„Aš sužavėtas Puškino eilių ir kuriu pagal jas muziką, nes man to norisi“, – rašė kompozitorius broliui Modestui. P. Čaikovskio kūrybos tyrinėtojai seniausiai pripažino ir įvertino genialiai atskleistas operos herojų emocijas, psichologiją, dvasią. Didžiausi muzikai metų metus studijavo, grojo, dainavo, dirigavo, siekdami priartėti prie šios muzikos gelmių, operos statytojai kankinosi ieškodami adekvačiausios sceninės formos. Bet, pasirodo, „Eugenijų Oneginą“ jie suvokė ir statė neteisingai, nes statė Puškiną, o ne Čaikovskį!

Jaunas rusų režisierius Vasilijus Barchatovas, su didžiuliu pagreičiu kopiantis karjeros laiptais, teigia, jog daugybė „Eugenijaus Onegino“ spektaklių yra provincialūs, juose P. Čaikovskio veikalas suvokiamas paviršutiniškai, operos partitūra perskaitoma neteisingai. Pasak režisieriaus, partitūra yra visai kas kita nei A. Puškino tekstas; nors herojų vardai ir tie patys, jų psichologija, veiksmų motyvai, elgesys skiriasi. Todėl jis įsitikinęs, kad pagal partitūroje užrašytą muziką, kurią režisierius išstudijavo taktas po takto (muzikos mokykloje jis yra grojęs balalaika, solfedžiavęs ir lankęs privalomą fortepijoną), Oneginas nuo pat pradžių myli Tatjaną, tik abejoja savo jausmais ir bijo ją apvilti, o Tatjana atstumia Oneginą tik dėl to, kad nenori prarasti įgyto solidaus aukštuomenės damos statuso. Baisi slegianti provincijos aplinka (operos I ir II veiksmas), iš kurios žūtbūt reikia išsiveržti – joje gyvena tamsūs, atgrasūs žmonės, – išprovokuoja geriausių draugų konfliktą ir vieno jų žūtį... Tai spektaklio koncepcija, režisieriaus išdėstyta spaudos konferencijoje ir keliuose interviu. Ji kažkuo primena šiuolaikinių puošnių vyrukų ir pelenių meilės, vedybų ir skyrybų istorijas, gausiai publikuojamas blizgiuose žurnaluose.

Nuorodos į dabartį operų pastatymuose – nenaujas, kelis dešimtmečius gausiai eksploatuojamas išradimas. Kūrybinės fantazijos ir vaizduotės skrydžių niekas nesiims užginčyti arba ignoruoti. Tačiau išlieka klausimas – kaip tai atlikta, ar įtikinama, ar veikia, ar dera su muzika. Esu beveik tikra, kad daliai premjerinės publikos šis spektaklis – visai priimtinas ir įdomus. Vis dėlto klausimas, kokią žinią spektakliu siunčia režisierius, turėjo iškilti ir jai. Po pirmosios premjeros į šį klausimą aiškesnio atsakymo, prisipažįstu, nesuradau. Viskas skendėjo prieštaravimų liūne, o ypač pasigedau P. Čaikovskio veikalui būdingo lyrinio prado ir dvasios. Gal klydau? Teko eiti antrąsyk pasitikrinti pirmųjų įspūdžių. Bet prieštaravimai neišsisklaidė, tik sustiprėjo.

Įdėmiai sekant spektaklio režisūrinę partitūrą piršosi mintis, jog režisierius simpatizuoja Oneginui, jo paveikslą kuria kruopščiai ir nuosekliai, o visų kitų personažų jis beveik nekenčia, aštriai pašiepia arba, geriausiu atveju, ironizuoja. Štai senoji Larina slapta maukia „degtinėlę“, Olga, „pasipuošusi“ ryškia oranžine suknele ir juodais kerziniais auliniais batais, lengvabūdiškai kraiposi su dviračiu arba pratrūksta įniršiu ir daužo lėkštes, poetas Lenskis visiškai nevaldo jausmų, nuolat užsirašinėja kiekvieną kilusią mintį, mostaguoja rankomis ar įsiaudrinęs „iš meilės“ isteriškai daužo kumščiais šlaunis... O kaip Tatjana? Juk nuo jos laiško scenos Čaikovskis pradėjo kurti operos muziką, raudojo pirmajame spektaklyje jos klausydamas. Ji negraži, apvilkta bjauriai sukirpta gėlėta suknele (kostiumų dailininkė Marija Danilova), kažin kokia abejinga, inertiška, sulėtintos reakcijos; daryk su ja, ką nori: leidžiasi „stumdoma“ kaimiečių (scena su vainiku), „puošiama“ juokingais skudurais prancūzo Trikė, kvailai didžiuojasi apgaubta Onegino švarku. Prastų manierų, netašytas Greminas tai beprasmiškai bruka Oneginui į rankas tuščią lėkštę, tai staiga piktai ištraukia iš rankų neišgertą taurę. Trikė – savimi patenkinta apgailėtina kaliausė su geltona suknia ir apnuoginta krūtine. Kaimiečiai irgi šaržuojami – siautėja, geria, vaiposi. Gal tik merginų režisierius „pasigailėjo“ – chorą „Devicy krasavicy“ jos atlieka džiovindamos šlapius plaukus ir skalbdamos drabužius, apšviestos šilta ryškia šviesa (gal gražiausia scena operoje). Aukštuomenė (trečiame veiksme) – taip pat nenatūrali, pataikūniška, „problemiška“ („naujieji rusai“?) – viena ponia visiems matant rūpestingai dailina makiažą, dažosi prieš veidrodėlį akis ir lūpas...

Spektaklyje naudojami du Zinovijaus Margolino sukurti scenovaizdžiai. Pirmasis vaizduoja mažą nenusakomos epochos medinių rąstų namelį, prigludusį prie nuokalnėn besileidžiančio tako (matome jo šoninę įstrižą konstrukciją). Šis scenovaizdis nekeičiamas per abu pirmuosius veiksmus, jį paįvairina apšvietimas (pavykęs Levo Kleino darbas), minimaliai varijuojamas rekvizitas ir antrajame veiksme „iškritęs“ sniegas bei nuokalne rogutėmis švilpiantys svečiai. Vizualiai ši žiemos scena – puiki, tačiau ar žaidimai dera su skambančiu valsu ir ypač dainuojamu tekstu apie šokius, nesu tikra. Pagaliau tolesnė įvykių eiga operoje (ne spektaklyje), kai Olgą, nekreipdamas į nieką dėmesio, Oneginas šokdina toliau, ir dėl tų šokių kyla konfliktas tarp draugų, verčia abejoti, ar ne be reikalo spektaklyje atsisakyta librete nurodomo pokylio.

Kitą scenovaizdį išvystame trečiame veiksme. Tai stoties peronas, pakeitęs tradicišką rūmų menę. Pasak režisieriaus, jis labiausiai tinka operos finalinei scenai, nes tai vieta, kur išvykstama, susitinkama, išsiskiriama... Apie dekoracijų funkcionalumą nesiplėsiu, bet pastebėjau ne vieną paspęstą kliūtį solistams, kai jie įsitempę galvojo, kur ir kaip stato koją. Tikrai komiškai atrodė dviejų ponų, Lenskio ir Onegino, pirmasis pasirodymas, kai jie su tortu rankoje nulipa (iš tiesų nušoka) nuo pasvirusios „tako“ konstrukcijos žemyn. Analogiškų laipiojimų ir šokinėjimų spektaklyje buvo daugiau.

O dviratis? Juo pavojingai ratus suka Olgos vaidmenį kurianti solistė Jovita Vaškevičiūtė,  paskui – keli choro artistai (kaimiečiai), viename iš spektaklių netyčia stuktelėję į nugarą kolegei. Ar dviratis kaip nors praturtino spektaklį, ar tai dar vienas „netikėtumas“ vengiant operinių štampų? Betgi jis jau senokai tapo nauju štampu, keliaujančiu iš spektaklio į spektaklį...

Čaikovskio operos dvasia netrikdomai pleveno gal tik pirmo veiksmo antrame paveiksle, t.y. Tatjanos laiško scenoje. Ją gaubė sceninė rimtis, „mėnulio šviesa“, o rytui auštant – su pirmaisiais spinduliais pabirę smulkaus lietaus lašeliai (tikrai pavykęs efektas). Žinoma, svarbiausias emocinis krūvis teko muzikai – puikiam Sandros Janušaitės ir orkestro ansambliui.

Operos muzikinę dalį rengė teatro muzikos vadovas Robertas Šervenikas. Pagrindines partijas dainavo Sandra Janušaitė (Tatjana), Vytautas Juozapaitis (Oneginas), Jovita Vaškevičiūtė (Olga), Merūnas Vitulskis (Lenskis). Kitus vaidmenis kūrė Egidijus Dauskurdis (Greminas), Rafailas Karpis (Trikė), Inesa Linaburgytė (Larina), Eugenija Klivickaitė (Auklė), Dmitrijus Poleščukas (Zareckis). Visi išvardyti solistai dainavo abu pirmuosius premjerinius vakarus (gegužės 18 ir 19 d.). Pirmoje premjeroje muzikinis spektaklio vyksmas įsisuko sunkokai, bet kai jau įsisuko, tvirtai ir nuosekliai judėjo į dramatišką finalą. „Girgždėjo“ spektaklio pradžia, ypač kvartetas (Tatjana, Olga, Larina, Auklė). E. Klivickaitei sunkumų kėlė ritmas, kitoms solistėms – garso jėgos ir tembro derinimas. Gal trukdė ir režisūrinis sprendimas: Tatjana ir Olga buvo namelyje, o kitos dvi moterys – scenoje. (Antrą vakarą šis numeris pasisekė geriau.) Beje, režisieriui solistus sustačius skirtingo aukščio plokštumose, blankokai skambėjo kitas šio veiksmo kvartetas  (Tatjana, Olga, Lenskis, Oneginas). Tokių sudėtingų vietų operoje pasitaikė daugiau. Nepalyginti geriau solistams sekėsi duetai ir soliniai numeriai. Ypač šiuo požiūriu pagirtini Sandra Janušaitė, Vytautas Juozapaitis ir Merūnas Vitulskis.

S. Janušaitė turėjo atlikti daug įvairių vaidybinių užduočių, laimė, jos nesutrukdė vokalo priemonėmis atskleisti Tatjanos išgyvenimų. Išties puikiai solistė atliko didžiąją laiško sceną. Nors jai teko daug (kartais visai be reikalo) judėti – bėgioti, blaškytis, mosikuoti rankomis, susirietus gulėti ir t.t., vokalinis šios svarbios scenos aspektas nenukentėjo. Tačiau operos klausytojams judesių gausybė tikrai trukdė. Įspūdingai buvo atliktas ir finalinis operos duetas su V. Juozapaičiu. Šio solisto kuriamas vaidmuo, kaip minėjau, aktoriniu požiūriu itin raiškiai artikuliuotas. Solistas tai atliko labai įsijautęs ir, kaip jam būdinga, lengvai bei elegantiškai. Kiekviena vaidmens detalė buvo tikslinga: iš pradžių Oneginas mandagus, taktiškas ir, sakyčiau, kuklus, vėliau – susirūpinęs, susigūžęs, išsigandęs, o finale įvyksta tikras jausmų sprogimas, Oneginas pratrūksta karštais desperatiškais maldavimais, tokiais nevaldomais, jog nesmagu žiūrėti. Solistas pavyzdingai padainavo ir vokalinę Onegino partiją. Ypač išskirčiau pirmojo veiksmo abu monologus, duetą su Lenskiu „Vragi...“ ir visą finalinį veiksmą su baigiamuoju duetu. M. Vitulskis, palyginti su dviem minėtais solistais, nėra toks patyręs. Tačiau jo sukurtam Lenskio vaidmeniui ir vaidybos, ir vokalo požiūriu galima pažerti daug komplimentų. Solistas susidorojo su nelengvomis režisūros užduotimis (vien ko vertas pavojingas kritimas mirties scenoje!), labai tiksliai ir nuoširdžiai dainavo. Visi povandeniniai Lenskio partijos rifai buvo sėkmingai apeiti. Savo gražų balsą solistas valdė laisvai, tiksliai intonavo, be didelių pastangų padainavo aukštąsias natas. Pagrindinę Lenskio ariją „Kuda, kuda, kuda vy udalilis“ M. Vitulskis atliko kaip tikras vokalo meistras.

Kitiems solistams taip pat sekėsi neblogai. R. Karpis gerai atliko Trikė kupletus, E. Dauskurdis – Gremino ariją (sodraus charakteringo skambesio vis dėlto pasigedau). J. Vaškevičiūtė vaidino puikiai, tik vokalinėje partijoje stigo išbaigtumo. Solistės balsas – didelis, gerai girdimas, bet tarsi „paleistas“ savieigai, nepakankamai kontroliuojamas.

Labai gerai pasirodė choras (vadovas – Česlovas Radžiūnas). Visi jam skirti numeriai suskambėjo darniai. Choristų vaidmenys spektaklyje individualizuoti, kiekvienas kūrė spalvingus tipažus. Orkestro santykis su solistais šioje operoje – ypatingas. Orkestras dažniausiai savarankiškas, ne pritaria, ne papildo skambėjimą, o tarsi komentuoja, brėžia potekstes. Idealu, kai pasiekiama visiška muzikavimo laisvė, lengvas alsavimas, sklandus vyksmas. Būtų gera tai išgirsti ne atskiruose epizoduose, bet visame veikale. To ir linkime.

„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25