Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 20 (988), 2012 gegužės 18 d. > Kinas > Simpatijų kinas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Simpatijų kinas


Nauji filmai


Gediminas Kukta

Share |
„Neliečiamieji“
Prancūzų režisierių dueto Erico Toledano ir Olivier Nakache’o „Neliečiamieji“ („Intouchables“, Prancūzija, 2011), jau savaitę besisukantys didžiuosiuose ekranuose, daugelyje tarptautinių kino festivalių buvo apdovanoti žiūrovų simpatijų prizais. Lietuviškame „Kino pavasaryje“ – taip pat.

Tokie apdovanojimai visuomet verčia svarstyti, kas šiuolaikiniame (autoriniame) kine masina, šįkart būtų tiksliau sakyti – paperka, žiūrovus. Kas šiandien yra „žiūroviška“? Šiuo požiūriu prancūzų filmas simptomiškas. Kitaip tariant, jame galima įžvelgti bent kelias šiandienio kino tendencijas.

Pirma, tai tikrais faktais paremta juosta, tokių pastaraisiais metais kine apstu. „Istorijos iš gyvenimo“ visada žavi žiūrovus. Formulė „taip nutiko iš tikrųjų“ tampa gana pigia spekuliacija – ir iš kūrėjų, ir iš eilinių kino teatrų žiūrovų, neretai viską priimančių už gryną pinigą, pusės. Pastarieji gana jautriai reaguoja į neigiamą nuomonę apie panašius filmus. Lyg abejoti ar kritikuoti „tikrą“ istoriją būtų mažų mažiausiai šventvagiška. Neabejočiau, jei filmas paliktų originalaus, stipraus kūrinio įspūdį. „Neliečiamųjų“ tokiu nepavadinčiau.

Filmas pasakoja apie du visiškai skirtingus žmones – milijonierių Filipą (Francois Cluzet) ir jo pasamdytą darbuotoją, juodaodį imigrantą „iš gatvės“ Drisą (Omar Sy). Juos skiria ir padėtis visuomenėje, ir požiūris į gyvenimą, ir fizinė būklė. Po nelaimingo atsitikimo Filipas visiems laikams prikaustytas prie invalido vežimėlio, o puikios fizinės formos Drisas įdarbinamas jo slaugytoju, nors apie žmonių su negalia priežiūrą išmano ne tiek ir daug. Darbdavį paperka kas kita – atviras vaikino stačiokiškumas, nevyniojimas žodžių į vatą ir keistas, dažnai su geromis manieromis prasilenkiantis humoras. Jo stigo filmo pradžioje rodomiems kitiems kandidatams į gerai apmokamą darbo vietą, kartojantiems išmoktas ir korektiškas frazes. Nepaisydamas savosios dramos, Drisas trykšta gyvenimo džiaugsmu, kurio stinga tvarkingai ir griežtos dienotvarkės susaistytai turtuolio kasdienybei.

Šioje vietoje vėl galima stabtelti, mat personažai su negalia kine vis labiau tampa, atleiskite už žodį, madingi (naujausias pavyzdys – Kanų kino festivalyje šiemet pristatoma Jacques’o Audiard’o juosta „Kaulai ir rūdys“, kurioje Marion Cotillard herojei po tragiško įvykio amputuojamos abi kojos). Atrodytų, draminis juostos krūvis jau savaime garantuotas. Tačiau „Neliečiamuosiuose“ pamiršta kita medalio pusė – dramaturgija. Dviejų vyrų draugystė apsiriboja komiškų skečų serija, o ne nuosekliai vystomu pasakojimu. Kad filmo žinia pasiektų žiūrovą, reikalingi supaprastinti personažų tipažai, o ne sudėtingos ir nevienareikšmiai traktuojamos asmenybės.

Žinoma, Drisas taip pat savaip tragiško likimo žmogus. Jis neseniai išėjo iš kalėjimo, jį atstūmė šeima, jaunesnysis brolis vis įsipainioja į nemalonumus, iš kurių traukti jį tenka vyresnėliui. Bet visa tai didžiąją filmo dalį paliekama nuošalyje, o dėmesys sutelkiamas į seriją smagių žaidimėlių – paveikslų galerijos ir operos lankymas, skraidymas parasparniais, pasivažinėjimas naktį automobiliu, – per kurią paprasčiausiu kontrasto principu kuriamas pigus komiškumo efektas. Filipo ir Driso vidinės dramos ir rūpesčiai tiesiogiai susiduria tik dviejose scenose: Drisas pamoko Filipą, kaip jam elgtis su maištaujančia dukra, kiek vėliau Filipas duoda patarimų, kaip Drisui sutramdyti nenuoramą brolį. Pripažinkime, tai gana iliustratyvus ir teziškas ėjimas, nors, be abejo, paveikus, t.y. tokiais atvejais eilinis žiūrovas jaučiasi supratęs kai ką svarbaus (juolab europietiškame autoriniame kine, kokiu prancūzų komedija save ir laiko!): abu vyrai lygūs, nesvarbu, kad tarp jų – finansinis statusas ar invalido vežimėlis. Vertybės lieka tos pačios – šeima, draugystė, supratingumas. Tokių apibendrinančių tiesų (dar vienas „žiūroviško“ kino bruožas) „Neliečiamieji“ pateikia ir daugiau. Kad ir idėją apie toleranciją ar sveiką požiūrį į neįgaliuosius, kuris, bent jau man, juostoje retkarčiais prasilenkė su geru skoniu. Suprantu, kad režisieriai siekė dekonstruoti visuomenėje gajų aukos motyvą, atpalaiduoti su tuo susijusias įtampas, išvengti gailesčio ir pateikti sveiko požiūrio galimybę. Tik kodėl visą filmą jaučiausi atsidūręs išvirkščiojoje šio reiškinio pusėje?


„7 meno dienos“ Nr.20 (988), 2012-05-18

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti