Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 20 (988), 2012 gegužės 18 d. > Kinas > Klausiantis kinas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Klausiantis kinas


Baigėsi Gdynės kino festivalis


Živilė Pipinytė

Share |
„Mano dviratis“
Kad svarbiausius šiųmetinės Gdynės apdovanojimus susirinks Agnieszkos Holland filmas „Tamsoje“, buvo galima spėti iš anksto.

Pasižiūrėjusi visus keturiolika (keturioliktasis buvo paskelbtas ir parodytas priešpaskutinę festivalio dieną), neabejoju, kad „Tamsoje“ – iškiliausias ir brandžiausias šių metų konkurso filmas. „Tamsoje“ gavo devynis apdovanojimus – už geriausią filmą, režisūrą, operatoriaus darbą, pagrindinius vyro ir moters vaidmenis, montažą, scenografiją, grimą, kostiumus. „Tamsoje“ aukštai iškėlė festivalio kartelę, nors bendras konkursinių filmų lygis (ypač jei lygini su lietuvišku metų derliumi) ir taip yra gana aukštas. Kita vertus, tokio konkurso, koks buvo pernai, matyt, kasmet tikėtis nedora.

 

Garsioji Lenkų kino mokykla 6-ajame dešimtmetyje susiformavo, kai Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Kazimierzo Kutzo filmuose buvo prabilta apie sudėtingus nesenos Lenkijos istorijos klausimus. Ši tradicija lenkų kine gyva iki šiol, kitas klausimas, kaip ją tęsia naujosios kartos režisieriai. Antru pagal svarbą festivalio prizu „Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Marcino Krzyształowicziaus filmas „Žmogaus medžioklė“ („Obława“) iš pirmo žvilgsnio gali priminti svarbiausią pernykštį Gdynės filmą – Wojciecho Smarzowskio „Ružą“. Ir todėl, kad pagrindinius gyvenimo išdegintų vyrų vaidmenis abiejuose sukūrė Marcinas Dorocińskis, ir todėl, kad filme paliečiama iki tol lenkų kine beveik nenagrinėta skausminga tema.

 

„Žmogaus medžioklėje“ Dorocińskio herojus Vydra yra „Armia Krajowa“ mirties nuosprendžių vykdytojas. Partizanų būrio vadas įsako jam sušaudyti gestapo informatorių Kondolevičių (puikus Maciejaus Stuhro vaidmuo), kuris dar yra ir Vydros klasės draugas. Jis eina į miestelį, suranda Kondolevičių, priverčia jį eiti kartu į kalnus. Sugrįžęs į partizanų bazę, Vydra randa savo draugus išžudytus ir supranta, kad jie buvo išduoti.

 

Filmo siužetą režisierius papasakoja pirmąjį filmo trečdalį. Likusioji „Žmogaus medžioklės“ dalis per Vydros ir kitų filmo personažų prisiminimus po truputį atskleidžia tai, kas pirmojoje liko už kadro. Pamažu atskiri epizodai susidėlioja į vientisą pasakojimą apie išdavystę ir skirtingus jos motyvus, vidinę egzekutoriaus dramą, jo kaltės jausmą. Formos požiūriu filmas labai originalus, bet, regis, jam pristigo personažų motyvų, gilesnės psichologijos, sudėtingesnių jų tarpusavio santykių. Tai stebina, nes režisierius filmą paskyrė savo tėvui, kuris buvo AK egzekutorius. Kita vertus, matyt, tas faktas savaip ir stabdė Krzyształowiczių, nors po prieš porą metų pasirodžiusios Stefano Dąmbskio knygos „Egzekutorius“, kurioje autorius aprašo savo – šešiolikmečio patriotiškai nusiteikusio vaikino – veiksmus ir jausmus, tapus mirties bausmės vykdytoju, atrodytų, kad šia tema jau galima pasakyti gerokai daugiau.

 

Paskutiniais metais lenkų kinematografininkai tarsi iš naujo kuria 7-ojo dešimtmečio pasipriešinimo ir „Solidarumo“ mitą. Jacekas Borcuchas  filme „Viskas, ką myliu“, Antonis Krauze filme Juodasis ketvirtadienis. Janekas Višnevskis krito“, kiti kūrėjai naudoja skirtingų žanrų, pasakojimo ar stiliaus konvencijas, bet šie ir panašūs filmai dažniausiai rodo vieningai komunistiniam režimui ir saugumui besipriešinančius paprastus lenkus, kurių sąjungininke tampa Bažnyčia. Sėkmingai prie šio mito kūrimo prisidės ir Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ („80 milionów“) – pasakojimas apie tai, kaip trys Silezijos „Solidarumo“ aktyvistai, net ir visą parą sekami saugumiečių, 1981-ųjų rudenį sugebėjo iš banko paimti milžinišką pinigų sumą, kuri, jau įvedus karinę padėtį, buvo panaudota pogrindžio veiklai. Tikra istorija filme perteikta kaip detektyvas, kuriame gausu ir komiškų, ir tragiškų motyvų, įsimena ryškūs antrojo plano personažai, dinamiškas pasakojimas. Filmas, manau, patrauklus ir vyresniems, ir jauniesiems žiūrovams, bet kartu ir nenusirita iki gerai žinomų ir primityvių schemų.

 

Šiemet festivalio renginiuose ne kartą dalyvavo Andrzejus Wajda. Baltijos jūros pakrantėje jis jau baigia filmuoti ilgai puoselėtą ir atidėliotą projektą – vaidybinį filmą apie Lechą Walęsą. „Solidarumo“ legendą ir pernai autobiografinę knygą išleidusią jo žmoną Danutą vaidina šiųmetiniai Gdynės laureatai Robertas Więckiewiczius ir Agnieszka Grochowska. Manau, kitąmet Gdynėje bus galima vėl diskutuoti apie Wajdos požiūrį į „Solidarumo“ mitą.

 

Kontroversiški filmai?

 

Net keturi Gdynėje matyti filmai kalbėjo apie lenkų ir žydų santykius Antrojo pasaulinio karo metais. Agnieszkos Holland „Tamsoje“ pasakoja autentišką istoriją apie lenką Leopoldą Sochą, kuris Lvovo kanaluose slapstė žydus, bet filmas kartu ir universalus pasakojimas apie gėrį ir blogį, tamsiąsias ir šviesiąsias žmogaus savybes. Specialiose peržiūrose rodytas pirmasis vaidybinis šiuolaikinių menininkų Ankos ir Wilhelmo Sasnalių filmas „Iš tolo vaizdas gražus“ – apie tai, kad neįvardytas, nenubaustas blogis veikia vėlesnių kartų likimus. Apie tą patį, tik visai kitaip prabyla Wladysławo Pasikowskio „Derlius“ („Pokłosie“). Kad filmas bus rodomas, pranešta tik penktadienio ryte, kai ką tik pagaminta pirmoji filmo kopija (dar be titrų) pasiekė Gdynę. Filmas iš pradžių turėjo vadintis „Kadiš“, jo scenarijus laukė filmavimo septynerius metus, tai pirmas garsiuosius „Šunis“ sukūrusio režisieriaus darbas po dešimties metų pertraukos. Per tuos dešimt metų pasikeitė lenkų kinas, o visuomenė sužinojo daugiau apie žydų žudynes. Šitų aplinkybių, manau, negalima pamiršti vertinant filmą. Jei reikėtų apibūdinti jo žanrą, greičiausiai tai būtų trileris ar net vesternas. Po dvidešimties metų į Lenkiją iš JAV pirmąkart grįžta vyresnysis brolis Kalina (Ireneusz Czop). Gimtajame kaime jis iškart supranta, kad kažkas ne taip. Kaimas iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik idiliškai – graži gamta, ant suolelio prie parduotuvės nutūpę vietiniai girtuokliai, išmintingas klebonas rengiasi išeiti į pensiją, bet Pasikowskis iškart rodo, kad tas grožis pritvinkęs grėsmės. Jaunėlis Kalina tapo visų priešu. Pasirodo, jis išardė žydų antkapiais grįstą kelią ir antkapius pastatė savo lauke. Jam nuolat grasinama, įtampa padidėja atvykus vyresniajam broliui. Iš pradžių jis nesupranta jaunėlio, bet pradėjęs aiškintis tėvų žemės nuosavybės klausimus sužino, kad ta žemė prieš karą priklausė žydams, namai, kuriuose jie su broliu užaugo, taip pat. Žingsnis po žingsnio broliai išsiaiškina tiesą apie tai, kad patys kaimiečiai sudegino savo kaimynus žydus. Paslaptis susiejo visus kaimo gyventojus, ir šie bijo, kad jai išaiškėjus atsiras teisėti žemės paveldėtojai. Todėl jie pasiryžę viskam, kad šią paslaptį išsaugotų. Bet nesakydama tiesos visuomenė dar labiau degraduoja. Režisierius tiesiai sako, kad reikia pripažinti kaltę.

 

Pasikowskis nuosekliai augina įtampą, įdeda į savo personažų lūpas literatūriškas, viską paaiškinančias frazes, kartais pavojingai priartėja prie leistinos supaprastinimo ribos, bet savo filmą jis, be abejo, kūrė ne tiems, kurie skaitė Jano Tomaszo Grosso knygas apie Jedvabnę ar apie pokario antisemitizmą Lenkijoje, ne tiems, kurie žiūri Krzysztofo Warlikowskio spektaklius, skaito Annos Bikont ar Tadeuszo Słobodzianeko kūrinius. Jis kreipiasi į žmones, kurie, atėję pasižiūrėti filmo, gal pirmąkart sužinos, kas vyko karo metais Lenkijos kaimuose ir miesteliuose ir kad žydus žudė ne tik naciai.

 

Ar filmas sukels diskusiją, dar pamatysime. Spaudos konferencijos vedėjas pabandė provokuoti filmo kūrėjus, sakydamas, kad filmas yra kontroversiškas. Jaunąjį Kaliną suvaidinęs Maciejus Stuhras į klausimą atsakė klausimu: „Ar tiesos sakymas yra kontroversiškas?“

 

Paradoksas, bet kuklų žiuri diplomą už pirmąkart lenkų kine atskleistą svarbią temą „Derlius“  gavo ex-aequo su Przemysławo Wojcieszeko „Paslaptimi“ („Sekret“), gimusia iš noro polemizuoti su Pasikowskiu. Wojcieszekas sakė, kad perskaitęs Pasikowskio scenarijų sumanė sukurti jam atsaką. Manieringai „meniškos“ „Paslapties“ herojai yra homoseksualus šokėjas (naujos kartos teatro ir kino aktorius Tomaszas Tyndykas, kurį verta įsidėmėti), jo senelis (Marek Kępinski) ir jauna mergina (Agnieszka Podsiadlik), kuri nori išsiaiškinti žydų poeto ir jo devynmečio sūnaus dingimo karo metais paslaptį. Senelis gyvena poeto namuose, jis paskutinis matė jį gyvą. Senamadiškas, galantiškas senelis visai nepanašus į žudiką. Jis išaugino savo mylimą anūką, todėl šis ir nori sužinoti tiesą, ir kartu jos bijo. Nepaisant gana atvirai formuluojamų klausimų, „Paslaptis“ atrodo dirbtinė nuo pirmos iki paskutinės minutės. Gal todėl, kad filmo personažai labiau primena polemiško režisieriaus žaidimo figūras, o ne gyvus žmones.

 

Kaip bręsta vyrai

 

Ko gero, susirinktų gera dešimtis pastaraisiais metais sukurtų lenkų filmų, kurių herojai vyrai subręsta išsiaiškinę santykius su savo tėvais. Mareko Lechkio „Erratum“, Grego Zglińskio „Drąsa“, Barteko Konopkos „Aukštumos baimė“ – tik keli iš ilgoko pastarųjų metų sąrašo. Bet Piotro Trzaskalskio „Mano dviratis“ („Mój rower“) yra bene labiausiai iš jų visų jaudinantis. Jau pirmasis šio režisieriaus filmas „Edis“ įsiminė savo lyrizmu ir sentimentalumu. „Mano dviračio“ herojai – trys vienos šeimos vyrai: muzikantas ir alkoholikas Vlodekas (jį suvaidino pasaulinė džiazo garsenybė Michałas Urbaniakas), jo sūnus – Berlyne gyvenantis garsus pianistas Pavelas (Artur Żmijewski) ir anūkas Maciekas (Krzysztof Chodorowski). Kai Vlodeką palieka žmona, jis atsiduria ligoninėje. Čia po ilgos pertraukos susitinka visi trys. Pavelas nuolat priekaištauja Vlodekui, kad šis buvo blogas tėvas, Maciekas negali atleisti savo tėvui, kad šis paliko juos su motina ir gyvena atskirai. Bet Vlodekas negali gyventi vienas, todėl visi trys vyksta į Suvalkus susigrąžinti žmonos, mamos ir senelės, pasirodo, pamilusios kitą vyriškį. Kelionė kine tradiciškai keičia visus, bet Trzaskalskis iš, sakytum, „nugrotų“ motyvų sukūrė jaudinantį ir savaip šviesų filmą. Jo pagrindinę mintį režisierius pats suformulavo spaudos konferencijoje. Jis kalbėjo, kad tie tėvų bruožai, kurių vaikystėje nekenčiame labiausiai, vėliau gyvenime tampa mūsų pagrindine stiprybe. Trzaskalskis ir Wojciechas Lepianka buvo apdovanoti už geriausią scenarijų.

 

Specialųjį žiuri prizą pelnė Ankos Damian bendros lenkų ir rumunų gamybos filmas „Kelias į kitą pusę“ („Crulic – drumul spre dincolo“) – pilno metražo animacinė juosta, atkurianti dramatišką rumuno, mirusio Lenkijos kalėjime, istoriją. Šiam filmui atiteko ir prizai už geriausią muziką bei geriausią garsą.

 

Vienas stipriausių šių metų Gdynės konkurso filmų – Leszeko Dawido „Esi Dievas“ (apie jį rašiau praėjusiame numeryje) sulaukė kelių apdovanojimų – režisieriui už geriausią debiutą, Dawidui Ogrodnikui ir Tomaszui Schuchardtui – už antro plano vyro vaidmenį ir Marcinui Kowalczykui už aktoriaus debiutą. Už antrojo plano moters vaidmenį apdovanota Joanna Kulig, suvaidinusi Malgorzatos Szumowskos filme „Jos“.

 

Tikiuosi, kad prie laureatų ir prie neaptartų, bet taip pat dėmesio vertų filmų dar turėsiu progos grįžti. Rudenį dalį jų pamatys ir Vilniaus žiūrovai. Lenkų institutas Vilniuje, kuriam esu dėkinga už šią kelionę į Gdynę, jau rengia tradiciškai rudenį vyksiančio Lenkų filmo festivalio programą.

 

Gdynė – Vilnius


„7 meno dienos“ Nr.20 (988), 2012-05-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

eQGEvHHEg7j, 2016-05-02 10:22

Ho ho, who wodula thunk it, right?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti