Rūta Lipinaitytė ir Aleksandar Markovič. D.Matvejevo nuotr.
Šis klausimas iškilo besiklausant šeštadienį, balandžio 28 d., Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto, kuris labai nustebino. Orkestras grojo nepalyginti geriau nei paprastai, ką buvo tiesiog būtina išgirsti. Nacionalinis simfoninis orkestras tą vakarą pasirodė drauge su smuikininke Rūta Lipinaityte bei dirigentu Aleksandaru Markovičiumi.
Koncerte
skambėjo Milijaus Balakirevo (1837–1910) fortepijoninė fantazija „Islamėjas“
(1869), Sergejaus Liapunovo aranžuota simfoniniam orkestrui, Aramo Chačaturiano
(1903–1978) Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll (1940) bei Aleksandro
Skriabino (1872–1915) Simfonija nr. 2, op. 29 (1901). Programa buvo ne iš
lengvųjų, visi kūriniai nepaprastai energingi, iš atlikėjų reikalaujantys
temperamentingai bei tiksliai išgroti sudėtingas technines detales. Tokią gana sudėtingą programą orkestras įveikė ir klausytojams
pateikė įdomų bei profesionalų jos variantą. O prisiminus ankstesnius šio
orkestro koncertus iškyla problema: kodėl orkestras taip gerai pagrojo
sudėtingą, nešablonišką programą, o populiarūs klasikiniai repertuariniai
opusai dažnai jam kelia sunkumų? Galima
numanyti, kad pagrindinė gero pasirodymo priežastis turėjo būti dirigentas. A. Markovičius puikiai valdė orkestrą, muzikantai laiku įstodavo į savo partijas, teisingai intonuodavo kone visą muzikinį tekstą. Be to, klausantis
Skriabino simfonijos, buvo galima išgirsti tikrą Skriabiną, nebe formalų teksto
įgyvendinimą. O
labiausiai į akis per koncertą krito nepaprastai drausmingas orkestro grojimas.
Atliktuose kūriniuose vyravo greiti tempai, todėl matėsi atlikėjų
susikoncentravimas į muzikinį audinį. Dirigentas neleido muzikantams
atsikvėpti, privertė išlaikyti tempą, atskleisti tikrąjį skambėjusios muzikos pobūdį.
Taip pat paaiškėjo, kad Nacionalinis simfoninis orkestras geba išvystyti
įvairesnę dinamiką, neapsiriboti fortissimo
ir mezzo forte. Taigi dirigentas
atliko sudėtingą misiją – privertė šį orkestrą viso koncerto metu groti
kokybiškai ir nenuobodžiai. Balakirevo
fantazijos „Islamėjas“ pagrindinis bruožas – virtuoziškumas. Šiame kūrinyje,
pagrįstame rytietiškomis melodijoms, labai svarbi tiksli atlikimo technika.
Orkestrui skirtoje aranžuotėje efekto aspektas išlieka, dėl to buvo įdomu
išgirsti, kaip jį pasieks Nacionalinis simfoninis orkestras. Šis kūrinį atliko tikrai gerai: visos partijos buvo išmoktos, nesigirdėjo prastai
intonuojamų frazių ar pavėluotų įstojimų. Kita vertus, pagrindiniai šio kūrinio
sunkumai – tikslus muzikinio teksto atlikimas bei atitinkamo charakterio jautimas. Kadangi kūrinio melodinės linijos ir taip labai iškalbingos,
profesionaliems muzikantams didelių sunkumų neturėtų kilti. Interpretaciniu
požiūriu šis kūrinys nėra toks sudėtingas kaip Skriabino simfonija, kurią
orkestras ketino atlikti antroje dalyje. Dėl to buvo labai smalsu, ar sėkmė
lydės orkestrą iki pat pabaigos. Smuikininkė R. Lipinaitytė, su orkestru atlikusi A. Chačaturiano Koncertą smuikui ir orkestrui
d-moll, pasirodė labai gerai. Tiesa, pirmoje dalyje, ypač jos
pradžioje, smuikininkė atrodė įsitempusi, dėl to ši dalis turėjo truputį
melancholišką, kiek apatišką atspalvį. Matyt, atlikėjai reikėjo nedidelio
„apšilimo“, taigi tiek antra, tiek trečia dalys buvo sugrotos tikrai puikiai –
labai skoningai, temperamentingai, sudėtingos techninės detalės skambėjo
nepriekaištingai. Antroje dalyje netrūko melodingumo, jis leido pasigrožėti
itin dainingu bei minkštu smuikininkės garsu. Dar antroje dalyje smuikininkei pavyko
atrasti ir dramatišką melodinių linijų atspalvį, kas ne visada pavyksta šio
kūrinio atlikėjams. Lipinaitytė allegro
vivace finalui suteikė žaismingumo, šmaikštumo, nepasiduodama tuštiems
efektams. Ši dalis buvo atlikta lengvai, „su ugnele“. Ne visiems
solistams sekasi koncertuoti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Ne visada
orkestrui ir atlikėjui pavyksta pajusti vienodą kūrinio charakterį,
nekontrastuoti tarpusavyje, bet sukurti bendrą nuotaiką. Šįsyk orkestrui pavyko
prisiderinti prie atlikėjos ir pernelyg neišsišokti. Atliekant visą kūrinį dirigentas ribojo orkestrą, parodydamas jo, kaip akompanuojančio, funkciją ir
neleisdamas užgožti solistės, tačiau suteikdamas galimybę atsiskleisti tik
orkestrui skirtuose epizoduose. Vadovaujamas A. Markovičiaus, orkestras suskambėjo
visai skoningai ir netgi neapatiškai. Vis dėlto buvo keletas netikslumų, pavyzdžiui,
trečioje dalyje orkestras nesugebėjo pradėti kartu – mušamieji ir pučiamieji
pradėjo vos anksčiau nei styginiai, kas, matyt, privertė solistę neramiai apsižvalgyti. Atėjus
Skriabino simfonijos metui, pasidarė įdomu, kaip po dviejų sėkmingai atliktų
kūrinių suskambės šis – sudėtingiausias koncerto programos opusas. Netgi
ankstyvoji šio kompozitoriaus muzikinė kalba nėra lengva, dėl to reikia
orkestrą pasveikinti už tai, kad sugebėjo šį kūrinį įgyvendinti. Dirigento
nuopelnai atliekant Skriabino Antrąją simfoniją buvo akivaizdūs: atskleistas
kiekvienos simfonijos dalies individualumas, kartu kūrinyje išlaikant vieną
emocinę būseną. Ko šiek tiek pritrūko, tai to skriabiniško pakylėtumo, kurio
reikalauja šio kompozitoriaus kūryba, nors, ko gero, tokią nuotaiką
melancholiškam lietuviškam mentalitetui pasiekti sudėtinga. Džiugino tai, kad
ši simfonija buvo atlikta puikiai. Taigi,
kaip reikėtų paaiškinti faktą, kad Skriabiną šis orkestras groja geriau nei Ludwigą
van Beethoveną? Skriabino simfoninė muzika labai specifinė, netgi ir
ankstyvoji, tačiau ją įgyvendinti orkestrui sekėsi lengviau, nei prieš porą
metų sugroti Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūrą (blogiau nei
tąsyk šio orkestro grojant negirdėjau). Tiesa, skambėjusi Antroji simfonija
nebuvo pats sudėtingiausias Skriabino opusas, tačiau sudėtingesnis ir daug
mažiau žinomas nei, pavyzdžiui, Beethoveno Penktoji simfonija, kurią orkestras
atliko neseniai ir ne taip sėkmingai. Visi trys koncerte skambėję kūriniai
turėjo būti nemažas iššūkis atlikėjams: partijos sudėtingos – „iš lapo“
nepaskaitysi, dirigento vaidmuo ypač svarbus, be to, kūriniai nėra tradiciniai
repertuariniai. Buvo gražu
žiūrėti, kad scenoje sėdintys atlikėjai dar geba muzikuoti. Tai turbūt taip pat
dirigento A. Markovičiaus nuopelnas – matyt, jo darbo metodai tiko Nacionalinio
simfoninio orkestro muzikantams. Galbūt padėjo ir tai, kad sudėtinga muzika
privertė gerai išmokti partijas? O galbūt muzikantus labai paveikė pasirodžiusi
vasariška saulė? Kad ir kaip buvo – tą reikia kartoti nuolat. Norėtųsi
tikėtis, kad tai nebuvo vienkartinis orkestro ryškus suspindėjimas ir kad savo
klausytojus jis puikiu atlikimu pradžiugins dar daugybę kartų. Pabaigai reikėtų
pasakyti, kad klausytojai, išėję po pirmosios dalies, daug prarado...
„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04
|