Televizijos beveik nežiūriu, bet nesu išimtis: net LRT primadona Rita Miliūtė vienam populiariam televizijos programų žurnalui prisipažino, kad taip pat beveik nežiūri. Lietuviškos televizijos jaučiasi svarbios, nors jau bene dešimt metų neatsirado nė vienos originalios laidos – nenusižiūrėtos iš kitų ir lietuviškai „pagerintos“ (ypač tiems, kurie trokšta ne tik lietuviško „popso“, paskalų, plikų užpakalių ar „žvaigždžių“), nei įdomiai mąstančių žmonių, o reklama pribaigia net kantriausius – žalias žmogelis, kalbantis Marijono Mikutavičiaus balsu, gali jus užklupti maždaug dvidešimt kartų per vakarą kiekviename kanale. Idiotiškos filmų įgarsintojų intonacijos kartais priverčia atsisakyti visai malonaus filmo peržiūros. Pažįstu ne vieną žmogų, puikiai gyvenantį be televizijos. Tiesą sakant, kai išgirdau, kad nepasiturintiems bus kompensuojamos išlaidos, susijusios su perėjimu prie skaitmeninės televizijos, supratau, kad lietuviškos televizijos skirtos pirmiausiai jiems. Juk niekas nekompensuoja išlaidų kinui, literatūrai, teatrui, trumpai tariant, kultūrai. Žmogus jos siekia pats, ir tai gerai. Jei valstybė moka pinigus ne tam, kad vargstantis žmogus nusipirktų valgyti, užmokėtų už butą ar bent minimaliai tobulėtų, vadinasi, valdantiesiems svarbiausia tais žmonėmis manipuliuoti. Bet juk ir televizijos visus mus traktuoja kaip skurdžius, vertus tik išmaldos. Tarsi visi būtume simboliškos pasaulio provincijos – Subiniškių gyventojai. Šeštadienį per „Lietuvos ryto“ televiziją žiūrėjau britų serialą „Nusikaltimo liudininkas“ – mėgstu Helen Mirren, kuri seriale vaidina policininkę. Policininkė – sudėtinga ir mąstanti, jai kyla daug moralinių klausimų, kurių nekyla kitų serialų herojams. Filmas nutrūko, dvidešimt minučių (ar net daugiau) ekrane mirgėjo brūkšniukai, linijos ir nebuvo jokio garso – televizorius net išsijungė pats, bet kai technikai vėl paleido filmą, žiūrovai nesulaukė net atsiprašymų. Pastebėjau, kad šiai televizijai geriausiai sekasi rodyti reklamą. Originalios jos laidos dažnai primena žmogų be humoro jausmo, kuris nuolat stengiasi pokštauti.

Apie visus bent kiek dėmesio vertus šios savaitės filmus rašiau jau ne vieną (ir ne du) kartus. Todėl juos priminsiu telegrafiškai, atkreipdamas dėmesį į juose vaidinančias Holivudo žvaigždes. Tiesa, šiek tiek paskutiniais metais nublankusias, bet juk ir mes su jumis nejaunėjame.

Luiso Bardejo „Nauja duktė“ (BTV, 5 d. 23.25) – trileris mėgstantiems Keviną Costnerį ir pasakojimus apie keistai besielgiančius, nelaimingus vaikus. Filmo herojus po skausmingų skyrybų nusprendžia su dviem vaikais persikelti į fermą. Netrukus jis pastebi pasikeitusį dukters elgesį.

Pierce’o Brosnano gerbėjams skirti du filmai. Richardo Shepardo „Matadore“ (BTV, 10 d. 21.25) jis vaidina cinišką samdomą žudiką alkoholiką Džulianą. Per savo gimtadienį depresyvus vienišius atsiduria Meksikoje ir bare sutinka nedrąsų verslininką (Greg Kinnear), kurį nusprendžia padaryti savo geriausiu draugu. 1995 metais Martino Campbello sukurta „Auksinė akis“ (TV3, 5 d. 21.35) – tai septynioliktasis filmas apie Džeimso Bondo nuotykius. Jį taip pat vaidina Brosnanas.

Tradicinis LNK antradienis su Clintu Eastwoodu – tai 1997 m. jo sukurta „Absoliuti valdžia“ (LNK, 8 d. 22.35). Filmo herojus – vagis ir sukčius. Savo ilgos karjeros pabaigoje jis nusprendžia apiplėšti vieną turtingiausių Vašingtono gyventojų. Atsidūręs jo namuose, kambarėlyje už slapto veidrodžio įsilaužėlis stebės JAV prezidento nužudymą. Be abejo, tai filmas ir apie politiką. Tiksliau, apie politikų hipokriziją ir purvą.

Davido Fincherio 1995 m. filmas „Septyni“ (LNK, 9 d. 22.35) atnaujino trilerio formulę. Jis apie žudiką maniaką, kuris nusprendė savaip pagerinti pasaulį. Maniakas jaučiasi aukščiausio teisingumo vykdytoju ir žudo tuos, kuriems galima pritaikyti biblinę parabolę apie septynias didžiąsias nuodėmes. Žudiką gaudo pensijon susirengęs Morgano Freemano policininkas ir Brado Pitto suvaidintas jauniklis tyrėjas.

Bene geriausią Tomo Hankso karjeros dešimtmetį primins du filmai. 1998 m. pasirodžiusi Steveno Spielbergo karinė drama „Gelbstint eilinį Rajaną“ (LNK, 6 d. 22 val.) – naivokos holivudinės didaktikos ir virtuoziškos režisūros pavyzdys (ypač sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimo Normandijoje scena) bei Franko Darabonto 1999 m. „Žalioji mylia“ (LNK, šiąnakt, 4 d. 23.35) – pasakojimas apie stebuklą, 1935 m. įvykusį viename JAV kalėjimų, kur vykdoma mirties bausmė.

Bene populiariausias 10-ojo dešimtmečio pradžios filmas – 1990 m. Garry Marshallo „Graži moteris“ (TV3, 6 d. 21 val.). Pasakojimas apie turtuolį (Richard Gere), kuris įsimyli gatvėje sutiktą prostitutę (nuostabiai besišypsanti Julia Roberts) – ne tik dar vienas Pelenės istorijos variantas, bet ir kintančių papročių liudijimas.

Puikus pasipriešinimo Holivudo pasakojimui pavyzdys – vokiečių režisieriaus Fatiho Akino 2007 m. filmas „Iš kitos pusės“ (LTV2, 8 d. 22 val.). Pagrindinis filmo herojus – klasikinės vokiečių literatūros specialistas Nežatas, kurio tėvas – imigrantas Ali atsitiktinai nužudė Jeter – buvusią prostitutę. Nežatas vyksta į Turkiją ieškoti Jeter dukters Aiten, nežinodamas, kad jie prasilenkė dar Vokietijoje. Į Turkiją atvyksta ir Aiten mylimoji Lota, o vėliau ir jos motina.

„Iš kitos pusės“ – filmas apie tai, kad likimo posūkių ir išbandymų neišvengsi, bet kartu ir apie tai, kad kiekvienas išbandymas padeda priartėti prie savo esmės. Sudėtinga pasakojimo struktūra leidžia tas tiesas žiūrovui atrasti pačiam. Bet tai – ne vienintelis filmo pliusas. Jis išsiskiria ir tuo, kad nesupaprastina šių dienų pasaulio problemų, kai kalba apie tapatybės, šaknų paieškas, radikalius islamistus ar mirtį. Tokių filmų galima pasiilgti po visų sočių košelių, kuriomis kasdien žiūrovus maitina Subiniškių televizijos.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04