Paralelės tarp miesto ir žmogaus organizmo išplėtotos ne viename tekste. Richardas Sennettas lygino gatvių tinklą ir kraujotakos sistemą, Ričardas Gavelis – Gedimino bokštą ir vyriškąją lytį. Požeminis miestas su komunikacijų tinklais ir tuneliais iki šiol gąsdina – gal dėl to sostinės politikai taip įnirtingai bandė išpjauti dar neprasiveržusią dujų vamzdžių „išvaržą“, romantiškai vadinamą „Krantinės arka“. Miestas kaip pulsuojantis požeminis gyvis arba žmones rūšiuojanti mašina (kaip Fritzo Lango „Metropolyje“) suponuoja tiesioginį, kūnišką santykį. Tokį miestą geriausiai aprašo Baudelairo aprašyti slampinėtojai, kurie turi daug laiko stebėti urbanistinį spektaklį.

Miestą sudaro ne tik fiziškai patiriamos (apeinamos, apžiūrimos) viešosios erdvės, bet ir jo garsinis bei tekstinis fonas: reklamos, iškabos, skelbimai, grafitai, pokalbių nuotrupos ir transporto triukšmas. Susiplakė fizinės ir reprezentacinės erdvės. Iki spaudos atsiradimo vieša nuomonė buvo išsakoma tiesiogiai miestų aikštėse, laikraščiai padaugino ir išplėtė informacijos produkuotojų ir vartotojų ratą. Tačiau, kaip ir moderni tapyba, laikraštis turėjo struktūrą, rėmus, kokybinius atrankos kriterijus, todėl patekti į laikraštį nebuvo taip paprasta kaip į feisbuką. Laikraštis yra aikštės išklotinė popieriuje, išlaikanti viešumo ir privatumo skirtį (net jei pageltonavusi spauda vis noriau skalbia savo ir kitų baltinius), o socialiniai tinklai – savotiškas viešumos privatizavimas, suasmeninimas. Apie viešosios sferos susitraukimą kalbėjusi Hannah Arendt įžvelgė pavojų politiniam ir socialiniam sąmoningumui. Tačiau socialiniai tinklai gali padėti ir visuomenės pokyčiams, kaip atsitiko per Arabų pavasarį. Naujos viešo bendravimo formos ne panaikina buvusias, o išplečia jų suvokimo lauką.

Tokios mintys kilo apsilankius Gilberto ir George’o parodoje Londone, vykstančioje trijose „White cube“ galerijose. Ten eksponuojamas tas pats projektas, pavadintas „Londono paveikslai“ („London Pictures“). Tai miesto meninis tyrimas, atskleidžiantis Londoną per čia platinamų laikraščių antraštes. Tiksliau – svarbiausią laikraščio žinią išryškinančių plakatų, pakabintų prie kioskų ar pastatytų prie gatvės pardavėjų.

Garsi Londono menininkų pora, gyvenanti ir dirbanti kartu nuo 1967-ųjų, rinko plakatus kiekvieną dieną, o kai 2010 m. pabaigoje nusprendė juos peržiūrėti, suskaičiavo 3712. Juos surūšiavo pagal dažniausiai antraštėse pasikartojančius žodžius bei temas ir sudėjo į blokus, sudarančius 292 paveikslus. Kiekvieno paveikslo kampe – išdidintas Anglijos karalienės portretas ant monetos, nurodantis laiką (karalienės atvaizdas keičiasi kartu su amžiumi) ir laikinumą (monetos apsitrynusios, padilusios). Tačiau dar svarbesnis čia simbolinis Karalienės, kaip oficialiai įteisinančios institucijos, vaidmuo. Kartu su užrašu „Londono paveikslai“ ir „Tai parašyta ant jų visų“ („It’s written all over them“) Karalienė tarsi patvirtina laikraščių antraštėse užfiksuotų įvykių tikrumą ir juos atspindinčio raktino žodžio tinkamumą. Svarbiausi ir yra žodžiai.

Žiūrint į nespalvotų antraščių blokus, labiausiai išryškėja raudoni pasikartojantys užrašai, atskleidžiantys svarbiausią žinią. Beveik nėra gerų naujienų, tačiau nesibaigiančiu srautu liejasi priešiškumo, prievartos, žiaurios agresijos banga. Net jei raktinis žodis nusako tik lytį ar amžiaus grupę (vyras, moteris, mergaitė, berniukas, pensininkas), šalia dažniausiai atsiduria smurtas ir mirtis. Skaitant tuos abėcėlės tvarka išdėliotus paveikslų pavadinimus susidaro išraiškingas Londono portretas. Pribloškia ne tai, kad čia daug mušimų, aukų, žudynių, bombų, dūrių, padegimų, bet kad jie yra tokie įprasi, beveik rutiniški. Pavyzdžiui, šalia žodžio meilužis / meilužė (lover) antraštėse minimi žodžiai nužudyta(s), žudikas, pinigai, mirė, mirtinai sumušta(s). O Londonas antraštėse dažniausiai siejamas su pinigais.

Vaikštant po dideles baltas galerijos erdves priešais veriasi diskursyvus miesto žemėlapis, kasdienybės žaizdų katalogas. Pro antraštes į mus žvelgia Gilberto ir George’o akys, kai kur it vaiduokliai šmėsteli šviesos išblukintos figūros. Nespalvotiems užrašų fonams pasirinkti paprasti miesto fragmentai – plytų siena, mašinos veidrodėliai, medžiai, pastatai. Dažnai pasikartoja nertos užuolaidos motyvas – pasak menininkų, tai tarsi namo burka (iš vidaus viskas matyti, o iš išorės – beveik nieko). Savo vaiduokliškumą Gilbertas ir George’as pabrėžia sąmoningai. Ruošdami projektą jie skaitė senesnius Londono aprašymus – Charles’o Dickenso, Ewingo Richie, Johno Ruskino, Lordo Dowdingo. Pastarasis vertinamas prieštaringai – nors buvo pagrindinis oro pajėgų vadas ir išgelbėjo Britaniją nuo nacių invazijos, vėliau, negalėdamas susitaikyti su jaunų lakūnų žūtimi, savo štabe gerdavo su žuvusiais uniformuotais pilotais. Vėliau susidomėjo spiritizmu ir daug rašė apie vaiduoklius ir dvasias. Menininkai patys jaučiasi tokiomis pavojingo, tamsaus Rytų Londono – atstumtųjų, emigrantų ir skurdžių rajono – dvasiomis.

Šio projekto poveikis išryškėja palaipsniui, sluoksnis po sluoksnio nulupant laikraščio odą. Tai ir padarė stipriausią poveikį – miestovaizdžio kūrimas iš klykiančių antraščių. Tai šiek tiek siejasi su Ugniaus Gelgudos „Kriminaliniais peizažais“ – kai laikraščių antraštės tapo inscenizuotų nusikaltimo vietų fotografijų pavadinimais. Iš tiesų laikraštis, kaip ir vinilinė plokštelė, yra specifinė, nors ir nykstanti, medija, kurios savito „pertransliavimo“, atkodavimo, išvertimo į kitas kalbas taip norisi sulaukti ir „7 meno dienų“ puslapyje, specialiai skirtame meno ir spausdinto žodžio projektams. Gal kažkas sukurs ir savo „Vilniaus paveikslus“ su linkėjimais iš Londono, Berlyno ar Plungės.

Paroda veikia iki gegužės 12 d.

Galerija „White Cube” (Bermondsey g., 144-152, Londonas)

Dirba antradienį-šeštadienį 10-18 val., sekmadienį 12-18 val. 

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04