Tačiau šiųmetinio festivalio atidarymo filmo – Leszeko Dawido „Esi Dievas“ („Jesteś Bogiem“), manau, taip pat laukia didelė sėkmė. Dawido filmo herojus – 2000-aisiais nusižudęs garsios lenkų repo grupės „Paktofonica“ kūrėjas Piotras Luszczis, kurį visi žinojo Magiko vardu. Gana ilgą filmo atsiradimo istoriją sužinojau per spaudos konferenciją. Maždaug prieš dešimt metų „Gazeta Wyborcza“ pasirodė straipsnis apie „Paktofonicą“, jis įkvėpė Maciejų Pisuką parašyti scenarijų. Bet scenarijus pirma pasirodė kaip knyga. Perskaitęs ją, filmą panoro kurti tada jau kelis dokumentinius filmus, tarp jų ir Lietuvoje rodytą „Barą Viktorijos stotyje“, sukūręs Leszekas Dawidas. Prieš tai jis dar suspėjo nufilmuoti pernai Gdynėje apdovanotą savo vaidybinį debiutą „Ki“, kurio herojė – naujos kartos, susiformavusios paskutiniais dešimtmečiais ir neapsunkintos prisiminimais apie komunistinę Lenkiją.

„Esi Dievas“ – ir gana tradicinis biografinis filmas, kuriame kiti du grupės nariai Rahimas ir Fokusas prisimena savo bendravimą su Magiku. Prie Magiko tarsi artėjama po truputį visą filmą. Ir kartu tai filmas apie 10-ąjį dešimtmetį, tiksliau, apie kartą, kuri, kaip sakė pats režisierius, gimė maždaug tais pačiais metais kaip ir „Solidarumas“. 10-asis dešimtmetis Lenkijoje – tai ir kapitalizmo pradžia. Ji buvo itin skausminga Silezijos regione, kur gyveno grupės nariai. Filmas buvo kuriamas autentiškose vietose. Per paskutinius dešimt metų jos, matyt, nelabai pasikeitė. Kad Dawidas – pirmiausia dokumentininkas, „išduoda“ tiksliai atkurtas materialusis to laikotarpio realijų sluoksnis – daiktai, drabužiai, televizijos laidų fragmentai. Tai padeda geriau suprasti, kaip iš pirmo žvilgsnio eiliniai jaunuoliai – amatų ar panašių mokyklų mokiniai, kuriuos gatvėje bandysi kuo greičiau aplenkti, atranda turintys talentą ne tik rimuoti žodžius, juos dainuoti, bet ir perteikti tikrąją laiko dvasią. Nelabai išvaizdūs, nelabai plastiški vaikinai, pasirodo, sugeba žodžiais ir muzika pasakyti ir apie save, ir apie vertybes, kurių jie iš tikrųjų ilgisi. Tas vertybių ilgesys, kurį savo tekstuose užšifruoja filmo herojai, atskleidžia netikėtą masinės kultūros aspektą. Repas padeda trims filmo personažams išgyventi skurdą, jokių perspektyvų nebuvimą, pirmųjų vadybininkų apgavystes. Bet jautriausias iš trijų draugų Magikas galų gale nebeišlaiko skyrybų su žmona, vienatvės, gal ir priklausomybės nuo narkotikų. Spaudos konferencijoje dalyvavę Rahimas ir Fokusas keliskart pabrėžė, kad nereikia ieškoti kaltų dėl Magiko mirties, kad savižudybės atveju niekad nebūna kaltų. Vienas didžiausių filmo pliusų – puikūs jaunų aktorių Marcino Kowalczyko, Dawido Ogródniko ir Tomaszo Schuchardto vaidmenys. Lenkija seniai garsėja savo aktorių mokykla, bet tokio meistriško jaunų debiutantų ansamblio seniai neteko matyti, juolab kad jie filme ne tik vaidina, bet ir puikiai repuoja.

Nauja Gdynės tradicija – pristatyti restauruotus klasikinius filmus. Kazimierzo Kutzo 1960 m. sukurtas „Niekas nekviečia“ („Nikt nie woła“), ko gero, estetiškai radikaliausias garsiosios Lenkų mokyklos filmas. Lenkų kino istorijoje jis dažnai apibūdinamas kaip Andrzejaus Wajdos „Pelenų ir deimanto“ antitezė. Filmo herojus – dar beveik paauglys, buvęs „Armia Krajowa“ kovotojas – bėga į po karo Lenkijai atiduotas žemes, priklausiusias Vokietijai. Nedideliame miestelyje jis bando pasislėpti, pradėti naują gyvenimą, nes neįvykdė įsakymo nužudyti komunistą, todėl pagal AK nuostatas turi mirti pats. Mieste jis sutinka repatriantę iš Ukrainos Liuciną. Bogdanas karo metais subrendo per greit, kad sugebėtų suvokti savo jausmus. Karas iš jo paprasčiausiai atėmė pirmąją meilę, jausmų ugdymą. Liucina bando jį išmokyti mylėti – filmas prisodrintas erotikos.

„Niekas nekviečia“ sukurtas tada, kai, pasak lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „filmai buvo protingesni už savo žiūrovus“. Bet paskutiniais metais į kino modernizmą ir jo estetiką gręžiamasi vis dažniau (tai įrodo kad ir Larso von Triero „Melancholijos“ pavyzdys), tad jaunų žiūrovų pilnutėlė salė žiūrėjo „Niekas nekviečia“ labai įdėmiai. Jauni filmo herojai klaidžioja po ištuštėjusį miestą (ir filmas, ir jame rodomas miestas primena maždaug tuo pat metu sukurtą Michelangelo Antonioni „Nuotykį“), o aptrupėjusios senos miesto sienos, asketiškos dekoracijos ar visai šiuolaikiškai skambanti Wojciecho Kilaro muzika pripildo kiekvieną kadrą metaforiškų prasmių. Ko gero, šiuolaikiniai režisieriai išsigąstų tokio radikalaus estetizuoto vaizdo. Prieš seansą Kutzas kalbėjo, kad tai buvo antrasis jo filmas ir kad kartu su operatoriumi Jerzy Wójciku (šių metų „Platininių liūtų“ laureatu) jie siekė pasakoti pirmiausia vaizdais. Kutzas keliskart pabrėžė, kad kiekvienas trisdešimtmetis režisierius (toks jis buvo kurdamas „Niekas nekviečia“) privalo maištauti.

Pastaraisiais metais Gdynė paprastai itin atvira trisdešimtmečiams debiutantams. Lenkijoje pirmą vaidybinį pilno metražo filmą dažniausiai kuria trumpo metražo ar dokumentiniame kine jėgas jau išbandę jauni režisieriai. Filipas Marczewskis gavo ne vieną tarptautinį apdovanojimą už savo trumpo metražo filmus, rodytus ir lietuviškuose festivaliuose. Spaudos konferencijoje jis sakė, kad konkurse pristatytas jo pilno metražo debiutas „Be gėdos“ („Bez wstydu“) išplėtojo vieno trumpametražio filmo temas. Tai padaryti jį esą įkalbėjo garsus čekų režisierius Janas Sverakas. Filmo herojus, kurį suvaidino „etatinis“ šių dienų lenkų kino maištininkas Mateuszas Kościuszkiewiczius, grįžta į gimtąjį miestą pas seserį (Agnieszka Grochowska), po motinos mirties atidavusią jį auklėti tetai. Vaikinas myli seserį, bet jis trokšta ir fizinio artumo. Sesuo vyresnė, ji suvokia, kas yra tabu. Ji bėga nuo jausmų taip, kaip brolis jų siekia.

Paraleliai režisierius rutulioja dar kelias linijas: vaikinui neabejinga graži čigonė Irmina, jis pats nuolat bando sugriauti sesers santykius su vedusiu neofašistu. Bet čigonų getas mieste ir į politiką vis labiau besibraunantys fašistai filmui greičiau suteikia naujosios festivalinės konjunktūros atspalvių. Tikroji drama vyksta tarp dviejų atstumtųjų – brolio ir sesers, kurie pasmerkti pralaimėti. Deja, tikslų psichologinį Grochowskos vaidmens piešinį kartais sugriauna gana monotoniškas ar pernelyg egocentriškas Kościuszkiewicius. Tačiau neabejoju, kad „Be gėdos“ apkeliaus ne vieną tarptautinį festivalį – „draudžiamų jausmų“ ir persekiojamų tautinių mažumų temos dabar itin populiarios. Kita vertus, Marczewskis per spaudos konferenciją keliskart pabrėžė, kad nori būti pralaiminčiųjų pusėje, kad „Be gėdos“ jis norėjo pasakyti žiūrovams, jog pernelyg lengvai teisiame kitus, nepanašius į mus, tuos, kuriuos dažnai užgauliai pavadiname „iškrypėliais“. Ko gero, šita lenkų kino tradicija – ginti pavargusius ir pralaimėjusius herojus – yra svarbiausia.

Gdynė, 2012 05 08

„7 meno dienos“ Nr.19 (987), 2012-05-11