Jurga Barilaitė. L.Raudonio nuotr.
Norėjau šį pokalbį pradėti nuo eskizų, kuriuos piešei per visas pamokas – o aš iš tolimesnio suolo bandžiau rasti ryšį tarp vaizdo ir teksto. Bet palikime tai klasės susitikimui. Irit Rogoff yra sakiusi, kad tekstą reikia pradėti ne nuo įžangos, o nuo labiausiai rūpimo dalyko. Todėl klausiu: ar tai, kad rašai knygą, reiškia posūkį nuo tapybos ir judančių vaizdų prie teksto? Kiek puslapių jau parašei?
Aš užaugau su Henri Perruchot menininkų biografijomis, Van Gogho laiškais, nekokybiškomis dažnai nespalvotomis iliustracijomis. Skaičiau ir „Monos Lizos pagrobimą“ – „tikras detektyvines istorijas apie žymių menininkų žymius paveikslus“. Manau, ne tik man įdomios paveikslų atsiradimo aplinkybės, intencijos ar vėliau su kūriniu įvykusios ar neįvykusios istorijos – kad ir kokios jos būtų. Geriausia paslaptingos, o dažnai melagingos ar fiktyvios – kaip jos pakeičia suvokimą apie tą patį kūrinį, apgaubia jį dar vienu prasmės sluoksniu. Na ir dabartinė tendencija perrašinėti iš naujo: „Antrasis pasaulinis karas spalvotai“ per „History“ kanalą, „Tikroji Van Gogho istorija“ (atseit, koks jis dar vargšas idealistas – baisiausias egoistas, pasirodo, jam svarbiausios ne saulėgrąžos, o gebenės) – iš ten pat ir t.t. Tai viena, o dar dienoraščiai... Dailės akademijoje trumpai, bet labai intensyviai dėstė Kęstutis Zapkus – jis paskatino rašyti dienoraštį, ne tik vaizdais, bet ir žodžiais fiksuoti idėjas – nuo tada, kad ir su pertrūkiais, rašau. Tekstas, žodžiai – tik dar viena išraiškos priemonė, dar vienas būdas prisiliesti prie „kūrybos paslapties“. Mane įkvepia romantikų, modernistų siekis būti tarsi transliacijos antena, tarsi kažkieno įrankiu – todėl sąmoningai ir nesąmoningai pasiduodu atsitiktinumui, prieštaringoms abejonėms. Norėčiau priimti tai kaip ženklus, užkoduotą informaciją, bet tuoj pat susiduriu su kažkokiu post – skepticizmu, absurdu, banalybe, tada pamanau, kad jei jau aplankė mane tokia abejonė, tai ženklas labai stiprus ir jis atlaikys skepsio išbandymus, o paskui išsigąstu, kad per daug dedu vilčių į kažkokią mintį, vaizdinį ir vėl iš naujo, „jei jau pagalvojau, kad taip pagalvojau....“. Ir visą tą srautą gali sukelti iš pažiūros nereikšminga detalė, pavyzdžiui, tik prabudus pamatytas šviesos spindulys, prasiveržęs pro žaliuzes, nudrikęs per lubas, padalinęs kambarį lygiai per pusę ir sustojęs prie veidrodžio. Na ir kaip suvaldyti tokį chaosą? Kadaise, prieš kokius 10 metų, Austėja Čepauskaitė man davė Luce Irigary tekstą apie veidrodį ir spontaniškumą kūryboje – ženklas?
Dėl to prireikia pasakojimo.
Na kam prasitariau apie tą knygą, dabar gali įsijungti burtai... Nėra kur skubėti – reikia suvesti galus. Kol kas nedaug tų tekstų, kurių reikia, užtat pilna šiukšlių dėžė nereikalingų. Tikiuosi rudenį užbaigti.
Neatsitiktinai domiuosi knyga – juk nėra jokio išsamesnio tavo kūrybos katalogo. Pasakojimo struktūra būdinga dažnam tavo darbui. Kalbama apie tapybos ir videomeno jungtį tavo darbuose, bet man įdomesnis kalbos (sakytinės ir rašytinės) ir vaizdo santykis. Tavo tapyba ir videomenas yra įrašai. Šią įrašymo praktiką tu redukuoji iki pirminių elementų ir tarsi apverti medijas – filmus įrašai į drobę. Turiu galvoje „Postidėjos“ parodoje rodytus „Nepadarytų filmų pavadinimus“. Paskui jie transformavosi ir tapo ne tik nutapytu, bet ir spausdintu žodžiu „7md meno projektuose“. Kiek tau pačiai svarbus pasakojimas, pereinantis iš vienos medijos į kitą?
Iš pradžių tiesiog norėjau išleisti savo darbų katalogą su trumpais komentarais, darbų atsiradimo ir gyvenimo istorijomis. Darbų aplinkybių, intencijų ir kontekstų aprašymai išsiplėtė, be to, yra didelis skirtumas tarp vizualios to pat kūrinio formos ir žodinio aprašymo, kartais žodžiai tampa alternatyva. Tas dažnai prieštaringas teksto ir vaizdo santykis man yra įdomus – tekstas iš tokio paralelinio projekto tapo kai kur gal net svarbesnis už vizualią išraišką, ypač kai kurių kūrinių esminį vaizdą, poveikį sunku, o kartais neįmanoma perteikti reprodukcijomis, be to, pasakojimai apie „nepadarytus darbus“ man tiek pat svarbūs kaip ir komentarai apie „padarytus darbus“. Dar vienas svarbus mano kūrybos aspektas – „pasidaryk pats“ principas. Kai pati sugalvoji, pati vaidini, pati nufilmuoji, pati montuoji, pati paskiau žiūri ir dar pati komentuoji... Man sunku prašyti, rašyti projektus, nenoriu gyventi ir kurti skolon, o dabartinėje kultūrinėje situacijoje būtinai turi prašyti paramos – nekenčiu to. Čia kaip Virginia Woolf sakė: „Kūrybai reikalingi pinigai ir savas kambarys“. Gal kažką ir kažkur praleidau, bet nesugebu gauti pinigų didingiems projektams, dirbti su institucijomis, fondais, todėl (gal reiktų sakyti) „pasidaryk pati“ yra Kūrybinės Menininkės Laisvės (KML) principas, tarsi vidinė rezistencija, šioks toks protestas prieš sistemą, ne kova, ne, esu šiek tiek pabuvusi ir tos mašinos sraigteliu. Ir ne kartą. Negali būti visų galų meistras – bet ta kūrybinė laisvė man labai svarbi. Geriau, kai padeda draugai, patys pasiūlo pagalbą. Be to, kol kas galiu tekstus rašyti ir be pinigų – tai pigiausios darbo sąnaudos, o vėliau, jei norėsiu, pagalvosiu, kur jų gauti spausdinimui...
Tu pati jau pastebėjai, kad esu kažkur tarp. Tarsi žongliruoju įvairiomis medijomis, sukeičiu vietomis problematiką, darau videodarbus apie tapybą, tapau filmų pavadinimus, darau darbus apie nepadarymą. Man ši absurdiška painiava yra ir šiuolaikinio meno diagnozė. Paskutiniame darbe „Nepadarytų darbų archyvas“ tekstas – svarbi išraiškos priemonė. Viena iš jungčių – „Nepadarytų filmų pavadinimai“, kurios lyg ir pritrūko paskutinėje parodoje „Vartuose“. Kadangi darbas neseniai buvo eksponuotas „Titanike“, parodoje nutariau panaudoti „7md“ išleistą spausdintą variantą. Išėjo toks gan fragmentiškas „pasirodymas“, bet tai visai nesikerta su bendra idėja. Priešingai – ją atitinka. Gal net simptomiškai parodo mano ir apskritai šiandienos menininko tapatybės bei veiklos fragmentiškumą? Jau keleri metai plėtoju nepadarytų darbų idėją ir nežinau, ar pavyks kada parodyti visas kūrinio dalis vienoje vietoje. Būtent ši paroda – toks ekspromtas, nebuvo iš anksto planuota, todėl kai „Vartų“ galerininkės pasiūlė užimti tuščią vietą, aš nutariau pasirodyti – iš čia ir toks pavadinimas.
Parodoje „Parodyk“ apibendrinami tavo pastarųjų metų ieškojimai (ir radiniai). Kaip pati vertini savo pasirodymą? Man norėjosi daugiau erdvės, gal net tam tikro retrospektyvumo – bet gal ir gerai, kad esamasis laikas nugalėjo būtąjį. Kiek tau svarbi eksponavimo erdvė? Ar netrukdė pirmoje salėje veikusi kitos menininkės instaliacija?
Na nesisekė su ta paroda, likus kelioms dienoms iki atidarymo dingo juodos užuolaidos, kurios turėjo būti ekspozicijos dalis – tai buvo užuolaidos iš Jono Meko peržiūrų salės buvusioje Fluxus ministerijoje Vilniuje. Reikėjo būtent tų užuolaidų, naujų siūti nenorėjau, tai teko palikti atviras erdves, bet tai irgi simptomiška situacija. Tik įėjus patekama į jaunų menininkų peržiūroms skirtą salę, o paskui – į pagyvenusios menininkės parodą. Yra kaip yra, mano karta „truputį ten toliau“. Gal dar reikia laiko apibendrinimams, bet, augę sovietmečio paskutinių konvulsijų laikotarpiu, Dailės akademijoje mokėmės pirmaisiais nepriklausomybės metais, o po 6 mokymosi VDA metų mano baigimo diplome parašyta, kad man suteikta „dailininko tapytojo kvalifikacija“. Reikėjo daugiau ir greičiau mokytis, norint prisitaikyti prie „projektinio kultūros modelio“ – kai kam pavyko, kai kam ne. Dabartiniai studentai užaugo kapitalizme, normalu, kad jie mąsto daug pragmatiškiau, sugeba ir moka pritaikyti principus savo kūrybos sklaidai. Be to, yra nemažai programų jaunųjų pradžiai paremti, reikia jomis pasinaudoti. Galerijoms taip pat. Turėjau nemažai mokinių, kurie dabar studijuoja meną, matau jų laisvą mąstymą, rimtą nusiteikimą – ir tai gerai.
Studijų metais tau darė įspūdį Kieferis, Beuysas, Kleinas. O dabar? Ar dažnai diskutuoji su kitais menininkais savo darbuose?
Yra bendras kultūrinis kontekstas, sklandančios idėjos, reikia tik laiku ir vietoj jas išplėtoti. Visi mes dalyvaujame bendrame kūrybiniame procese, visokiais būdais – kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai – įsipainiojame į pokalbį, kartais galime pasakyti tiesiog „hm“. Nepadarytų darbų archyve yra toks fragmentas – „Tuščias Fluxus“. Žinome, į ką pavirto pigaus, paprasto, visiems prieinamo meno idėja – į draskymąsi dėl milijonų, į menininko vardo ir reputacijos savinimąsi ir t.t., čia mano „hm“ ta tema. Šiaip džiaugiuosi, kad turiu daug draugų ir bendraminčių menininkų, reikia vieniems kitus palaikyti nelygioje kovoje su sistema. Pavyzdžiui, kiek su Jansu mušėmės, tik keletą kartų dėl meno. Gal mano „Parodyk“ taip pat yra toks tylus „hm“. O Nacionalinėje dailės galerijoje rimtai ir taikliai irgi apie vidinę menininko rezistenciją kalba Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“.
Paskutinis matytas labai geras darbas – Anish Kapoor dūmelis („Ascension“) Venecijoje, bažnyčioje. Nesupranti, yra ar nėra, vos pamatai, jis vėl išnyksta – kūrybos metafora...
Kadaise Alfonsas Andriuškevičius Vilniaus tapybos trienalės recenzijai pasirinko vienintelį darbą – tavo videoperformansą „Būtinoji gintis“. Ir išvedė įdomią paralelę su Ričardo Povilo Vaitiekūno tapyba. Tavo boksas su drobe tapo savotiška moderniosios lietuvių dailės, kuriai „geri abu teptuko galai“, antiteze. Tačiau įtariu, kad maudamasi bokso pirštines galvojai ne apie Vaitiekūną. Nuo ko gyneisi?
Mano visa kūryba yra gynybinė pozicija. Tąkart mano priešininkė buvo išmokta tapyba, rutina, sistema, nukreiptas gyvenimo kelias, socialinė atskirtis, laikas, likimas, motinystė, moters menininkės vaidmuo ir pozicija. Per tą blaškymąsi kartais pavyksta talpią metaforą išlaužti. Norėčiau viską daryti kuo paprasčiau, švariau ir kad būtų aišku iškart, nereiktų aiškinti žodžiais, bet kaip tik tuo dabar užsiimu, štai taip prieštaringai išeina, ir tenka su ta kūryba gyventi ir kovoti – tiesiog meilė ir neapykanta kaip dvi nelaimingos meilužės.
Kai padariau darbą „Mažasis Chose“ apie savo asistentą, kūrybinį variklį, ir išdaviau, kad jis įsivaizduotas, mane ištiko rimta kūrybinė krizė – kelerius metus nieko rimtesnio nesukūriau.
Ką manai apie videomeno techninės kokybės kriterijų? Pokalbyje su Rūta Mikšioniene sakei, kad „nebaigtumas – ne trūkumas, o vienas mano darbų bruožų. Juk nieko nedarau pagal taisykles – tik vidinės būtinybės verčiama.“ Man atrodo, kad vaizdo švara aktuali filmams, o videomenas gali būti ir „prisišiukšlinęs“, ypač jei tai videoperformansas, ir kamera tėra dokumentavimo priemonė. Gal neišbaigtumas – ne techninis brokas, o konceptualus pasirinkimas?
Čia vėl ta „Pasidaryk pats“ ir KML pozicija. Dabar aš neatsitiktinai naudoju skurdumo estetiką. Atsitiktinumo ir skurdo koncepcija atsirado iš skurdo ir atsitiktinumo. Na neturiu pinigų – ir nereikia, porėmiai brangūs – apsieisim, nori didelių formatų, drobė pati pigiausia – meškovina. Žinai, kiek kainuoja valanda montažinėje? Operatorius? Aktorė? Gerai, kalbėsime per asmeninę problematiką, naudosime asmeninį nemokamą kūną. „Būtinąją gintį“ aš filmavau su iš Dailės akademijos skolintu VHS, tada Liškevičius ten dirbo laborantu, o sumontuoti ir pakarpyti padėjo draugė. Visa tai primena murkdymąsi pelkėje, kai išlendi įkvėpti oro, gauni per galvą, bet tai tik kūryba, pasaulis gal apsieis ir be tavęs (tada atsirado „Audra stiklinėje“), neturi ko griebtis, griebk tušinuką ir paišyk, rašyk... Gerai, prisipažįstu, kad nenoriu įsipareigoti, kartais tingiu, nesėdžiu kontoroje nuo ryto iki vakaro. Andriuškevičius klausė, kodėl tokią drobę naudoju, atsakiau, kad pigi – nelabai konceptualu? Na gerai – tai maišų, grindų skudurų, niekinga, nusižeminusi, nepaveikslų medžiaga (nors Eidukevičius irgi mėgo tokią rupią drobę). Gyvenimas tau stato kliūtis, diktuoja temas, o tu jas apžaidi, trūkumus paverti privalumais. Tai įdomu. Idėjos ar vaizdo švara ir kokybė nebūtinai turi sutapti, nors gerai, kai sutampa.
Vietoj klausimo apie vaikus ir vyrus geriau pateiksiu žodžius, susijusius su tavo kūryba: gestas, performansas, tapyba, videomenas, kūnas, biografija, rodymas, tekstas, balsas, fikcija, paveikslas, intertekstualumas, karta, lytis, istorija. Kurie iš jų tau atrodo raktiniai?
Gerai pasakei. Visi šitie dalykai yra svarbūs. Dar yra svarbus žodis „nežinau“ – tai kūrybos paslaptis, idealistinis siekis. Norėčiau padaryti tokią lentelę Wisłavai Szymborskai. Savo kalboje, atsiimdama Nobelio premiją, ji minėjo „nežinau“ kaip raktinį žodį meninei kūrybai įvardinti.
Kaip feministei, man įdomus tavo žvilgsnis į meno pasaulį ir asmeninę patirtį pro lyčių studijų prizmę. Esi sukūrusi darbų ciklą „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“, videodarbą „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“. Kaip manai, ar menininkas Jurgis Barila būtų pasiekęs daugiau, ar mažiau? Ar galime drąsiai dėti lygybės ženklą?
Kaip būtų, jeigu būtų, ką daryčiau, jei daryčiau. Suprantu, ko nori paklausti. Vis dėlto moteriai yra sunkiau, žinoma, seniau buvo nepalyginti blogiau, bet dar nebaigti „100 proc. atstatymo darbai“, kaip su Marta Vosyliūte juokaujam. Jei rimtai, tai atsakomybės, darbo pasidalinimo, tolerancijos klausimas. Daugybę moterų užgriuvusi keliaguba našta: darbas, buitis, vaikai ant jų pečių. Keturiasdešimtmetės pradėjo mirti nuo infarktų (anksčiau tai buvo išskirtinai vyrų diagnozė). Tarsi tave gerbia ir myli, o žiūrėk – vėl viena, reikia išlaikyti vaikus. Tai tiesiogiai veikia kūrybą – ją stabdo, naikina, atima laiką. Galvojimas, kaip išgyventi, žemina, išvis nutraukia laisvą mintį. Na gal čia ir socialinės menininko padėties klausimas. Tačiau pažįstu ne tiek jau mažai atsakingų vyrų, kurie pristabdė savo, vadinkim, menininko karjerą ir augina vaikus. Bet Jurgis Barila neblogai skamba! Man pačiai ironiškiausias darbas šita tema yra „Ponas ir Ponia Šešėliai“ – vyriško balso ir moteriško silueto dvikova.
Knygoje „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ sakei, kad nors tau kūryba vis labiau tampa intelektualinėmis studijomis, spontaniška intuicija, aistringas išgyvenimas, kraštutiniai troškimai turi didelę reikšmę. Ar tai vis dar svarbu?
Teorinis sumanymas, pasiruošimas ir spontaniškas veiksmas. Yra tik dabartis. Praeitis, patirtis – tai psichologinės sąvokos. Kiekvieną kartą pradėdama naują darbą vėl atsiduriu viena, apsinuoginusi, kažką paišinėjanti kreida ant lentos prieš būrį bendraklasių saulės nutviekstoje klasėje per egzaminą, kaip paauglystės sapne.
Dėkoju už pokalbį.
Paroda „Parodyk“ veikia iki gegužės 26 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradienį – penktadienį 12 –18 val., šeštadienį 12 – 16 val.
„7 meno dienos“ Nr.20 (988), 2012-05-18
|