Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 18 (986), 2012 gegužės 04 d. > Muzika > Rafinuoti prancūziški skambesiai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Rafinuoti prancūziški skambesiai


Smuikininkas Pierre’as Amoyalis ir pianistas Jeanas-Marcas Luisada Filharmonijoje


Aldona Eleonora Radvilaitė

Share |
Pierre Amoyal ir Jean-Marc Luisada. A.Svirsko nuotr.
Balandžio 27 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos klausytojai turėjo galimybę išgirsti VšĮ „Culture Live“ organizuotą unikalų koncertą, kuriame pirmą kartą drauge muzikavo du labai skirtingų temperamentų bei beveik kontrastingomis muzikos perteikimo išraiškos priemonėmis išreiškiantys savo žavėjimąsi atliekamais įvairių stilių kūriniais pasaulyje pripažinti atlikėjai: plačiai mūsų žiniasklaidoje išreklamuotas smuikininkas iš Prancūzijos Pierre’as Amoyalis, dabar gyvenantis Lozanoje (Šveicarija), ir Tunise gimęs, portugališko kraujo turintis pianistas Jeanas-Marcas Luisada, besidarbuojantis Prancūzijoje.

Abu menininkai už muzikinę veiklą yra pelnę po kelis garbingus valstybinius Prancūzijos apdovanojimus, o Pierre’as Amoyalis – ir Lozanos miesto apdovanojimą. Šios ryškios meninės individualybės, aukščiausio lygio profesionalai jau yra koncertavę Lietuvoje, yra žinomi mūsų melomanams, todėl buvo smalsu išgirsti, kaip jiems seksis rasti bendrus muzikinius sprendimus.

 

Pirmoje koncerto dalyje įdomiai buvo atlikta W.A. Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui B-dur, KV 454. Kadangi nebuvo pranešėjo, o reklaminiame lankstinuke nenurodytas Sonatos dalių skaičius (beje, kaip ir koncerto pabaigoje skambėjusios C. Francko Sonatos smuikui ir fortepijonui A-dur, FWV 8), entuziastinga publika smagiai plojo atlikėjams po kiekvienos dalies, nereaguodama į tai, jog artistai susikaupę ruošiasi tęsiniui. Kuo įdomus buvo skirtingų individualybių muzikavimas? Atrodė, tarsi galima stebėti įvairias tos pačios muzikinės medžiagos traktavimo galimybes ir pasirinkti labiau patinkančią. Impulsyvus, gyvybingai reaguojantis į menkiausią muzikos detalę, nuotaiką, skambinantis trapiu, šviesiu, skaidriu garsu, gana taupiai naudojantis dešinįjį pedalą, Jeanas-Marcas Luisada Mozarto Sonatą skambino aistringai gyvai, perteikė daugybę įvairių nuotaikų, spalvingų tylutėlių, lengvučių skambesių. Tuo metu Pierre’as Amoyalis savo vienu geriausių smuikų pasaulyje – A. Stradivarijaus „Kochansky“ (1717), kadaise priklausiusiu Rusijos carui Nikolajui II, švelniu gražiu garsu tarsi akompanavo fortepijonui, nenorėdamas trukdyti jo įvairiems skambesiams, muzikavo maloniai ramiai.

 

Pirmą koncerto dalį pianistas užbaigė sudėtingu ir gana retai atliekamu, didelės apimties R. Schumanno kūriniu – „Davidsbiundlerių šokiais“ („Davidsbundlertanze“, 1837), op. 6. Maksimaliai susikaupęs, nepaprastai aktyviai, veržliai ir greitai skambinęs sudėtingiausius, persunktus polifoniniais vingiais šokius, J.-M. Luisada poetišką, lėtąją muziką traktavo irgi labai įtemptai, kūrybingai, vientisai, perteikė jos grožį, surado įvairių tylių skambesių tembrų bei gilios prasmės. Vos pianistas stabteldavo po įtemptos muzikos srauto, pasipildavo aplodismentai...

 

Antroje koncerto dalyje skambėjo populiarios, publikos mėgstamos pjesės smuikui ir fortepijonui – J. Massenet „Meditacija“ iš operos „Tais“, F. Kreislero „Meilės kančios“ ir „Vienos kaprizas“ bei C. Francko Sonata smuikui ir fortepijonui. Pjesėse ypač ryškiai jautėsi ryškiausios P. Amoyalio atlikimo savybės, kuriomis žavisi klausytojai, – siekimas griežti gražiai, kultūringai, be nereikalingo blaškymosi ar įtampos, mėgaujantis nuostabiai sklandžiai sklindančiais ypatingo tembro garsais. Pianistas plastiškai, sinchroniškai akompanavo solistui, savo muzikinėje medžiagoje taikliai iškeldamas pobalsius.

 

C. Francko Sonatos muzikinius vaizdinius atlikėjai realizavo panašiai, kiek tai įmanoma, nes smuiko, kaip instrumento, galimybės nepalyginamos su fortepijono išraiškos priemonių ir tembrų įvairove, dinaminės skalės platybe. Tačiau puikaus styginio instrumento privalumas – gebėjimas išraiškingai tęsti ilgas natas, dinamikos prasme jas įvairinti. Besiklausant kokybiškai, meistriškai atliekamos sonatos, prisiminė kadaise prof. S. Vainiūno, kuris labai mėgo šio autoriaus kūrybą, išsakyta mintis – „tai meilės muzika“, na, o šis jausmas, matyt, leido skirtingų atlikimo mokyklų menininkams panašiai traktuoti jiems artimus rafinuotus prancūziškus skambesius.

 

Visišką abiejų muzikų pojūčių susiliejimą išgirdome bisui pagrotoje trapioje nedidelėje pjesėje, apie kurią smuikininkas kažką pasakė, tarsi paminėjo savo mokytoją Jaschą Heifetzą, tačiau per entuziastingos publikos šurmulį, deja, nepavyko išgirsti.


„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04

Versija spausdinimui

Komentarai

a, 2012-05-04 11:11

Smuikininkas pasake: "Jauciu kad J.Heifetzas yra kazkur cia"

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti