Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
FOTOGRAFIJA

Dar nepakankamai pažįstama


Apie Domicelės Tarabildienės fotografijų parodą „Prospekto“ galerijoje Giedrę Jankevičiūtę kalbina Laima Kreivytė


Laima Kreivytė

Share |
Domicelė Tarabildienė. „Laumžirgis“. 1931 m.

Lygiai prieš 10 metų ištraukei į dienos šviesą Domicelės Tarabildienės fotografijas. Su dailininkės sūnumi Rimtu Tarabilda rengei jos fotografijų parodą 90-mečio proga. Nedidelė parodėlė „Nematyta ir nepažįstama Domicelė Tarabildienė“ (tada tik artimieji žinojo apie jos fotografiką) sutraukė nemažai smalsuolių į Lietuvos dailininkų sąjungos parodų salę. Paskui paroda buvo rodoma Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune ir liko jo rinkiniuose. Ši kolekcija vėliau gerokai pakeliavo ne tik po Lietuvą, bet ir po pasaulį. Dabar paroda, tiesa, kiek kitokiu, išplėstu, pavidalu vėl grįžo į Vilnių ir dailininkės 100-mečio proga rodoma Fotomenininkų sąjungos galerijoje Gedimino prospekte. Kaip manai, kiek toks pakartojimas prasmingas?

 

Na, sociologai sako, kad kartos keičiasi kas septynerius metus. Taigi Vilniuje jau atsirado gana daug žmonių, kuriems Tarabildienės nuotraukos bus naujiena. Be to, kita vieta visada suteikia naują kontekstą tiems patiems kūriniams. Apskritai manau, kad sumanymas puikus, nes Lietuvos dailininkų fotografijos vis dar nesame pakankamai ištyrę, o Tarabildienės paroda, nepaisant visiško jos akontekstualumo, o gal kaip tik dėl to, galėtų paskatinti tokio tyrimo rimtai imtis. Kita vertus, sutikčiau, kad šiandieniniam žiūrovui pristatyti įvairiabriaunį Tarabildienės talentą geriausia būtent per fotografijas. Juk grafika ir knygų iliustracijos – sritys, kuriose dailininkė dirbo daugiausia, – reikalauja specialiai pasiruošusio žiūrovo. Tokių žmonių pas mus maža. Vis dėlto aš gal ir fotosalone, fotografijų parodos fone būčiau pastačiusi bent vieną vitriną su 7-ojo dešimtmečio Tarabildienės vaikų knygų iliustracijomis, kurioms, greičiausiai paskatinta sūnaus Arūno kūrybos, ji taikė aplikacijos techniką: pieštinius ir iš spalvoto popieriaus gabaliukų sukomponuotus vaizdus derino su nuotraukų iškarpomis. Iliustracijos Kosto Kubilinsko knygelei „Draugystės eglutė“ (1965), o dar labiau Anzelmo Matučio „Miško cirkui“ (1969) rodo, kad ją intrigavo 7-ojo dešimtmečio modernizmo idėjos, ir atgaivinusios Tarabildienės susidomėjimą fotografija. O gal tas susidomėjimas net nebuvo dingęs, tik sąlygos neleido jam skleistis? Kai aplinkybės tapo vėl palankios, Tarabildienė, nors jau visiškai kitais keliais, grįžo prie jaunystės eksperimentų su fotovaizdais. Atrodo, kad per daug įsileidau komentuoti tai, ko parodoje nėra, o juk kalbame apie konkretų renginį – šiuo metu veikiančią parodą „Nosis laikui“. Parodos vardas perimtas perfrazuojant fotografijos „Nosis mėnuliui“ pavadinimą, kurį, kiek pamenu, būtent tu davei vienam iš anoje parodoje rodytų Tarabildienės fotomontažų. Nepamiršai tos fotografijos; pristatei ją vėl, regis, praėjusiais metais parodoje „Įsikūnijimai“ Vilniaus grafikos meno centro parodų salėje.

 

Džiaugiuosi, kad pavadinimas prilipo ir kad sėkmingi anos parodos atradimai kaskart naujai pritaikomi. O ką nauja tu atradai Tarabildienės 100-mečio fotografijų parodoje?

 

Pagrindinis dabartinės parodos kuratorius buvo dailininkės sūnus Rimtas Tarabilda, kartu dirbau ir aš. Jis praplėtė pristatomą nuotraukų kolekciją šeimos istorijai svarbiais vaizdais iš Jočiūnų kaimo, kuriame gyveno Tarabildienės tėvai, t. y. Rimto seneliai, ir kur Tarabildienė, tuomet dar Tarabildaitė, leisdavo vasaros atostogas. Suprantu Rimto jausmus, tačiau, mano nuomone, šis sumanymas nėra labai vykęs, nes iš Jočiūnų nuotraukų ne Tarabildų šeimos nariui įdomios tik tos, kuriose užfiksuota improvizuota Tarabildienės fotostudija arba pats jos darbo procesas, leidžiantis nustatyti, kaip ji gaminosi fotografikos žaliavą – vaizdus, kuriuos paskiau fragmentuodavo ir perkomponuodavo. Kitos nuotraukos be vaizdinio ar tekstinio komentaro „neveikia“ ir tai nėra gerai. Dar man užkliuvo keletas fotografijų iš Kauno Vilijampolės. Matyt, norėta parodyti, kad Tarabildienė pro savo kameros objektyvą žvelgė į aplinką ir kraštotyrininkės žvilgsniu, tačiau kai kurie atspaudai, pavyzdžiui, viena iš dviejų nuotraukų su gatvės grindėjais, yra tiesiog nepavykę kadrai, kuriuos fotografai paprastai naikina. Jokio meno juose nematau, tik nesėkmę, kurios eksponuoti nėra jokios prasmės. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad šįkart Rimtis padarė tai, kam nepasidavė įkalbamas mudviem bendradarbiaujant. Jis atspaudė kelias serijas fotografijų, kurios atskleidžia Tarabildienės darbo „virtuvę“: rodo, kaip ji rinkosi ir pažymėdavo reikalingą kadro fragmentą, paskiau jį komponuodavo derindama su kitomis detalėmis ir pan. Tiesa, nuotraukos gaminimo procesas galėtų būti pristatytas labiau artikuliuotai, paroda būtų tik paveikesnė. Pavyzdžiui, programinės „Nosies mėnuliui“ variantai galėjo atsidurti greta. Man šitie dalykai iš karto atrodė verti dėmesio, bet Rimtis, pats būdamas dailininkas, laikėsi kitos nuomonės: viešai rodytinas tik galutinis kūrinio variantas, o visi „juodraščiai“ lieka „už kadro“. Kitaip nepagarbu. Dabartinė jo pozicija liudija, kad kintanti mūsų parodų rengimo praktika, dailės kūrybos procesų tyrimai ir dėmesys fotografijos istorijai, aprėpiantis pačius įvairiausius jos aspektus, formuoja naują požiūrį ir į mūsų dailės paveldo pristatymą.

 

Ar man pasigirdo, ar iš tikrųjų tavo komentare apie „visišką Tarabildienės parodos akontekstualumą“ nuskambėjo priekaištinga gaida?

 

Parodoje nepaprastai trūksta informacijos ir apie pačią Tarabildienę, ir apie jos aplinką, ir apie dailės kūrinio statusą turinčios, nereportažinės ir nestudijinės fotografijos lietuviškąjį kontekstą. Parodos atidarymo kalbose akcentuotas Tarabildienės fotografijų unikalumas, bet niekas nekėlė klausimo, o kas dar dirbo panašia linkme, kas galėjo užkrėsti fotografavimo bacila jaunutę meno mokyklos mokinę? Prieš dešimtmetį mėginimai sieti Tarabildienės pomėgį su jos bendramokslių Vaclovo Kosciuškos ir Veronikos Šleivytės fotografavimu, gretinti jos darbus su išlikusiomis Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės nuotraukomis, darytomis jos vyrų, skambėjo hipotetiškai, nes turima informacija buvo pagrįsta gandais ir minėtų autorių palikimo nuotrupų pažinimu. Tačiau per tą laiką paskelbta nemažai naujų duomenų iš Lietuvos fotografijos istorijos. Šiuo atveju svarbu prisiminti, kad Kupiškio muziejuje tyrinėtas Veronikos Šleivytės fotoarchyvas (Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė), Maironio lietuvių literatūros muziejus parengė ir išleido Petro Babicko archyvus, 2011 m. surengta ir dar tebeveikia Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, o Lietuvos dailės muziejuje eksponuoti Vaclovo Kosciuškos fotografijų atspaudai, kurių didžioji dalis reprodukuota parodos kataloge ir yra prieinami nemačiusiems pačios parodos. Pagaliau 2010 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengta didžiulė išsami Vytauto Kairiūkščio ir jo meninės aplinkos palikimo apžvalga, pristačiusi jo fotomontažus. Štai jums ir atsakymas, iš kokio lizdo pati didžiausia fotografavimo bacila pasiekė Tarabildaitę-Tarabildienę. Nenusižengiant istorinei tiesai Tarabildienės fotografiką būtų galima eksponuoti Kairiūkščio ir jo aplinkos kūrybai skirtoje parodoje, nes Tarabildienės bičiulis ir fotografinių seansų partneris Vaclovas Kosciuška tikrai buvo vienas tų žmonių, kurie ją sudomino fotografijos raiškos galimybėmis, manau, supažindino ir su Kairiūkščio aplinkos meninėmis idėjomis. Gaila, kad Domicelės Tarabildienės 100-mečio parodos rengėjai tam tikra prasme parodė „nosį“ laikui, ignoruodami ir andainykštį, ir šiuolaikinį Tarabildienės fotografijų kontekstą.

 

Man buvo įdomu parodoje pasižvalgyti po menininkės gimtąsias vietas, jos kūrybos virtuvę, tačiau kartu susidarė įspūdis, kad norėta parodyti kuo daugiau kasdienių kadrų, tarsi specialiai neišskiriant meninių eksperimentų. Daug dėmesio skirta kaimui, o miesto kultūra (ypač kelionių po Italiją ir Prancūziją kadrai) į parodą nepatenka. Nors savo fotografikoje Tarabildienė kaimo aplinką modernizuoja – iškerpa save iš šeimyninės nuotraukos, vietoj sodybos fone nupiešia žvaigždes ir lėktuvus. Ar toks romantizuotas tradicinio etnografinio žvilgsnio akcentavimas šioje parodoje nenustelbia drąsių modernizacijos idėjų, konceptualaus vaizdo konstravimo, kuriuo pasižymi geriausi Tarabildienės fotomontažai?

 

Toks buvo parodos rengėjų pasirinkimas, išreiškiantis jų kartos santykį su XX a. kultūros paveldu, nors man, kaip ir tau, už apsilankymų pas tėvus fiksavimą įdomesnės Tarabildienės pastangos atitrūkti nuo kaimo realijas perteikiančios fotografijos, jos mėginimai pagauti modernizmo dvasią, išmokti jo kalbą, pasijusti jei ne Vakarų kultūros kūrėja, tai bent jos vartotoja. Tuo požiūriu, be abejo, labai reikšmingos Paryžiaus ir Italijos fotografijos, nors kelionėse po Europą metu fotoaparato mygtuką, atrodo, dažniau spausdavo ne Domicelė, o jos vyras Petras Tarabilda.

 

Puiku, kad spėjome pasikalbėti iškart po parodos atidarymo. Dabar mūsų skaitytojai turės laiko patys įvertinti Tarabildienės fotografijas ir kuratorių poziciją. Ačiū už pokalbį.

 

Paroda veikia iki gegužės 26 d.

„Prospekto” galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.19 (987), 2012-05-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jNcYTsnwXdKQWlvHt, 2012-08-13 19:34

antanas iš kaunoLiepa 23, 2011 12:05</a>Mūsų miestelio nuo karčio jau spėjusios ptaeriski galvos ėmėsi kurpti idėjas kaip siaurinti mokyklos galias, centralizuojant finansus.gal ta garsioji nmva galėtų tėkšti ant stalo toms galvoms rimtus įžvelgimus, kuo tai gręsia švietimo sistemai ir konkrečiai mokyklaiTiek visokiausių PLUSUKŲ ir MINUSUKŲ jie yra prigaminę, tiek mokyklų veiklų pjūvių pridarę, jie tai viską žino kuo puikiausiai. Tik neaišku, kodėl tyliLaukiam ponai jūsų pagalbos mokyklai, tai ir yra jūsų KONSTITUCIJA teikti pagalbą.O juk ir mes savo miestuke tiek tų auditorių turim, bet jų balsus vietoj girdim tik vidutiniškai silpnai. Klausimas- ar jie silpni kaip asmenybės ir specialistai, ar jie balsą prarado dainuodami ditirambus kitoms mokykloms, bet ne savo.Jeigu rasiu adresiuką- nusiųsiu tai tiesiai ir į nmva, nes jie tokių niekingų komentarų tokiame niekingame leidinyje tai neskaito, gal laiko neturi :)

anonimas, 2012-05-17 23:50

And if bridges gotta fall, then you'll fall, too

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti