Žygimantas Augustinas. „Jie nusipjaudavo sau galvas“. 2012 m. Žygimanto Augustino tapyba leidžia grįžti į meno kritikos pradžios (Salonų) laikus, kur Diderot aistringai rūšiavo grūdus nuo pelų (klesti vertinamoji funkcija).
Lyginimais užsiimti negalėsiu, nes tai personalinė paroda, tačiau Salonų kritikai buvo aktualus tikroviškumas. Jei Augustinas tiek „vargsta“ tyrinėdamas griaučius, raumenų grupes ir jų susijungimus bei modeliavimą spalvomis, tuomet galima patyrinėti, kaip jam pavyko. Nors nuogi kūnai turi pamėkliškai pilkų šešėlių, norisi kaip Tomui netikinčiajam besti pirštu į drobę ir įsitikinti, ar kūnai neskleidžia šilumos. Kitaip tariant, tikroviškumo...
|