09.45. Jachtos trukdo pamatyti jūrą. Baricco, sakydamas, kad laivai yra jūros akys, negalėjo numatyti tokio monstro – Kanų pakrantės. Panašu, kad turtuoliai nusprendė paversti romantikos sąvoką savo nuosavybe.

09.47. Ne, nesipiktinu. Tik nuo pat ryto jaučiu tą didelį atotrūkį tarp skurdo ir turto. Finansine, intelektualine ir labiausiai skonio prasme. Nebūtinai visi „turtingi“ visom trim prasmėm. Pastebiu įvairius derinius.

10.01. Susikalbu tik vienu žodžiu – „merci“. Situaciją visuomet galima vertinti dvejopai: sakyti, kad prancūzai nemoka angliškai, arba pripažinti, kad pats nemoki prancūziškai. Prisimeni, kaip išmintingai apie tai kalbėjo Bridget Fonda filme „Džekė Braun“?

10.35. Dar nerodo filmų, bet pagrindinėje gatvėje darosi sunku praeiti. Trisdešimties metrų tiesiojoje priešais pagrindinę salę jau sėdi senyvo amžiaus moterys. Laukia žvaigždžių. Jos, beje, pasirodys tik apie septintą.

10.48. Tiesa, užmiršau parašyti. Ten, kur moterys sėdi ir laukia, dar su grandinėmis prirakinta koks pusantro šimto kopėčių. Jos padės pasiekti žvaigždes.

11.59. Festivalis dar neatidarytas. Tiesa, mugėje, mažoje salėje, galima pasižiūrėti Berlyno nugalėtoją – brolių Taviani „Cezaris turi mirti“. Stoviu eilėje.

13.19. „Cezaris…“ – meno kūrinys. Muzika skamba labai keistai. Dirbtinai dramaturginė, bet prasminga. Teatras filme toks, kokį įsivaizduoju buvus Shakespeare’o laikais. Lyg ir fikcija, lyg ir dokumentika. Man atrodo, kad šitas filmas apskritai apie meną. Parašysiu.

14 val. Valgant po palme sunku galvoti apie nespalvotą filmą ir dar ne apie meilę. „Cezaris…“ man primena menotyros disertaciją, kurios pagrindas – eksperimentas kalėjime. Juo grindžiama man nesuvokta teorinė tiesa. Tokiems kaip aš filmo autoriai pamiršo aiškiau suformuluoti tyrimo išvadas.

14.05. Beje, mintį, esą filmas turi socialinę žinutę, griežtai atmetu. Būtų nesąmonė tokia forma ką nors pasakoti apie visuomenę. Palikime tai danams su kamera ant peties. Tai nereiškia, kad „Cezaris...“ pretenzingas, tai reiškia, kad jam reikia specialaus nusiteikimo.

14.35. Pasirodo, Kanuose, pagal mano matavimus, visiems žmonėms prieinama maždaug tik 100 metrų paplūdimio. Visa kita aptverta ir palikta brangių viešbučių svečiams. Matyt, dalis prancūzų trumpam buvo praradę klausą, kai aplink skambėjo riksmas „Égalité!“.

16.25. Ne tik todėl, kad šilta, čia ypač daug „kukliai“ apsirengusių moterų. Reiškinys, kurį pavadinčiau vizualine prostitucija, čia itin gajus. Vyrą tokios moterys paverčia nardytoju – galima tik žiūrėti, liesti – ne. Ką tai sako apie tas moteris? Ką tai sako apie mane?

19.10. Išėjus į lauką pasigirdo merginų klyksmas. Deja, jos pradėjo rėkti ne todėl, kad pamatė mane, o todėl, kad tolėliau stovėjo Ewanas McGregoras. Jis pamojavo ir tai pusei, kur stovėjau aš. Nemeluosiu, pajutau malonumą.

19.27. Sėdžiu ant laiptų. Per šešis metrus nuo manęs pasipuošusi mergina laiko popieriaus lapą, ant kurio užrašyta „Kvietimą į „Mėnesienos karalystę“, prašau“. Taip ji stovi jau mažiausiai 25 minutes. Ji, matyt, nori pamatyti gyvą galybę žvaigždžių: Edwardą Nortoną, Wesą Andersoną, Bruce’ą Willisą, Nanni Moretti, Dianą Kruger ir, aišku, Ewaną McGregorą.

Gegužės 17-oji, ketvirtadienis, antra diena

8.12. 2300 – tiek vietų salėje, pavadintoje „Grand Théatre Lumiérè“. Kad į ją patektum, reikia praeiti panašias procedūras kaip oro uoste. Dabar skaitau spaudą. Atidarymo filmas – Weso Andersono „Mėnesienos karalystė“ ( „Moonrise Kingdom“) – įvertintas vidutiniškai. Nieko blogo recenzentai pasakyti negali, bet rašo, kad kažko pritrūko. Iš to, ką perskaičiau, galėčiau išdainuoti tokią išvadą – „geležiniam medkirčiui širdies.“

10.39. Jacques’o Audiard’o „Rūdys ir kaulai“ („De rouille et d’os“). Pirmas mano matytas konkurso filmas. Gyvenimiškas. Ilgas. Labai daug dramatiškų įvykių. Viena scena primena filmus apie Rokį Balboa, keliose kitose chrestomatiškai prisidengiau akis, bet taip pat chrestomatiškai žiūrėjau tarp pirštų, o pabaigoje, pasidavęs miniai, paplojau.

10.43. „Rūdys...“. Stiprus, „pitbulingas“ ir nerūpestingas mažamečio vaiko tėvas apsigyvena pas seserį Prancūzijoje, nes neturi iš ko pragyventi (tai man sunku įsivaizduoti, bet tiek to). Jis dažnai nesivaldo, kabina merginas. Galima sakyti – stačiokas. Keista, kiti personažai (tarkime, vaikas) tai išnyksta, tai atsiranda. Iš pradžių nervino. Bet tokios yra dienos. Žmogus yra tavo gyvenime, tada dingsta, paskui vėl atsiranda. Nepririši.

11.07. „Rūdys...“ nyksta iš atminties jau po pusvalandžio. Tai nėra geras ženklas arba mano atminčiai, arba filmui.

11.59. Pusantros valandos stovėjau eilėje, kad pamatyčiau „Mėnesienos karalystės“ kartojimą. Pusę laiko eilėje mačiau jūrą ir kalnus tolumoje. Ne pats blogiausias vaizdas pro laukiamojo langus.

13.42. „Mėnesiena...“ – toks filmas, kokio buvo galima tikėtis. Gražus, spalvotas, jaunas, su polėkiu ir šiek tiek šilumos. Daugybė personažų dalijasi ribotą laiką. Gal dėl to sunku su jais susidraugauti. Prisiminiau, kad, pavyzdžiui, Guy Ritchie „Vagišiuose“ dar daugiau personažų, bet jie atrodė pilnesni, gyvesni. Su nusikaltėliais visada lengviau.

13.47. Žiūrėti buvo nenuobodu. Pradžia visai kaip filme „Tenenbaumų šeima“, o visas filmas ne toks nuoširdus kaip „Rushmore“. Bet kas aš, kad kaltinčiau? Žmogus sukūrė filmą, kuriam negaila pusantros savo gyvenimo valandos. Gal jis ir neįkvepia, nepažadina, nenusmelkia, neįkaitina, nesupurto, neuždega, bet palieka kažką pozityvaus. Kasdienybėje net toks potyris yra retas įvykis – ko mes tikimės iš ekrano?

17.12. Jeigu atminties neokupuoja, nereiškia, kad joje neegzistuoja. „Rūdys ir kaulai“ pasakojo ilgą, sudėtingą ir painią istoriją. Paprastai ir be pretenzijų. Be ilgų kadrų, kur rodomos akys, tyvuliuojanti jūra, t.t.

20.45. Kanų gatvėse pilna fotografų, kurie siūlosi nufotografuoti prašmatniai pasidabinusias ponias ir ponus. Sprendžiant iš pozų, jie ir jaučiasi kaip žvaigždės. Vienas vyras primygtinai prašė nefotografuoti jo pilvo. Pirštais mosavo ties krūtine ir kartojo: „Fotografuok tik nuo čia.“ Tuomet šypsojosi ir atrodė laimingas. Laimingas, nematydamas savo pilvo.

Gegužės 18-oji, penktadienis, trečia diena

9.30. Matteo Garrone’s „Realybė“ („Reality“). Man atrodo, kad tai filmas apie religiją. Paprastai įdomiausios mintys apie filmą gimsta jo viduryje ir tuomet viską, ką matai po to, pritempinėji iki savo asmeninės išvados. Tikrai bus žmonių, kurie piktinsis filmo naivumu. Už tai atsakingas ir kompozitorius. Tačiau ar sąžininga tvirtinti, jog buvo šaudoma tuščiais šoviniais, vien dėl to, kad į tave nepataikė?

9.34. Nebūtinai. Operatoriaus darbas ir kadrų kompozicija primena rumunų Naujosios bangos manierą, tačiau pats filmas – preciziška konstrukcija. Todėl žiūrovas nepatiria disharmonijos, bet gali ypač jautrius išgyvenimus stebėti iš toli, tarsi būtų Dievas ir turėtų teisę įsikišti.

9.35. Ne. Į disputą apie tikėjimą nesivelsiu. Šiandien lyja. Dievas baudžia. Skėtis kainuoja 10 eurų. Nepirkau.

13.30. Skubėjau ir vos spėjau į Louis-Do de Lencquesaing’o filmą „Skubant“ („Au Galop“). Pats filmas niekur neskubėjo. Kankino mieguistumas. Už manęs sėdinti moteris blogai matė per mano galvą. Rašytojo meilė ištekėjusiai moteriai, o moters – jam. Po 32 minučių filmas krito nelygioj kovoj prieš nuovargį. Neužsimerkiau, bet žiūrėjau abejingas tarsi į algebros uždavinius.

13.32. Tikrai kaltesnis esu aš, o ne filmas. Dar kartą įsitikinau tuo, ką taip atkakliai primena kiekvienos dienos žinios: stabilumas – viso labo teorinė sąvoka. Ar reikėjo kankintis pusantros valandos? Atsakymas – ne. Ar galėjau tą laiką praleisti prasmingiau, nežinau.

18.05. Dvi valandas praleidau žiūrėdamas Ulricho Seidelio „Rojus: meilė“ („Paradise: Liebe“), kaip stora boba (rašau ne „moteris“ tikslingai) išvyksta į Keniją ir duodasi su jaunais juodaodžiais. Ji vis nesupranta, kad tiems vyrams tai pragyvenimo šaltinis, kad jie tai daro dėl pinigų. Žiūrint filmą kilo daug minčių, bet galų gale jos pasiklydo orgijose ir beprasmybėje. Jaučiu, kad taip ir turėjo būti.

18.28. Filmo pradžioje žodžiai „rojus“ ir „meilė“ buvo parašyti atskirai. Meilė yra religinio termino „rojus“ atitikmuo žemėje. Nebūtinai.

18.35. Jokia kita tiesa kine nebuvo ir nėra įrodinėjama ilgiau nei ta, kad tikri jausmai – svarbiausia, o atsitiktiniai santykiai neveda į laimę. Kanuose, kur ore tiesiog tvyro greito ir nesubtilaus malonumo aura, ši tema keistai populiari. Panašu, kad kinas silpnesnis, nei gali pasirodyti.

Gegužės 19-oji, šeštadienis, ketvirta diena

10.47. Žinau, kad negražu išeiti vidury filmo. Režisierių savaitė ir Williamo Vegos filmas „Lynas“ („La Sirga“). Tokių yra kiekviename festivalyje. Šis paprasčiausiai nuobodus. Smegenys dar nenusiteikusios taip smarkiai galvoti, kad kiekviename judesyje įžvelgtų kino kalbos elementus ir juos akimirksniu apdorotų į prasminį signalą.

10.51. Ne toks ir sudėtingas tas sakinys. Tiesiog bandžiau pasiteisinti, kodėl išėjau. Objektyvių priežasčių tam nėra. Kartais tokiems filmams kaip „Lynas“ pasiduodi, jų tolygus tempas užliūliuoja ir imi žiūrėti meditatyviai. Matyt, dar nesu patyręs žiūrovas, tad į filmą „neišėjau“.

12.15. Žiūrėti, kaip paprastas arabas virsta arabu teroristu? Nabilo Ayoucho „Dievo arkliai“ („Les Chevaux de Dieu“) rodomi „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Jei jau taip, reikia pervadinti šią programą į „Įprastą žvilgsnį“. Filmas, galima sakyti, atspindi „Vikipedijoje“ surašytas sausas dramaturgijos taisykles.

12.16. Neapsisprendžiu – eiti į filmą ar eiti pasiklausyti kompozitoriaus Alexandre’o Desplat paskaitos. Ką patartum?

12.18. Aš irgi taip manau. Teisingai sakai – filmą dar kartos. Išalkau.

14.50. Salė sausakimša. Desplat kalba apie kino muziką. Prancūziškai. Rodo ištraukas ir kviečia klausytis. Muziką jis vadina vienu svarbiausių dalykų kine. Ji nulemia ir nuotaiką. Įdomiausia, kad, pasirodo, kompozitoriai dažnai kuria muziką tam tikriems veikėjams. Kai tik ji pasigirsta, norom ar nenorom pradedame apie tai galvoti.

15.45. Prasidėjo klausimai iš salės. Ir aš norėčiau paklausti: ar muzika filmui nėra mažiau muzika nei tiesiog muzika? Nedrįstu.

Gegužės 20-oji, sekmadienis, penkta diena

10.51. Ką tik iš „Meilės“ („Amour“). Michaelis Haneke – stebėtinai ramus režisierius. Kyla įspūdis, kad jis neturi jausmų ir tai jam leidžia apie juos kalbėti. „Meilė“ – dviejų senų žmonių istorija. Žmona suserga, kiekvieną dieną jai vis blogiau. Vyras ją myli. Nepalieka. Toliau nepasakosiu, gal norėsi žiūrėti.

10.56. Man labiausiai patiko scena, kai jiedu pietauja ir dar nebaigus valgyti moteris paprašo vyrą atnešti nuotraukų albumą. Jis, suprantama, šiek tiek supyksta, net paburba, bet paskui nusileidžia ir albumą atneša. Vėl kimba į maistą. Galima pajusti, kad jis nori pasipiktinti tokiu žmonos prašymu (ne vietoj ir ne laiku), bet nusiramina. Mano manymu, tai ir yra meilė.

11.25. Už 5 min. prasidės Tomo Vinterbergo „Medžioklė“ („Jagten“). Nežinau kodėl, bet nieko nesitikiu. Tema, kai vyrą lyg ir teisingai, lyg ir ne apkaltina vaiko tvirkinimu... Turiu bėgti.

13.30. Pažadėjau būti nuoširdus, tad sakau, jog dvi valandos „Medžioklės“ man praėjo greičiau nei tiek pat „Meilės“. Ir tikriausiai todėl, kad „Medžioklė“ yra įprastos formos ir greitesnio tempo pasakojimas. Būtent pasakojimas. Tiesiog norisi žinoti, kaip viskas klostysis toliau. Veikėjai nervina, erzina, piktina. Visą filmą gniaužiau kumščius, o supykęs porą kartų net išbariau mergaitę ir Madso Mikkelseno draugus.

13.34. Ne, geriausiu filmu tikrai nepavadinčiau. Geriausius skelbs kompetentingasis žiuri. Tačiau jei filmo gerumą matuosime pagal reliatyvų laiko greitį, tai per „Medžioklę“ rodyklė sukosi greičiausiai. Su apibendrinimais skubėti nereikėtų.

18.37. Jaudinanti drama, kad ir kaip būtų, – pats tikriausias žanras. Teoriniai apmąstymai, kinas apie kiną ir visi kinematografiniai eksperimentai gal ir svarbūs, bet susidūrus su jausmais jie atrodo kaip vaikų žaidimas smėlio dėžėje. Britų „Sulaužyti“ („Broken“, rež. Rufus Norris) iš programos „Kritikų savaitė“ tai dar kartą patvirtino. Jeigu įvykiai ir veikėjai filme pakrapšto nervus, atsakingus už mūsų emocijas, – net banalios, gal kiek kvailos pabaigos, sentimentalumas ir romantizmas nepriverčia koneveikti filmo, piktintis juo ir laidoti europietiškos „nelaimingos pabaigos“.

19 val. Lietus šiame kurorte pakeičia viską, išskyrus scenarijų ant raudono kilimo. Nepaisydamos vėjo ir vandens, moterys trumpomis suknelėmis ir daugiaaukštėmis platformomis neria permirkusiu kilimu ir negaili savo kūno elektroninėms blykstėms, tikėdamosi, kad dangus nepademonstruos savosios.

B. d.

„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25