Aš ja netikiu, nes tai dar vienas mitas, kuriuo bandome paguosti save. Mano paaiškinimas būtų paprastesnis: dauguma tautiečių vis dar remiasi į savo valstietiškas šaknis. Jei prisimenate lietuvių literatūros klasikus (kad ir Žemaitę), jų aprašomi valstiečiai dažniausiai buvo godūs, šykštūs, žiaurūs. Valstiečiai kaupė gėrybes, kad atėjus nelaimei jaustųsi saugesni. Psichologai tvirtina, kad toks niekur neišnykęs valstietiškas mentalitetas paskutiniais dešimtmečiais paskatino šiuolaikinės visuomenės vartotojiškumą ir polinkį į masinę kultūrą. Rūpintis kitais, užjausti skurstančius ir nelaimingus – tai greičiau tradicinių inteligentų pareiga. Iš jų atsakomybės jausmo, manau, ir atsirado socialinis kinas. Aš tokį kiną mėgstu, prie jo pripratino lenkai, vengrai, belgai broliai Dardenne’ai ir, žinoma, britai. Ateinantį trečiadienį (LTV2, 30 d. 22.10) bus galima pažiūrėti garsiausio šios krypties kūrėjo Keno Loacho filmą „Belaukiant Eriko“, 2009-aisiais rodyto konkursinėje Kanų programoje. Šios komedijos herojus Mančesterio paštininkas Erikas Bišopas išgyvena ne geriausius laikus. Jį nuvylė artimieji, gyvenimas atrodo tuščias. Vieną vakarą jis kreipiasi į savo dievuko futbolininko Erico Cantona ant sienos kabantį atvaizdą –  klausdamas, kaip šis pasielgtų jo situacijoje. Iš šis pasirodo paprasto proletaro gyvenime, tapdamas jo angelu sargu, psichoanalitiku, „gyvenimo treneriu“ ar dar kažkuo.

Režisierius yra sakęs, kad šio filmo atsiradimą paskatino pats Cantona, jis ir pasiūlė papasakoti apie futbolininko ir jo gerbėjo santykius, norėjo vaidinti ir net tapo filmo koprodiuseriu. Loachą sudomino ne tik futbolas ir jo vaidmuo žmonių gyvenime, bet ir mintis paanalizuoti įžymybės sąvoką, pasiaiškinti, kaip medijos kuria įžymybės – beveik antžmogio – įvaizdį. Pasak Loacho, „Belaukiant Eriko“ – tai pasakojimas apie draugystę ir apie tai, kad reikia priimti save tokį, koks esi“.

Nesu futbolo gerbėjas, todėl aktorius Cantona, atvirai prisipažinsiu, nesužavėjo. Bet mėgstu Loacho filmus, net tuos, kurie nelabai vykę. „Belaukiant Eriko“ – juokingas ir tragiškas, jis gali sujaudinti įvairiausius žiūrovus, nes iš tikrųjų, nepaisant režisieriui įprasto realistinio stiliaus, Loachas sukūrė pasaką apie žmonių solidarumą.

Nicko Cassaveteso filmo „Džonas Q“ (LNK, 27 d. 22 val.) herojus – taip pat proletaras. Džonas (Denzel Washington) dirba gamykloje, myli savo žmoną ir sūnų Maiklą. Kai Maiklas atsiduria ligoninėje ir jo gyvybę gali išgelbėti tik persodinta širdis, bet šeima operacijai neturi pinigų, Džonas padarys viską, kad padėtų sūnui. Jis net paims įkaitus – ligoninės darbuotojus.

Kitaip nei jo tėvas – amerikiečių Naujosios bangos pradininkas Johnas Cassavetesas, Nickas Cassavetesas mėgsta sentimentalius siužetus apie ligonius, jiems į pagalbą atskubančius šeimos narius ir juos perteikia, sakyčiau, supaprastintai bei melodramatiškai. Kita vertus, pasakojimai apie ligas ir jų gydymą neatsiejami nuo šiuolaikinių medijų. Vienas lietuvių dienraštis kiekvieną šeštadienį pasakoja apie ligas, kuriomis persirgo (žinoma, laimingai) įvairios garsenybės. Ligas nugalėti padeda vaistai. Jų gamintojų reklama niekad neišnyksta ir iš televizorių ekranų. Mokslininkai teigia, kad dauguma tų reklamuojamų vaistų neturi jokių gydomųjų savybių, bet jų niekas neklauso. Vaistų reklama – dar vienas nesibaigiantis serialas, bet vis dėlto geriau žiūrėti jį, nei tą, kurį jau kelerius metus begėdiškai demonstruoja žiniasklaida ir dalis politikų.

Serialas apie Garliavos mergaitę pasižymi išraiškingais pagrindiniais personažais, įsimintinu ir aiškiu konfliktu, jo siužeto schemos ir personažų motyvai – atpažįstami daugumai. Kad seriale panoro dalyvauti politikai, taip pat nestebina. Koks serialas be įžymybių? Nors, manau, kelios Garliavos ponios jau taip pat tokiomis tapo. Viskas aišku, nesuprantu tik vieno: kuo tos rėkiančios, spiegiančios, tiesiai priešais kamerą necenzūriškai besikeikiančios ponios sužavėjo kai kuriuos lietuvių intelektualus?

Galiu jus nuvilti – lietuviškas „serialas“ nėra išskirtinis. Panašią istoriją apie mergaitės Madzios nužudymą jau beveik pusę metų „transliuoja“ bulvarinė lenkų žiniasklaida. Tik politikai ten protingesni – į jokius kriminalinius tyrimus nesikiša. Savaitraštyje „Wysokie Obcasy“ skaičiau interviu su medijų žinove ir psichologe profesore Agnieszka Ogonowska. Kai kurie jos apibendrinimai tinka ir „serialui“ apie pakaunės mergaitę. Psichologę pacituosiu. Ji sako, kad „įvyko realios dramos pakeitimas šeimynine telenovele. Vietoj tikros istorijos žiniasklaida rodo savo sukurtą reginį. Mažosios Madzios ir jos tėvų istorija pasakojama pagal gerai žinomas populiarių kino žanrų taisykles. Galima lengvai atpažinti socialinės dramos, veiksmo filmo, kriminalo ar detektyvo konvencijas. Žiūrovai gyvai reaguoja į žinomas istorijos pasakojimo schemas. Kuo jos aiškesnės, tuo lengviau įsitraukti į pasakojamą istoriją. Schemos taip pat susilpnina poveikį – žiūrovai ir skaitytojai nebeišgyvena tos istorijos kaip tikros realių žmonių dramos, tik kaip medijinę konstrukciją. Panašiai žiūrovus įtraukia nuotykių filmas arba serialas, bet jis paprastai pamirštamas pasibaigus seansui. (...) Viso šio reginio turinys yra konfliktas, nes konfliktas visada labiausiai žadina emocijas. (...) Panašaus pobūdžio konfliktus taip pat žinome iš telenovelių: staiga atsiranda priešas, liudininkas, padėjėjas, ryšys iš praeities, dingęs šeimos narys... Istorijos konstrukcija primena ne tik telenoveles, bet taip pat įvairius televizijos žanrus – realybės šou, pokalbių šou, dokumentines telenoveles. Jie įdomūs tuo, kad prisiliečia gyvenimo materijos, atrodo autentiški, remiasi tikromis istorijomis, išnaudoja neprofesionalius aktorius ir realaus pasaulio elementus. Televizijos realybės šou įtaka šiai istorijai yra milžiniška. Jos dalyviai dažnai savo valia bendrauja su žiniasklaida. Jie atlieka išpažintis kino kamerai, duoda „išskirtinius“ interviu. Jie patys nori bendrauti su žiniasklaida. Pasakojimas konstruojamas įvairiose žiniasklaidos priemonėse – tabloiduose, internete, televizijoje. Todėl juo gyvena visa visuomenė, mažai kas apie tą istoriją negirdėjo nieko. Medijų žinovai tai vadina transmedijiniu pasakojimu, nes net jei jauni žmonės visai nežiūri televizijos, jie naudojasi internetu. Šiam pasakojimui visai netinka tiesos kategorija. Jos čia nepritaikysi. Medijos gali kurti vaizdus, remtis faktais arba pačios kurti įvairius faktus. Bet medijiniai pasakojimai, vykstantys žiniasklaidoje, neturi nieko bendra su tikrove. Mes – žiūrovai, internautai, laikraščių skaitytojai – bendraujame tik su pasakojimu ir įvairiais jo epizodais. Manau, kad žmonės apie tai nesusimąsto. Jiems svarbu, ar tai įdomu, ar pasakojimas realistiškas, tiksliau, ar jis sutampa su jų įsivaizdavimu apie tikrovę ir žmonių psichologiją. Gal kartais žiūrovai susimąsto, ar su tokiais atvejais susidūrė savo aplinkoje. Esame linkę lyginti, analizuoti situaciją, svarstome, ar ji galėtų būti pritaikyta mūsų gyvenimui arba mus supančių žmonių veiksmams. Pasijuntame patenkinti, kai palyginimai būna mūsų naudai, kad esame apsukresni, geriau prisitaikę visuomenėje. (...) Personažų vaidmenys nuolat keičiasi. Tai įdomu ir todėl laukiame kitos atkarpos.“

Įdomus ir pastebėjimas apie motiną: „Bloga motina – tai tam tikras archetipas, kurį sutiksime daugelyje kultūros, literatūros tekstų, filmuose. Įrašius heroję į archetipinę struktūrą, lengviau ją vertinti, formuluoti nuomonę.“

Jausmus kutenančių filmų taip pat nepristigs. Penelope Buitenhuis „Kas aš?“ (TV3, 30 d. 23.05) herojė Elė sužino, kad yra dvidešimt metų ieškoma dingusi mergaitė ir pradeda iš naujo dėlioti savo tapatybę. Neilo LaBute’o „Karklų žmogaus“ (BTV, 26 d. 23.10) herojus, kurį suvaidino Nicolas Cage’as, ieško dingusios mažos mergaitės. Davido Koeppo „Vaiduoklių miesto“ (TV3, 27 d. 12.45) personažas Bertranas po išgyventos klinikinės mirties gali susikalbėti su vaiduokliais. Jameso Wano (beje, jis sukūrė pirmąjį „Pjūklą“) filme „Mirtina tyla“ (LNK, šiąnakt, 25 d. 0.15) našlys ieško savo žmonos žudiko ir suvokia, kad tai – vaiduoklis, žudantis lėlių marionečių rankomis. Aleko Keshishiano filmas „Meilė ir kitos nelaimės“ (TV3, 27 d. 14.50) perkels į madų pasaulį. Iš šiuolaikinio meno į kiną atėjęs režisierius šiame dirbtiname pasaulyje jaučiasi gerai ir sako norėjęs filme perteikti postmodernias klišes bei Londono Noting Hile praleistų devynerių metų patirtį. Daugiausia klišių paprastai būna meilės romanuose. George’o C. Wolfo „Naktys Rodantėje“ (LNK, 26 d. 22 val.) – Nicholaso Sparkso ekranizacija. Pasakojimas apie du nelaimingus moterį ir vyrą (Richardas Gere’as ir Diane Lane), kurie atsitiktinai susitinka ir kuriuos nuo pasaulio atskiria staiga užgriuvusi audra, skirtas filmų apie meilę gerbėjoms. Tokie filmai – visada bandymas pabėgti. Kuo toliau – nuo puodų, kaimynų, kasdienio nuobodžio. Bet šį savaitgalį, manau, retam pavyks pabėgti nuo „Eurovizijos“. O gal ir neverta bėgti? Juk tai – geriausias veidrodis, kuriame kiekviena Europos šalis gali pamatyti save. Liaudies išmintis sako, kad veidrodis nemeluoja.

Jūsų – 

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25