Kodėl nusprendėte savo naujajame šokio spektaklyje remtis būtent  M.K.Čiurlionio muzika?

M.K. Čiurlionio muzika Lietuvos šokio pasaulyje naudojama jau seniai. Anksčiau, kai pati dar šokau, mano mokytoja Kira Daujotaitė taip pat pasitelkdavo Čiurlionio kūrybą kurdama spektaklius: ir paveikslus, ir muziką. 

„Jūroje“ daugybė prasmių. Bemąstant, kaip apčiuopti viską sujungiančią idėją, tarytum savaime prieš akis iškilo užterštumo tema. Užterštumo plačiąja prasme – ne tik jūros, bet ir žmonių tarpusavio santykių. Ši tema atvėrė taką, kuriam pabaigos nematyti. Festivalyje bus parodytas pirmasis variantas, kuris laikui bėgant kis, kaip keičiasi bene visi mano spektakliai.

Dabar keliame sau uždavinį suspėti suvaldyti ir apgyvendinti Lietuvos nacionalinio dramos teatro

Didžiąją sceną, kurioje parodysime pirmąją premjerą. Repetuojame perpus mažesnėje erdvėje, todėl reikės keisti mastelį. Ir šokėjų bus daug: jaučiu, kad čia būtina pasitelkti masines scenas, todėl vėl į pagalbą pasikviečiau Kauno choreografijos mokyklos auklėtinius.

Minėjote ekologines problemas. Kokiomis meninėmis priemonėmis rengiatės apie jas kalbėti scenoje?

Mėginame kurti tokią būseną, kai šokėjas vienu metu yra ir vanduo, ir vandens gyvis, ir užterštumo bomba, ir žmogus, pats teršiantis arba dėl to kenčiantis. Judesys, emocija, atlikėjo skleidžiama energija turėtų padėti „perskaityti“ scenoje artikuliuojamą temą. Kaip visame šiuolaikiniame mene, taip ir šiame šiuolaikinio šokio spektaklyje nebus istorijos tradicine prasme.

Kas Jums šiame spektaklyje svarbiau: iškelti užterštumo problemą ar siūlyti jos sprendimo būdus?

Menas šiaip ar taip turi skatinti žmones tapti geresnius. Spektaklis gali būti labai baisus, scenoje gali vykti šiurpą keliantys dalykai, bet visa tai yra daroma ne siekiant parodyti siaubą, o norint priversti žiūrovą susimąstyti, kelti klausimus. Visų rūšių meno paskirtis – taurinti žmogų, skatinti kūrybišką, jautrų žvilgsnį į aplinką. Dabar mūsų visuomenėje yra labai daug disharmonijos. Aš jau nebenoriu juodumos – jos ir taip per daug. 

O kaip mes galėtume prisidėti prie gyvenamosios aplinkos išsaugojimo?

Pirmas veiksmas – nenumesta šiukšlė. O norint paveikti tuos, kurie teršia, pavyzdžiui, pila atliekas į upes ir jūras, reikia vienytis, protestuoti.

Statydama „Medėjas“ galvojau, kad žmonės ateis, išvys spektaklį ir susimąstys. Deja, dažniausiai tie, kuriems labiausiai reikia susimąstyti, neateina. Bet jei daugiau įvairių meno sričių atstovų savo darbais imtų kalbėti apie panašias problemas, gal būtų galima paveikti daugiau žmonių. 

„Auros“ pasirodymuose matome vis daugiau įvairių naujų, neįprastų spektaklio formos sprendimų: lazerius, operos solistės vokalą, rudenį kūrėte bendrą projektą su tekstilės bienale. Kokių naujų estetinių sprendimų galime tikėtis „Jūroje“?

Šiame spektaklyje vizualinėmis, scenovaizdžio priemonėmis bandysime sukurti iš viršaus besileidžiančią ir slegiančią grėsmę. Taip pat naudosime vaizdo projekcijas (jas kuria Gintaras Laurušonis) su netiesiogiai perteikiamais Čiurlionio paveikslais.

Koks yra Jūsų vadovaujamo teatro žiūrovas?

Mūsų žiūrovai – žmonės, kurie domisi viskuo, kas yra novatoriška, netikėta ir iniciatyvu. Tai žmonės, kurie gyvena čia ir dabar, kurių nepapirksi paprasčiausiai papasakojęs istoriją, pajuokinęs, suteikęs galimybę atsipalaiduoti po darbų. 

O ką Kauno šokio teatras „Aura“ planuoja veikti artimiausioje ateityje?

Dabar ruošiamės minėti Romo Kalantos susideginimo keturiasdešimtmetį. Aš pati esu tų įvykių liudininkė ir jie man labai rūpi. Vėliau vykdysime bendrą Lietuvos ir Olandijos projektą, režisierius Andrius Kurienius ketina kurti spektaklį, ruošiamės festivaliui, gastrolėms. Ir neišvengiamai artėjančiam teatro trisdešimtajam jubiliejui. Be to, turiu idėją, jeigu pavyks surinkti šokėjus, atkurti spektaklį „Dainos, kurias dainavau“, kuriame senosios kartos šokėjai šoktų jauniesiems.

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04