Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 20 (988), 2012 gegužės 18 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Vita Mozūraitė: Judesio būta daug(1)
Naujasis Baltijos šokis
Živilė Ramoškaitė: Martinaičio paskyrimas Bachui(1)
Lietuvos kamerinis orkestras baigė sezoną
Ketvirtasis jaunųjų teatro debiutų festivalis „Tylos!” Vilniaus Mažajame teatre
„Naujosios dramos akcija ’12“
Monika Krikštopaitytė: Laiškas pilve(2)
Akramo Zaatari „Kompozicija dviem erdvėms“ Šiuolaikinio meno centre
Živilė Pipinytė: Klausiantis kinas(1)
Baigėsi Gdynės kino festivalis
Krėsle prie televizoriaus
Gediminas Kukta: Simpatijų kinas
Nauji filmai
Gegužės 18–24 d.
Gegužės 18–24 d.
Gegužės 18–27
Gegužės 18–27
7 MD: Parodos
Gegužės 18–27
Su Jurga Barilaite kalbasi Laima Kreivytė

Laima Kreivytė

Norėjau šį pokalbį pradėti nuo eskizų, kuriuos piešei per visas pamokas – o aš iš tolimesnio suolo bandžiau rasti ryšį tarp vaizdo ir teksto. Bet palikime tai klasės susitikimui. Irit Rogoff yra sakiusi, kad tekstą reikia pradėti ne nuo įžangos, o nuo labiausiai rūpimo dalyko. Todėl klausiu: ar tai, kad rašai knygą, reiškia posūkį nuo tapybos ir judančių vaizdų prie teksto? Kiek puslapių jau parašei?

 

Aš užaugau su Henri Perruchot menininkų biografijomis, Van Gogho laiškais, nekokybiškomis dažnai nespalvotomis iliustracijomis. Skaičiau ir „Monos Lizos pagrobimą“ – „tikras detektyvines istorijas apie žymių menininkų žymius paveikslus“. Manau, ne tik man įdomios paveikslų atsiradimo aplinkybės, intencijos ar vėliau su kūriniu įvykusios ar neįvykusios istorijos – kad ir kokios jos būtų. Geriausia paslaptingos, o dažnai melagingos ar fiktyvios – kaip jos pakeičia suvokimą apie tą patį kūrinį, apgaubia jį dar vienu prasmės sluoksniu. Na ir dabartinė tendencija perrašinėti iš naujo: „Antrasis pasaulinis karas spalvotai“ per „History“ kanalą, „Tikroji Van Gogho istorija“ (atseit, koks jis dar vargšas idealistas – baisiausias egoistas, pasirodo, jam svarbiausios ne saulėgrąžos, o gebenės) – iš ten pat ir t.t. Tai viena, o dar dienoraščiai... Dailės akademijoje trumpai, bet labai intensyviai dėstė Kęstutis Zapkus – jis paskatino rašyti dienoraštį, ne tik vaizdais, bet ir žodžiais fiksuoti idėjas – nuo tada, kad ir su pertrūkiais, rašau. Tekstas, žodžiai – tik dar viena išraiškos priemonė, dar vienas būdas prisiliesti prie „kūrybos paslapties“. Mane įkvepia romantikų, modernistų siekis būti tarsi transliacijos antena, tarsi kažkieno įrankiu – todėl sąmoningai ir nesąmoningai pasiduodu atsitiktinumui, prieštaringoms abejonėms. Norėčiau priimti tai kaip ženklus, užkoduotą informaciją, bet tuoj pat susiduriu su kažkokiu post – skepticizmu, absurdu, banalybe, tada pamanau, kad jei jau aplankė mane tokia abejonė, tai ženklas labai stiprus ir jis atlaikys skepsio išbandymus, o paskui išsigąstu, kad per daug dedu vilčių į kažkokią mintį, vaizdinį ir vėl iš naujo, „jei jau pagalvojau, kad taip pagalvojau....“. Ir visą tą srautą gali sukelti iš pažiūros nereikšminga detalė, pavyzdžiui, tik prabudus pamatytas šviesos spindulys, prasiveržęs pro žaliuzes, nudrikęs per lubas, padalinęs kambarį lygiai per pusę ir sustojęs prie veidrodžio. Na ir kaip suvaldyti tokį chaosą? Kadaise, prieš kokius 10 metų, Austėja Čepauskaitė man davė Luce Irigary tekstą apie veidrodį ir spontaniškumą kūryboje – ženklas?

 

Dėl to prireikia pasakojimo.

 

Na kam prasitariau apie tą knygą, dabar gali įsijungti burtai... Nėra kur skubėti – reikia suvesti galus. Kol kas nedaug tų tekstų, kurių reikia, užtat pilna šiukšlių dėžė nereikalingų. Tikiuosi rudenį užbaigti.

 

Neatsitiktinai domiuosi knyga – juk nėra jokio išsamesnio tavo kūrybos katalogo. Pasakojimo struktūra būdinga dažnam tavo darbui. Kalbama apie tapybos ir videomeno jungtį tavo darbuose, bet man įdomesnis kalbos (sakytinės ir rašytinės) ir vaizdo santykis. Tavo tapyba ir videomenas yra įrašai. Šią įrašymo praktiką tu redukuoji iki pirminių elementų ir tarsi apverti medijas – filmus įrašai į drobę. Turiu galvoje „Postidėjos“ parodoje rodytus „Nepadarytų filmų pavadinimus“. Paskui jie transformavosi ir tapo ne tik nutapytu, bet ir spausdintu žodžiu „7md meno projektuose“. Kiek tau pačiai svarbus pasakojimas, pereinantis iš vienos medijos į kitą?

 

Iš pradžių tiesiog norėjau išleisti savo darbų katalogą su trumpais komentarais, darbų atsiradimo ir gyvenimo istorijomis. Darbų aplinkybių, intencijų ir kontekstų aprašymai išsiplėtė, be to, yra didelis skirtumas tarp vizualios to pat kūrinio formos ir žodinio aprašymo, kartais žodžiai tampa alternatyva. Tas dažnai prieštaringas teksto ir vaizdo santykis man yra įdomus – tekstas iš tokio paralelinio projekto tapo kai kur gal net svarbesnis už vizualią išraišką, ypač kai kurių kūrinių esminį vaizdą, poveikį sunku, o kartais neįmanoma perteikti reprodukcijomis, be to, pasakojimai apie „nepadarytus darbus“ man tiek pat svarbūs kaip ir komentarai apie „padarytus darbus“. Dar vienas svarbus mano kūrybos aspektas – „pasidaryk pats“ principas. Kai pati sugalvoji, pati vaidini, pati nufilmuoji, pati montuoji, pati paskiau žiūri ir dar pati komentuoji... Man sunku prašyti, rašyti projektus, nenoriu gyventi ir kurti skolon, o dabartinėje kultūrinėje situacijoje būtinai turi prašyti paramos – nekenčiu to. Čia kaip Virginia Woolf sakė: „Kūrybai reikalingi pinigai ir savas kambarys“. Gal kažką ir kažkur praleidau, bet nesugebu gauti pinigų didingiems projektams, dirbti su institucijomis, fondais, todėl (gal reiktų sakyti) „pasidaryk pati“ yra Kūrybinės Menininkės Laisvės (KML) principas, tarsi vidinė rezistencija, šioks toks protestas prieš sistemą, ne kova, ne, esu šiek tiek pabuvusi ir tos mašinos sraigteliu. Ir ne kartą. Negali būti visų galų meistras – bet ta kūrybinė laisvė man labai svarbi. Geriau, kai padeda draugai, patys pasiūlo pagalbą. Be to, kol kas galiu tekstus rašyti ir be pinigų – tai pigiausios darbo sąnaudos, o vėliau, jei norėsiu, pagalvosiu, kur jų gauti spausdinimui...

 

Tu pati jau pastebėjai, kad esu kažkur tarp. Tarsi žongliruoju įvairiomis medijomis, sukeičiu vietomis problematiką, darau videodarbus apie tapybą, tapau filmų pavadinimus, darau darbus apie nepadarymą. Man ši absurdiška painiava yra ir šiuolaikinio meno diagnozė. Paskutiniame darbe „Nepadarytų darbų archyvas“ tekstas – svarbi išraiškos priemonė. Viena iš jungčių – „Nepadarytų filmų pavadinimai“, kurios lyg ir pritrūko paskutinėje parodoje „Vartuose“. Kadangi darbas neseniai buvo eksponuotas „Titanike“, parodoje nutariau panaudoti „7md“ išleistą spausdintą variantą. Išėjo toks gan fragmentiškas „pasirodymas“, bet tai visai nesikerta su bendra idėja. Priešingai – ją atitinka. Gal net simptomiškai parodo m...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru