Pierre Amoyal ir Jean-Marc Luisada. A.Svirsko nuotr.
Balandžio 27 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos klausytojai turėjo galimybę išgirsti VšĮ „Culture Live“ organizuotą unikalų koncertą, kuriame pirmą kartą drauge muzikavo du labai skirtingų temperamentų bei beveik kontrastingomis muzikos perteikimo išraiškos priemonėmis išreiškiantys savo žavėjimąsi atliekamais įvairių stilių kūriniais pasaulyje pripažinti atlikėjai: plačiai mūsų žiniasklaidoje išreklamuotas smuikininkas iš Prancūzijos Pierre’as Amoyalis, dabar gyvenantis Lozanoje (Šveicarija), ir Tunise gimęs, portugališko kraujo turintis pianistas Jeanas-Marcas Luisada, besidarbuojantis Prancūzijoje.
Abu menininkai už muzikinę veiklą yra pelnę po kelis garbingus
valstybinius Prancūzijos apdovanojimus, o Pierre’as Amoyalis – ir Lozanos
miesto apdovanojimą. Šios ryškios meninės individualybės, aukščiausio lygio
profesionalai jau yra koncertavę Lietuvoje, yra žinomi mūsų melomanams, todėl
buvo smalsu išgirsti, kaip jiems seksis rasti bendrus muzikinius sprendimus. Pirmoje koncerto dalyje įdomiai buvo
atlikta W.A. Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui B-dur, KV 454. Kadangi
nebuvo pranešėjo, o reklaminiame lankstinuke nenurodytas Sonatos dalių
skaičius (beje, kaip ir koncerto pabaigoje skambėjusios C. Francko Sonatos
smuikui ir fortepijonui A-dur, FWV 8), entuziastinga publika smagiai plojo
atlikėjams po kiekvienos dalies, nereaguodama į tai, jog artistai susikaupę
ruošiasi tęsiniui. Kuo įdomus buvo skirtingų individualybių muzikavimas? Atrodė,
tarsi galima stebėti įvairias tos pačios muzikinės medžiagos traktavimo
galimybes ir pasirinkti labiau patinkančią. Impulsyvus, gyvybingai reaguojantis
į menkiausią muzikos detalę, nuotaiką, skambinantis trapiu, šviesiu, skaidriu
garsu, gana taupiai naudojantis dešinįjį pedalą, Jeanas-Marcas Luisada Mozarto
Sonatą skambino aistringai gyvai, perteikė daugybę įvairių nuotaikų, spalvingų
tylutėlių, lengvučių skambesių. Tuo metu Pierre’as Amoyalis savo vienu
geriausių smuikų pasaulyje – A. Stradivarijaus „Kochansky“ (1717), kadaise
priklausiusiu Rusijos carui Nikolajui II, švelniu gražiu garsu tarsi akompanavo
fortepijonui, nenorėdamas trukdyti jo įvairiems skambesiams, muzikavo maloniai
ramiai. Pirmą koncerto dalį pianistas užbaigė sudėtingu ir gana retai atliekamu, didelės apimties R. Schumanno kūriniu – „Davidsbiundlerių
šokiais“ („Davidsbundlertanze“, 1837), op. 6. Maksimaliai susikaupęs, nepaprastai
aktyviai, veržliai ir greitai skambinęs sudėtingiausius, persunktus
polifoniniais vingiais šokius, J.-M. Luisada poetišką, lėtąją muziką traktavo
irgi labai įtemptai, kūrybingai, vientisai, perteikė jos grožį, surado įvairių
tylių skambesių tembrų bei gilios prasmės. Vos pianistas stabteldavo po
įtemptos muzikos srauto, pasipildavo aplodismentai... Antroje koncerto dalyje skambėjo
populiarios, publikos mėgstamos pjesės smuikui ir fortepijonui – J. Massenet
„Meditacija“ iš operos „Tais“, F. Kreislero „Meilės kančios“ ir „Vienos kaprizas“
bei C. Francko Sonata smuikui ir fortepijonui. Pjesėse ypač ryškiai jautėsi ryškiausios P. Amoyalio
atlikimo savybės, kuriomis žavisi klausytojai, – siekimas griežti
gražiai, kultūringai, be nereikalingo blaškymosi ar įtampos, mėgaujantis
nuostabiai sklandžiai sklindančiais ypatingo tembro garsais. Pianistas
plastiškai, sinchroniškai akompanavo solistui, savo muzikinėje medžiagoje
taikliai iškeldamas pobalsius. C. Francko Sonatos muzikinius
vaizdinius atlikėjai realizavo panašiai, kiek tai įmanoma, nes smuiko, kaip
instrumento, galimybės nepalyginamos su fortepijono išraiškos priemonių ir tembrų
įvairove, dinaminės skalės platybe. Tačiau puikaus styginio instrumento
privalumas – gebėjimas išraiškingai tęsti ilgas natas, dinamikos prasme jas
įvairinti. Besiklausant kokybiškai, meistriškai atliekamos sonatos, prisiminė
kadaise prof. S. Vainiūno, kuris labai mėgo šio autoriaus kūrybą, išsakyta mintis
– „tai meilės muzika“, na, o šis jausmas, matyt, leido skirtingų atlikimo
mokyklų menininkams panašiai traktuoti jiems artimus rafinuotus prancūziškus
skambesius. Visišką
abiejų muzikų pojūčių susiliejimą išgirdome bisui pagrotoje trapioje nedidelėje
pjesėje, apie kurią smuikininkas kažką pasakė, tarsi paminėjo savo mokytoją
Jaschą Heifetzą, tačiau per entuziastingos publikos šurmulį, deja, nepavyko
išgirsti.
„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04
|