Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Ką pagroja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras?


Filharmonijoje koncertavo smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir dirigentas Aleksandaras Markovičius


Gedmintė Samsonaitė

Share |
Rūta Lipinaitytė ir Aleksandar Markovič. D.Matvejevo nuotr.
Šis klausimas iškilo besiklausant šeštadienį, balandžio 28 d., Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto, kuris labai nustebino. Orkestras grojo nepalyginti geriau nei paprastai, ką buvo tiesiog būtina išgirsti. Nacionalinis simfoninis orkestras tą vakarą pasirodė drauge su smuikininke Rūta Lipinaityte bei dirigentu Aleksandaru Markovičiumi.

Koncerte skambėjo Milijaus Balakirevo (1837–1910) fortepijoninė fantazija „Islamėjas“ (1869), Sergejaus Liapunovo aranžuota simfoniniam orkestrui, Aramo Chačaturiano (1903–1978) Koncertas smuikui ir orkestrui d-moll (1940) bei Aleksandro Skriabino (1872–1915) Simfonija nr. 2, op. 29 (1901). Programa buvo ne iš lengvųjų, visi kūriniai nepaprastai energingi, iš atlikėjų reikalaujantys temperamentingai bei tiksliai išgroti sudėtingas technines detales. Tokią gana sudėtingą programą orkestras įveikė ir klausytojams pateikė įdomų bei profesionalų jos variantą. O prisiminus ankstesnius šio orkestro koncertus iškyla problema: kodėl orkestras taip gerai pagrojo sudėtingą, nešablonišką programą, o populiarūs klasikiniai repertuariniai opusai dažnai jam kelia sunkumų? 

 

Galima numanyti, kad pagrindinė gero pasirodymo priežastis turėjo būti dirigentas. A. Markovičius puikiai valdė orkestrą, muzikantai laiku įstodavo į savo partijas, teisingai intonuodavo kone visą muzikinį tekstą. Be to, klausantis Skriabino simfonijos, buvo galima išgirsti tikrą Skriabiną, nebe formalų teksto įgyvendinimą.

 

O labiausiai į akis per koncertą krito nepaprastai drausmingas orkestro grojimas. Atliktuose kūriniuose vyravo greiti tempai, todėl matėsi atlikėjų susikoncentravimas į muzikinį audinį. Dirigentas neleido muzikantams atsikvėpti, privertė išlaikyti tempą, atskleisti tikrąjį skambėjusios muzikos pobūdį. Taip pat paaiškėjo, kad Nacionalinis simfoninis orkestras geba išvystyti įvairesnę dinamiką, neapsiriboti fortissimo ir mezzo forte. Taigi dirigentas atliko sudėtingą misiją – privertė šį orkestrą viso koncerto metu groti kokybiškai ir nenuobodžiai.

 

Balakirevo fantazijos „Islamėjas“ pagrindinis bruožas – virtuoziškumas. Šiame kūrinyje, pagrįstame rytietiškomis melodijoms, labai svarbi tiksli atlikimo technika. Orkestrui skirtoje aranžuotėje efekto aspektas išlieka, dėl to buvo įdomu išgirsti, kaip jį pasieks Nacionalinis simfoninis orkestras. Šis kūrinį atliko tikrai gerai: visos partijos buvo išmoktos, nesigirdėjo prastai intonuojamų frazių ar pavėluotų įstojimų. Kita vertus, pagrindiniai šio kūrinio sunkumai – tikslus muzikinio teksto atlikimas bei atitinkamo charakterio jautimas. Kadangi kūrinio melodinės linijos ir taip labai iškalbingos, profesionaliems muzikantams didelių sunkumų neturėtų kilti. Interpretaciniu požiūriu šis kūrinys nėra toks sudėtingas kaip Skriabino simfonija, kurią orkestras ketino atlikti antroje dalyje. Dėl to buvo labai smalsu, ar sėkmė lydės orkestrą iki pat pabaigos.

 

Smuikininkė R. Lipinaitytė, su orkestru atlikusi A. Chačaturiano Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll, pasirodė labai gerai. Tiesa, pirmoje dalyje, ypač jos pradžioje, smuikininkė atrodė įsitempusi, dėl to ši dalis turėjo truputį melancholišką, kiek apatišką atspalvį. Matyt, atlikėjai reikėjo nedidelio „apšilimo“, taigi tiek antra, tiek trečia dalys buvo sugrotos tikrai puikiai – labai skoningai, temperamentingai, sudėtingos techninės detalės skambėjo nepriekaištingai. Antroje dalyje netrūko melodingumo, jis leido pasigrožėti itin dainingu bei minkštu smuikininkės garsu. Dar antroje dalyje smuikininkei pavyko atrasti ir dramatišką melodinių linijų atspalvį, kas ne visada pavyksta šio kūrinio atlikėjams. Lipinaitytė allegro vivace finalui suteikė žaismingumo, šmaikštumo, nepasiduodama tuštiems efektams. Ši dalis buvo atlikta lengvai, „su ugnele“.

 

Ne visiems solistams sekasi koncertuoti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Ne visada orkestrui ir atlikėjui pavyksta pajusti vienodą kūrinio charakterį, nekontrastuoti tarpusavyje, bet sukurti bendrą nuotaiką. Šįsyk orkestrui pavyko prisiderinti prie atlikėjos ir pernelyg neišsišokti. Atliekant visą kūrinį dirigentas ribojo orkestrą, parodydamas jo, kaip akompanuojančio, funkciją ir neleisdamas užgožti solistės, tačiau suteikdamas galimybę atsiskleisti tik orkestrui skirtuose epizoduose. Vadovaujamas A. Markovičiaus, orkestras suskambėjo visai skoningai ir netgi neapatiškai. Vis dėlto buvo keletas netikslumų, pavyzdžiui, trečioje dalyje orkestras nesugebėjo pradėti kartu – mušamieji ir pučiamieji pradėjo vos anksčiau nei styginiai, kas, matyt, privertė solistę neramiai apsižvalgyti. 

 

Atėjus Skriabino simfonijos metui, pasidarė įdomu, kaip po dviejų sėkmingai atliktų kūrinių suskambės šis – sudėtingiausias koncerto programos opusas. Netgi ankstyvoji šio kompozitoriaus muzikinė kalba nėra lengva, dėl to reikia orkestrą pasveikinti už tai, kad sugebėjo šį kūrinį įgyvendinti. Dirigento nuopelnai atliekant Skriabino Antrąją simfoniją buvo akivaizdūs: atskleistas kiekvienos simfonijos dalies individualumas, kartu kūrinyje išlaikant vieną emocinę būseną. Ko šiek tiek pritrūko, tai to skriabiniško pakylėtumo, kurio reikalauja šio kompozitoriaus kūryba, nors, ko gero, tokią nuotaiką melancholiškam lietuviškam mentalitetui pasiekti sudėtinga. Džiugino tai, kad ši simfonija buvo atlikta puikiai. 

 

Taigi, kaip reikėtų paaiškinti faktą, kad Skriabiną šis orkestras groja geriau nei Ludwigą van Beethoveną? Skriabino simfoninė muzika labai specifinė, netgi ir ankstyvoji, tačiau ją įgyvendinti orkestrui sekėsi lengviau, nei prieš porą metų sugroti Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūrą (blogiau nei tąsyk šio orkestro grojant negirdėjau). Tiesa, skambėjusi Antroji simfonija nebuvo pats sudėtingiausias Skriabino opusas, tačiau sudėtingesnis ir daug mažiau žinomas nei, pavyzdžiui, Beethoveno Penktoji simfonija, kurią orkestras atliko neseniai ir ne taip sėkmingai. Visi trys koncerte skambėję kūriniai turėjo būti nemažas iššūkis atlikėjams: partijos sudėtingos – „iš lapo“ nepaskaitysi, dirigento vaidmuo ypač svarbus, be to, kūriniai nėra tradiciniai repertuariniai.

 

Buvo gražu žiūrėti, kad scenoje sėdintys atlikėjai dar geba muzikuoti. Tai turbūt taip pat dirigento A. Markovičiaus nuopelnas – matyt, jo darbo metodai tiko Nacionalinio simfoninio orkestro muzikantams. Galbūt padėjo ir tai, kad sudėtinga muzika privertė gerai išmokti partijas? O galbūt muzikantus labai paveikė pasirodžiusi vasariška saulė? Kad ir kaip buvo – tą reikia kartoti nuolat. Norėtųsi tikėtis, kad tai nebuvo vienkartinis orkestro ryškus suspindėjimas ir kad savo klausytojus jis puikiu atlikimu pradžiugins dar daugybę kartų. Pabaigai reikėtų pasakyti, kad klausytojai, išėję po pirmosios dalies, daug prarado... 


„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04

Versija spausdinimui

Komentarai

to niurzgom, 2012-05-14 00:32

Kritika - pamokanti,patarianti,sugebanti paskatinti žmogų mokytis iš savo klaidų ,ji neturi būti žeminanti,išskirtinai pabrėžianti net tam tikrą neįgalumą kažkuria prasme.Ši kritika neverta būti vadinama sveika kritika.Kritika-tai paties kritiko autobiografija.Ir daugiau nėra ką pridėti.Veidą matome.

niurzgom, 2012-05-13 13:45

kritika kaip genėjimas - skausminga, naudinga ir vaisinga

Be komentarų..., 2012-05-12 23:23

Šis rašinėlis - be žodžių, gal čia jumoro dienai skirta??? Na, gerb. "7 meno dienos", jūsų skaitytojai jus vertina - nesityčiokite iš jų!

melomanas, 2012-05-11 16:53

Žiupsnelis gryno oro tobulybėms nekenkia

Pikta, 2012-05-10 01:17

Na,toli eisit,p.Samsonaite! Tik nepamirškit papilti pamazgų ir ant kitų.Pradėkit nuo dirigentų,gal jums pasufleruoti?Ir kaip jus 7 Meno Dienos laiko?ir šiaip patarimas būtų-pagrokite ką nors pagrindinėje Lietuvos salėje,o tada turėsite teisę kritikuoti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti