis nuo aktorės netenki galimybės sekti jos vaidmens psichologinės trajektorijos. „De Sadas – Žiustinai“ savo jausmų ir netikėtu kostiumo klosčių šnaresiu priminė kadaise matytą Ingmaro Bergmano „Markizę de Sad“, kurios dramaturgiją kūrė ne tik subtili aktorių vaidyba, bet ir tiksliai kintantis apšvietimas. Davęs aktorei de Sado tekstus ir užkėlęs ją ant veidrodinės pakylos, Graužinis pademonstravo transformacijos ir teatrinio persikūnijimo paslaptis. Vargu ar scenoje iki šiol girdėjome drastiškesnių tekstų. Parašęs inscenizaciją pagal romanus „Žiustina, arba Dorybės negandos“, „Žiuljeta“, „120 Sodomos dienų“ ir kai kuriuos kitus kūrinius, režisierius sukūrė gyvą, aistringą ir provokuojantį spektaklį. Aktorė mus vilioja į beprotybę, kurioje aistrų lavina padaro žmogų beviltiškai silpną. Paradoksas, aristokratizmas, upe besiliejančio teksto poetika suformuoja psichologinį monospektaklio lauką, kuriame griežtos žaidimo taisyklės reikalauja ypatingo susitelkimo. Šviesos išryškinti Papadopoulou judesiai pratęsė mintis, virto markizo de Sado kalėjimu, iš kurio negali pabėgti. Matytų spektaklių kontekste Maria Papadopoulou pasirodė kaip stipriausios energetikos aktorė. Būtent valdant tekstą, subtiliai perteikiant jo niuansus sukuriamas teatras, išjudinama žiūrovų vaizduotė. Ir šmaikštus, ir rimtas, ir dar filosofiškas režisierius stebina ne tik savo pozicija, bet ir juodojo humoro dozėmis.

 

Atskiru monožanru galima laikyti spektaklius, skirtus vienai ar kitai istorinei asmenybei. Festivalyje buvo du spektakliai, skirti menininkams. Jurijus Andriuščenka, dirbantis Kišiniove, A. Čechovo valstybiniame rusų dramos teatre, parodė dviejų dalių muzikinį-poetinį spektaklį „Aleksandras Vertinskis. Viešpaties puota...“. Vertinskis – pirmasis rusų bardas, Vysockio, Grebenščikovo pirmtakas. Vertinskio gyvenimas buvo audringas, tačiau režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas Silviju Silvijanas-Fusu su Andriuščenka pastatė sterilų spektaklį. Didžiojo klajoklio ir improvizatoriaus gyvenimas pavaizduotas patosiškai, Andriuščenkos atliekamų dainų Kauno publika klausėsi apsalusi, kartais net tyliai pritardama niūniavimu. O jis – pasitempęs, baltu kostiumu, briliantinu suteptais plaukais... Aktorius ne tik muzikalus, bet ir puikiai valdo balsą, fiksuoja kiekvienos scenos pradžią ir pabaigą. Galima įsivaizduoti, ką toks spektaklis reiškia Rusijos žiūrovams. Vertinskio legenda padėjo kurti paties aktoriaus legendą, – su šiuo spektakliu jis gastroliuoja šešerius metus. Noras romantizuoti Vertinskį nutolino spektaklį nuo tikro, įtaigaus dramatizmo, bet ar ne dėl tokių poetinių pasakų didžioji dauguma ir lanko teatrą?

 

Birutė Mar spektaklyje „Unė“ nemistifikuoja Unės Babickaitės (Uršulės Babickaitės-Graičiūnienės) gyvenimo. Režisierei ir atlikėjai buvo svarbu atskleisti įvairias garsios asmenybės charakterio savybes, parodyti stiprią, iki Holivudo nukeliavusią aktorę. „Unėje“ veikia ir daiktai, ir vaizdo projekcijos, ir kostiumai, ir šviesos. Teksto taip pat daug – aktorė kalba keliomis kalbomis – angliškai, prancūziškai, rusiškai. Tekste apstu ir ironijos, ir šmaikštaus juoko: nuskamba Balio Sruogos, Fiodoro Komisarževskio žodžiai, ironiškai perteikiami Paryžiuje įsitvirtinti mėginančios lietuvaitės. Muzikos, plastikos ir vaizdo kontrastais sukuriamas dramaturginis spektaklio audinys, prasmingai pratęsiama Birutės Mar kūrybos tema, pradėta 2007 metais pastatytu spektakliu „Poetė“, skirtu Salomėjos Nėries „poetiniam teismui“. Šiandien nėra Lietuvoje kitos aktorės, kuri taip nuosekliai gilintųsi į istorinį asmenybės portretą. Nuo pirmojo režisuoto spektaklio „Laimingos dienos“ Birutė Mar tyrinėja aktorystės prigimtį – žmogaus ir kaukės paradoksą. Ar šiandien aktorius apskritai gali gyventi be kaukės?

 

Vidinis švytėjimas. Be jo neįsivaizduojamas joks talentingas monospektaklis. Ne naujiena, kad jau kelerius metus būtent skandinavai teatro pasaulyje atveria žmogiškojo grožio paslaptis. Stokholmo teatro „Barbara“ aktorius Hansas Nybergas su režisieriumi Ulfu Evrénu atvežė „Dievo klouną“, pastatytą pagal italų legendą apie valkataujantį našlaitį, gebantį natūraliai žavėti ir linksminti žmones. Nybergas taip pat geba ilgai išlaikyti žiūrovo dėmesį. Gražių akių, švelnaus žvilgsnio aktorius žiūrovus sužavėjo vos pasirodęs scenoje. Pagal turinį spektaklis skirtas jaunesnei publikai, bet paprastais žonglieriaus triukais ir naivumu aktorius paperka ne tik paauglius, bet ir suaugusius žiūrovus. Liūdesys čia neatskiriamai susipynęs su grožiu. Aktoriaus kostiumas – ypač funkcionalus: spustelėjus kišenę pasigirsta muzika, o paspaudus vieną iš mygtukų ant lagaminėlio kinta šviesos. Tai pats tikriausias monospektaklis, kai aktoriui nereikalingi jokie „pasislėpę“ pagalbininkai. Jis pats yra scenos karalius ir burtininkas.

 

Geriausiu šio festivalio spektakliu laikyčiau kitos šiaurietės naivuolės – suomės Minnos Puolanto spektaklį „Išsimiegosi miręs“. Spektaklio herojė – niekada nemieganti mama, iš paprasčiausių smulkmenų kurianti harmoniją šiandienos destrukcijoje. Sutikęs aktorę Minną Puolanto gatvėje pamanytum, kad tai daugių daugiausia pilka pradinių klasių mokytoja – jokio grimo, jokios puošybos. Tačiau scenoje ši aktorė sušoko-suvaidino šiuolaikinį moters-mamos gyvenimą, kuris sužavėjo savo energetine įtaiga, natūraliu įsijautimu, tikru noru kalbėti apie patirtus ir giliai išgyventus dalykus, kurie buvo perteikti itin profesionaliai. Baigusi studijas Suomijos teatro akademijoje, ji ne tik aktorė ir šokėja, bet ir choreografė. Kurti spektaklį jai padėjo režisierė Anna Veijalainen. Tai svarbu, nes dažnai monospektakliuose vaidinantys aktoriai mano, kad galima dirbti ir be režisieriaus.

 

Viename scenos šone – muzikantas ir garso režisierius Juha Tuisku, čia pat kuriantis veiksmui pavaldžią muziką, kitame – namo maketas. Mikro ir makro pasaulių santykis, aktorės kuriamos prasmingos jų jungtys spektaklį pripildė gyvybės, subtilaus humoro, išradingų sprendimų.

 

Geriausiu festivalio spektakliu pripažintas literatūrinio teatro atstovės Gabrielos Muskalos spektaklis „Kelionė į Buenos Aires“ (Lodzės Stefano Jaraczo teatras). Nėra abejonės, kad tai lėmė aktorės tipažas. Ji – spinduliuojanti ramybę ir naivumą, tarytum perregima. Alzhaimeriu serganti senoji Valerka beldžiasi į duris, bet niekas jos neįsileidžia. Čia ir prasideda graudžiai juokingas senutės pasakojimas, kuriame daug dviprasmybių. Iš pradžių trūkinėja mintis, vėliau – žodžiai... Suvaikėjusi senelė atrodo it mergaitė... Nerišlus pasakojimas apie įvairius nutikimus tampa emociškai nuoseklia Valerkos „kelione“ per gyvenimą, tad aktorės „šamanizmas“ atskleidžiant tragišką žmogaus likimą negalėjo būti neįvertintas ir palikti žiūrovą abejingą. Tačiau lyrinio pasakojimo forma nesubrandina originalaus, įtaigaus spektaklio, gal dėl to, kad turi kelis finalus. Dvyliktus metus vaidinamas kūrinys, matyt, bus amžinas, nes paguodos neišvengiamai artėjant klastingai senatvei nori kiekvienas.

 

Sukurti gerą monospektaklį nemažiau sunku, nei rimtą polifoninį kūrinį. Reikia ne tik talentingo aktoriaus, bet ir profesionalios režisūros. Žinoma, aktoriaus prigimtis kartais stumte stumia žmogų į sceną. Toks festivalyje pasirodė Aleksejus Borisas. Rusų kilmės štutgartietis festivalyje vaidino Aristofano komediją „Lisistratė“, kurią režisavo graikas Christos Nikopoulos. Spektaklis gyvas ir juokingas, jį galima suprasti ir nemokant vokiškai. „Šokinėdamas“ iš vaidmens į vaidmenį, Borisas suvaidina ne tik Lisistratės suorganizuotą sekso streiką, bet ir vyrų bandymą jėga įsiveržti į Akropolį. Tačiau šiam charakterinio komiko amplua aktoriui pritrūko išradingesnių režisūrinių sprendimų. Vienos paklodės ir vieno aktoriaus gyvybingumo nepakako.

 

Anglas Pipas Uttonas – tarytum „viskas viename“: scenarijaus autorius, režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas, garso režisierius. Aktorius jau suvaidino daug istorinių personažų – Hitlerį, Baconą, Chapliną, Dickensą, Churchillį. Kauno publikai Uttonas pristatė naujausią darbą – „Paryžiaus katedros kuprių“, sukurtą pagal garsųjį Victoro Hugo romaną. Kvazimodą jis vaizduoja pavargusį, liūdną ir vienišą. Pusę veido slepia po sudėtingu grimu: liūdėdamas prie mirusios Esmeraldos kūno vaidina tik „viena akimi“. Deja, kad neapimtų snaudulys, to per maža.

 

Europą išmaišiusi estė Katarina Unt – labai ori ir išdidi, tačiau scenos virtuozė menka. Savo liauną kūną aptempusi oranžiniu triko, Unt vaidino Pietų Afrikos Kalahario dykumoje gyvenančios Nisos istoriją, papasakotą rašytojos Marjorie Shostak. Tačiau teatrą čia galėjo įžvelgti tik lakios fantazijos žiūrovas. Nors scena konceptualiai (vos ne steriliai) sutvarkyta, ši „tvarka“ tiesiog schematiška, dominuoja daugžodžiavimas. Užburiančias melodijas rytietiškais instrumentais grojo muzikantas Tanelis Rubenas, bet spektaklis labiau priminė tarpdisciplininį performansą.

 

Monika Wachowicz iš Katovicų teatro „A part“, tarp žiūrovų įrengtame baltame take nusirengdama ir šiaip vos kūną dengiančius apdarus, perskaito-suvaidina savąją Ofelijos istorijos versiją. Wachowicz įdomi, gražaus kūno sudėjimo, tačiau sumanymą menkino noras nepagrįstai filosofuoti. Be to, scenarijaus autorius, režisierius ir scenografas Marcinas Herichas, kadaise studijavęs filosofiją, spektaklį tempė poetinės abstrakcijos link, paversdamas tiesiog aistringai teatralizuotu poezijos skaitymu. Gestai, utriruotos emocijos, šokio elementai – priemonės, po kuriomis šiandien dažnai slepiasi teatras.

 

Monospektaklių spektre susiformavo atskiras „klein Kunst“ (vokiškai – mažojo meno) porūšis: vienas aktorius bendrauja su žiūrovu beveik paskaitos forma. „MonoBaltijoje“ buvo net du tokie spektakliai: Aleksandro Fukalovo iš Jekaterinburgo „Poslerio kazusas: paskaita apie šiuolaikinį meną“ ir latvio Andrio Bulio „Skrydis“. Fukalovas išsiskyrė viso festivalio kontekste. Iš pažiūros šis aktorius nepanašus į jokį paskaitą skaitantį menotyrininką, tačiau jo organika, sugebėjimas laisvai ir raiškiai intonuoti apgaulingą Jacques’o Mougenot tekstą kilsteli spektaklį nuo žemės. Kai kurie žiūrovai net mėgino konspektuoti išgalvoto menininko Poslerio biografijos faktus, tad „paskaita“ tapo įdomi unikaliu žiūrovo įtraukimu į veiksmą. Su Fukalovu dirbo režisierė Jelena Lukmanova.

 

Panašiu principu sukurtas ir latvio Andrio Bulio spektaklis „Skrydis“. Aktorius naudoja Murray’aus Schisgalo pjesės „Mašininkės“ monologus ir savo pastebėjimus, prisiminimus. Bulis, spinduliuojantis jaunyste, žiūrovų simpatijų susilaukia jau pirmomis spektaklio minutėmis. Tačiau sekli dramaturgija, šmaikštumo netenkantys pasakojimai festivalio kontekste taip ir liko tik „klein Kunst“ pavyzdžiu.

 

Festivalio pabaigai Rubinovai pateikė dovaną: kadaise svajoję rengti tarptautinį kamerinių teatrų festivalį, teatro gurmanams jie atvežė keturiasdešimties minučių šedevrą – Genadijaus Trostianeckio „Mocartą ir Saljerį“. Trostianeckis – Georgijaus Tovstonogovo mokinys, tikras teatro disidentas, už savo avangardistines pažiūras atleistas iš dėstytojo pareigų tuometiniame Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute (dabar – Sankt Peterburgo teatro meno akademija), pasirinkęs kūrybinę tremtį Sibire, Urale, vėliau dirbęs Amerikoje, Lenkijoje, Olandijoje... Vadovavo Omsko akademiniam dramos teatrui, Rygos rusų dramos teatrui, dirbo Maskvos „Mossovieto“ teatre, 1990-aisiais, grįžęs į Sankt Peterburgą, atgaivino Dramos ir komedijos teatrą (jo dėka teatras pavadintas „Na Liteinom“), o šiuo metu dėsto toje pačioje akademijoje, iš kurios buvo pašalintas, ir turi daug mokinių.

 

Oriolo teatre „Svobodnoje prostranstvo“ Trostianeckis sukūrė Aleksandro Puškino mažąją tragediją „Mocartas ir Saljeris“. Išlaikydamas literatūros kūrinio struktūrą, režisierius ne psichologinio, o kaukių ir commedia dell’arte teatro principais atskleidė vitališką meno prigimtį ir jo nemarumą. Milimetro tikslumu kintančiomis mizanscenomis Trostianeckis išaudė tankų audinį, kuriame Mocartas ir Saljeris, Pjero ir Arlekinas, Genijus ir Piktadarys, Abejingumas ir Pavydas vienas be kito negali egzistuoti, nes pratęsia vienas kitą. Kūrinys trunka vos 40 minučių, o savo įtaiga prilygsta kelių valandų spektakliui.

 

Ant baltos apskritos pakylos, primenančios didelę tabletę, Pjero ir Arlekinas virsta Mocartu ir Saljeri. Jų vidinį konfliktą režisierius paverčia atskiru personažu – Pavydu. Margarita Ryžikova (Mocartas), Sergejus Kozlovas (Saljeris) ir Larisa Lemenkova (Pavydas) kaip gerame muzikos kūrinyje vienas be kito negali, vienas kitam asistuoja. Mocarto vaidmeniui pakvietęs mažutę gyvybingą aktorę, Trostianeckis „nušauna“ kelis zuikius: nebiografiniame spektaklyje atsiskleidžia nemaža šio muzikos genijaus biografijos dalis, o puikiai judanti ir kalbanti aktorė lyg ant pirštų galų sušoka-suvaidina Puškino poeziją. Ji kaip ore besisupanti plunksna, kaip poeto mūza staiga kyla į viršų ar krinta žemyn išgąsdinta piktų Saljerio kėslų. Aktorei užtenka vos kelių štrichų personažo būsenai nusakyti.

 

Spektaklio tekstą lydi judesys: aktoriai sustingsta skulptūrinėse pozose, sukasi kaip prisukamos lėlės. Personažai „išauga“ vienas iš kito, comedia dell’arte Pjero ir Arlekinas įkūnija Puškino mažosios tragedijos demoniškas jėgas. Sielų audra stiprėja, bangavimas didėja, kol juoda neapykanta tampa regima. Nors matome tik kaukes, jos pasako kur kas daugiau, nei įmanoma pasiekti psichologiniame teatre.

 

„Mocarto ir Saljerio“ herojai slepiasi po vėjavaikiška menininko kauke. Kurdamas Antonijaus Saljerio įvaizdį, režisierius antrina Puškinui: žiaurus, neteisingas pavydo ir godumo kupinas pasaulis. Bet jam svarbu ir kitas kūrinio lygmuo – meno ir menininko galia. Jis kalba ne apie jų nemarumą, o apie paties meno vitališkąją prigimtį, prikeliančią žemiškąjį gyvenimą aukštesnėms vertybėms.

 

Kaip įprasta, festivalio „MonoBaltija“ svečiai ir dalyviai buvo supažindinti su Kauno įžymybėmis: Giedriaus Kuprevičiaus kariliono muzika, pagrindiniais miesto muziejais. Viename iš jų – Kauno miesto muziejuje – šiuo metu veikia paroda aktorei Rūtai Staliliūnaitei atminti „Kada manęs nebus...“ (S. Nėris). Kuklioje ekspozicijoje – keli R. Staliliūnaitės asmeniniai daiktai, sceniniai ir įvairių iškilmių kostiumai, tarp jų ir garsusis Barboros Radvilaitės drabužis. Ir visai netikėtas atradimas – dailininkės Jūratės Paulėkaitės (1979–1984 m. ji mokėsi Kauno Stepo Žuko dailės technikume keramikos specialybės) dovana Rūtai Staliliūnaitei: keraminės Barboros Radvilaitės papuošalų ir Žygimanto Augusto Juokdario – paties tikriausio monospektaklių pradininko – dėžutės.


„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

5hDIvqDVh, 2016-05-02 16:43

What a joy to find soeomne else who thinks this way.

aTlCIElnUp5x, 2015-09-21 17:00

Wow, amazing blog luayot! How lengthy have you been blogging for? you made blogging look easy. The entire glance of your web site is magnificent, let alone the content material! Sorry for bad English I am stopping in from Brazil!

sOjycIblLW, 2012-07-16 18:54

rašo:o kadangi viena engrjieos forma ar veikianti jėga yra daugiau ar mažiau priklausoma nuo kitos, tai gravitacija tame taške greičiausiai ir yra kitokia dėl pakitusio elektromagnetinio lauko. bet čia tik savo nuomonę sakau ;DDD

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti