Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 18 (986), 2012 gegužės 04 d. > Teatras > Dramaturgijos ir režisūros spąstuose
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Dramaturgijos ir režisūros spąstuose


Algirdo Latėno spektaklis „Slaptoji dviratininkų draugija“


Austėja Adomavičiūtė

Share |
Nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo
Savo sezono premjerų maratoną Jaunimo teatras užbaigė Algirdo Latėno režisuotu spektakliu „Slaptoji dviratininkų draugija“.

Absurdiškas dramaturgo Olego Bogajevo pjesės siužetas (vertė Herkus Kunčius) pasakoja apie tradicinę šeimą, kurioje nėštumas diagnozuojamas visiems jos nariams. Pastoja ne tik šeimos moterys ir vyrai, bet ir augintinis Katinas. Viskas dar labiau komplikuojasi, kai juos pradeda lankyti už kiekvieno nėštumą atsakingi sapnai.

 

Pirmiausia abejonių kyla jau dėl to, kad pasirinkta tokia pjesė, kurioje nėra aiškiai sudėti tematiniai bei žanriniai akcentai, be to, ji „sukalta“ teatrui, veikiančiam labiau komerciniais principais. Nors O. Bogajevas pjesėje kalba apie svarbias šiandienos visuomenės problemas – žmonių susvetimėjimą, šeimos vertybių stoką, sistemos, slapta valdančios visų gyvenimą, egzistavimą, tai nesuskamba aktualiai. Autorius mėgina banaliai vesti melodramatišką meilės ilgesio temą, lyg ir stengiasi žaisti absurdo estetika ir ją derinti su situacijų komedijos stiliumi. Kaip dramaturgo intencija rašyti absurdo pjesę nepasiteisina, taip režisieriaus pabrėžtinai buitinis jos sprendimas tą absurdo nuojautą scenoje dar labiau gožia.

 

Neapsispręsdamas, apie ką kalbėti, režisierius susiduria su žanro problema, tad lieka viena – eiti lengviausiu keliu ir pasirinkti buitinį pjesės sprendimą. Tačiau kas iš to režisieriui, aktoriams ir žiūrovams, kai spektaklio estetika yra gerokai pasenusi, vertinant šiuolaikinio teatro kontekste. Prisimenant pastarąsias Jaunimo teatro premjeras, galima įžvelgti jau prieš kelis dešimtmečius pasenusios literatūrinių spektaklių tradicijos įsigalėjimo tendenciją.

 

Spektaklio dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė konceptualų ir „dvigubą realybę“ reprezentuojantį scenovaizdį. Pagrindinė aktorių vaidybos aikštelė – standartinio daugiabučio kambarys su sovietinio ar kaimo namo interjero detalėmis – neįmantriais sietynais, ant sienos pakabintu kilimu, senoviškais lovų užtiesalais. Spektaklyje ji vienintelė ryškiai transliuoja susikertančius realybės ir fikcijos planus – pirmajam atstovauja žiūrovams matomo kambario interjeras, antrasis – už butaforinių sienų esančių kambarių filmavimas ir jo tiesioginė transliacija į videoprojekciją. Būtent ji paryškina sekimo, stebėjimo ir fiktyvumo jausmą. Visgi scenografijos siūlomu principu režisierius žaidžia minimaliai. Atrodo, kad režisūrine prasme tiesioginė transliacija reikalinga tik Tėvo ir jo sapno su brazilų futbolo komanda scenai. O žiūrovų salei matoma buto erdvė spektaklio metu beveik nekinta.

 

Spektaklyje dominuoja psichologinė vaidyba. Tokiame buitinio spektaklio lygmenyje aktoriai pasirodo įsprausti į neadekvačius jų vaidybos lygiui personažų rėmus. Spektaklis visų pirma aktorinis, nesijaučia režisieriaus rankos. „Slaptoji dviratininkų draugija“ neperteikia jokios pamatinės idėjos, prasmingesnis spektaklio veiksmas nesusilipdo, nors kai kurie aktoriai iki smulkmenų įkūnija savo personažus, pavyzdžiui, Dalia Morozovaitė, neatpažįstamai persikūnydama į Senelę, ar Sergejus Ivanovas, kurdamas savo Senelį. Pastarojo vaidmuo artimesnis natūralistinei vaidybos tradicijai, jam kurti aktorius naudoja visą savo psichofiziką, transformuoja balsą, tad scenoje išvystame realų seną ir ligotą žmogų. D. Morozovaitė eina kitu keliu. Jos Senelė yra teatrališkesnė, labai energinga, aktorė į savo vaidmenį žiūri su teigiama ironija. Kurdama vaidmenį D. Morozovaitė remiasi balsu, o S. Ivanovas, priešingai – daugiau kūno raiška.

 

Simono Storpirščio (Katinas) sukurtą nebylų vaidmenį galima analizuoti kaip nedidelį atskirą spektaklį. Beveik visą sceninį laiką aktorius veikia antrame plane. Paradoksalu, bet didžiąją laiko dalį įdomiausia stebėti būtent Katiną. Iš smulkių detalių kurdamas savo personažą, S. Storpirštis perteikia visą šio gyvūno savybių spektrą. Tiesiog monotoniško ir prasmės stokojančio spektaklio kontekste šis aktoriaus plastika grįstas vaidmuo atrodo organiškas ir dinamiškas. Panašaus pobūdžio ir sapnuose pasirodančios Giedrės Giedraitytės Stintos sprendimas.

 

Visi kiti personažai išlieka tokie patys, nei dramaturgas, nei režisierius nesuteikia galimybės kurti įvairiapusiškesnį charakterį. Todėl tokie vienaplaniai personažai aktoriams leidžia sukurti tik šabloniškus vaidmenis, nes nelieka galimybės kūrybiškesnei veikėjo interpretacijai. Tad ir, pavyzdžiui, Jonės Dambrauskaitės Duktė charakterizuojama tik kaip maištui bręstanti paauglė, atsikalbinėjanti angliškais žodžiais, o Andriaus Bialobžeskio Tėvas – išgėrinėti mėgstantis despotas. Tik Rasos Marazaitės vaidmuo leidžia  pasireikšti labiau, jos Motina – tai vienintelis personažas, kuris patiria bent šiokią tokią dramą ir pasikeitimą.

 

Monotonišką spektaklio ritmą išbalansuoja ir kiek nervingesnį būvį bei absurdo elementų į vaidybą įneša nebent Giedriaus Arbačiausko kuriami vaidmenys. Jo Sapnų aiškintojas, Reideris, Medicinos sesuo ir Vyr. gydytojas atstovauja kitiems už šeimos pasaulio egzistuojantiems ir jų poelgius veikiantiems personažams. Nepateisintas ir keistas atrodo režisieriaus sprendimas G. Arbačiauskui, Sauliui Sipaičiui (Senė) ir Vytautui Taukinaičiui (Senė) priskirti epizodinius moteriškus vaidmenis, o videokomentarų intarpai primena „Dviračio žynių“ lygio etiudus. Nors tuo lyg ir norima pabrėžti absurdo estetiką, ji apskritai dingsta.

 

Sceninis laikas dažniausiais stovi vietoje ir yra grindžiamas ištęstais aktorių dialogais arba ilgai trunkančiomis pantomimos scenomis. Visi spektaklio elementai veikia atskirai ir nesudaro sintezės, taip reikalingos kiekvienam išbaigtam spektakliui. Tačiau šiuo atveju problema nėra spektaklio išbaigtumas ar neišbaigtumas, šį pastatymą apskritai sudėtinga vertinti pagal nusistovėjusius kriterijus, nes pats režisierius dirba veikiau kaip amatininkas, o ne kaip kūrėjas. Kai tokia yra režisieriaus pozicija, ir aktoriams tenka prie to prisitaikyti.

 

Naujas Jaunimo teatro spektaklis atspindi teatro kūrybinio kelio raidą, kelio, kuris toli gražu neveda į menines aukštumas. Spektaklis tik dar kartą patvirtina, kad teatro problemų sparčiai daugėja, jam reikia kardinalių režisūros ir dramaturgijos pasirinkimo pokyčių, taip pat nuosekliai plėtojamos idėjinės krypties. Tenka liūdnai konstatuoti, kad pagrindinė spektaklio „Slaptoji dviratininkų draugija“ nešama prasmė ta, kad jį statė teatro vadovas ir jame atsiskleidė visos jau ne vieną sezoną merdinčio Jaunimo teatro problemos.


„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti