Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 18 (986), 2012 gegužės 04 d. > Dailė > Taškų sujungimo perspektyvos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Taškų sujungimo perspektyvos


Devynios pastraipos apie Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Dainius Liškevičius. Projekto „Muziejus“ fragmentas. Tomo Kapočiaus nuotrauka
Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ diktuote diktuoja impresionistinį rašymą. Iš pradžių galvojau suversti kaltę nostalgijai, tačiau vėliau priėjau išvados, kad kaltas projekto daugialypiškumas ir mano sutrikimas nežinant, už kurios dalies stvertis, bandant įveikti ir apibrėžti parodos kūną. Kad impresionizmas sugultų į dėžutes – punktai. Tačiau, atleiskite, nebūtinai ekstraktas.

 

1. „Muziejus“ įsikūręs autonomiškumą demonstruojančiame specialiame namuke Nacionalinės dailės galerijos fojė. Jo viduje daug daiktų, kuriuos reikia gerai apžiūrėti. Kai kurie pasirodė matyti kitose menininko parodose, tačiau tik atsidūrę vienas kito kontekste prabilo visu pajėgumu, papildydami vienas kito pasakojimus. Galvodama apie tuos pasakojimus, prisiminiau pernai panašiu laiku galerijoje „Artifex“ rodytą Juliaus Balčikonio „Erdvėlaikį“, kuriame autentiški daiktai ir vaizdo įrašai iš menininko senelio Juozo Balčikonio archyvo irgi buvo įdarbinti atminties ir idėjų nešėjais. Dar vėliau prisiminiau Daiktą iš „Adamsų šeimynėlės“ – vaikščiojančią žmogaus ranką, kuri paprašyta ką nors atnešdavo ar padarydavo. Tokie man pasirodė ir „Muziejuje“ esantys daiktai. Kadaise jie priklausė nematomam kūnui, kuris vadinosi sovietine epocha. Dabar, virtę iškalbingą autonomiją turinčiais sendaikčiais, jie priklauso parodos kūnui. (Jų egzistencijai apibūdinti tinka ir heterotopijos bei heterochronijos sąvokos.) Tragiška jų lemtis – sovietinis mikseris „Meteor“, vaikystėje menininko naudotas pieno kokteiliams gaminti, sudegė patį pirmą kartą jį įjungus Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ir tas plaktuvas, ir vienintelis išlikęs pėstininkas iš šachmatų dėžutės, ir raginiai akinių rėmeliai vis dar sugeba ką nors atnešti.

 

2. Sovietmečio buities kultūros tyrimai dabar „ant bangos“. Esama ir Liškevičiaus „Muziejuje“ jai tinkančių artefaktų. Tačiau jų funkcija čia kardinaliai kitokia – ne būti muzealijomis, o jas suvaidinti. Ironija ir savirefleksija lydi kiekvieną daiktą ir kai kada net yra jų buvimo motyvas. Todėl nereikėtų apsigauti ir užkibti ant nostalgijos ir atpažinimo džiaugsmų. Liškevičius dirba su archyvine medžiaga, bet naudodamas kaip medžiagą aktyviai į ją įsikiša, nepasiduoda jų įtaigai ir praeities tapybiškumui bei poezijai.

 

3. Standartinės gamybos kėdė iš 7-ojo dešimtmečio ir ją vaizduojantis piešinys, mamos portretas iš tarybinio fotoateljė, stalinė lempa, sulankstomas etiudininkas, „ošiantis“ sraigės kiautas, Rembrandto „Danaja“ ir pasikėsinimo į ją istorija, Liongino Šepečio „Modernizmo metmenys“ ir Anri Periušo (Henri Perruchot) „Van Gogo gyvenimas“, „Vilniaus šiokiadieniai“, tarybiniai mokslo žurnalai ir stalo serviravimo patarimai šeimininkei, Kalantos tragedija, partizaninis judėjimas, Sartre’as Nidoje, trispalvė – viskas kaip žaidime „Sujunk taškus“. Menininko sujungti konceptualiomis sąsajomis ir įvairiai interpretuojami jie susiveda į, kaip rašoma parodos anotacijoje, hipertekstą. Arba, jeigu rinksimės „taškų sujungimo“ metaforą – (hiper)piešinį, kuriame visi elementai yra svarūs patys savaime ir gali egzistuoti kaip savarankiški vienetai. Tačiau juos sujungus atsiranda kažkas esminio, apibendrinto, epiško.

 

4. Nuo „Sujunk taškus“ (hiper)piešinio neatsiejami trys asmenys: Bronius Maigys, Antanas Kraujelis, Romas Kalanta. Visi trys paversti politinio protesto, kaip meninio akto idėjos, alegorinėmis figūromis, kurioms adresuojami meniniai judesiai. Štai Kalantos susideginimui, kaip politiniam performansui, pažymėti Liškevičius netoli jo susideginimo vietos degino neišfotografuotas fotojuosteles, kurių pelenus, išsaugotus maišelyje, eksponuoja „Muziejuje“. Iš tuščių juostelių dėžučių sudėliotas kryžius – užuomina į antkapį. Antanas Kraujelis – paskutinis Lietuvos partizanas, 1965 m. paleidęs šūvį sau į galvą beviltiškoje kovoje už laisvę, įamžintas Lichtensteino stiliaus komiksinėje drobėje. Virš amžinam poilsiui atgulusiojo bunkerio pūpso sovietiniai daugiabučiai.

 

5. Labiausiai išplėtota psichikos sutrikimais kaltinto Broniaus Maigio tema, kurio žymusis aktas prieš Rembrandto šedevrą anuometinėje spaudoje buvo sulygintas su „išpuoliu prieš moterį“. Nežinia, ar iš tiesų šis jo žingsnis buvo politiškai motyvuotas kaip Kalantos. Tačiau jį pasirodė paranku sugretinti su meno destrukcijos judėjimu, meno kaip protesto, protesto kaip meno apibrėžtimis. Fiktyvios Maigio istorijos interpretacijos išplitusios laike ir erdvėje: štai 1965 m. pakeliui į Ermitažą, kuriame – neįtardama, kad netrukus bus apipilta sieros rūgštimi, – jo laukia „Danaja“, jis susitinka po Nidos kopas vaikščiojantį Sartre’ą, kuris patenkintas sakosi dabar kaip tik dalyvaująs fotosesijoje (su Antanu Sutkumi, žinoma). Egzistencializmo pradininkas ir meno naikintojas draugiškai pasišneka ir traukia savo keliais. Maigio istorija tęsiasi videofilme „Laisvalaikis“, kuriame pats Liškevičius vaidina kopomis vaikštantį meno naikintoją, galiausiai iš smėlynų atsibasčiusį iki Revoliucijos muziejaus, kuriame dabar Nacionalinė dailės galerija. Maigys pakrikštijamas art destructor pradininku Lietuvoje. „Tyliojo modernizmo“ kontekste jam nebuvo vietos, užtat jo aktas pasitarnavo inspiracija avangardiniams pogrindžio judėjimams ir muzikai.

 

6. 1985 m. Kauno penkiaaukščio rūsyje įkvėpta šios istorijos susikuria grupė „Kioningsbergas“ (galbūt). 2009 m. neformaliame muzikos festivalyje „Tai nėra pavadinimas“ vienas jos narių – Linas Jablonskis – sudaužo į grindis gitarą. Robertas Narkus surenka graudžias jos liekanas ir 2011 m. vienos dienos renginyje-dedikacijoje „Gegužės 7“ palieka „Jablonskio gitarą“ gulėti ant grindų kaip kritišką komentarą apie nacionalizmą ir kolektyvinės atminties konstruktų pokštus ir fikcijas. Gitara „perleista“ kitam Jablonskiui – lietuvių kalbos ir kultūros patriarchui Jonui.

 

7. Parodos medžiaga nemažai kalba apie du miestus – Kauną ir Vilnių. Pirmasis susijęs su Art deco, tarpukariu, tautiškumo metaforų likučiais, Kalanta, „Vėjarode“. Antrasis – su menu, avangardu, patriotizmu, nacionalizmu, socializmu ir kapitalizmu, savirefleksija, senomis nuotraukomis, kultūros kritika, Maigiu ir Sartre’u, kapstymusi po senus daiktus, politika, galia. Bet jų pasakojimai susipynę. Tai ir motyvai, ir temos, ir idėjų rakursai, pro kuriuos žiūrint į tą patį (hiperp)iešinį galima matyti skirtingus paveiksliukus.

 

8. Pirmaisiais vaikystės flomasteriais mažasis Liškevičius nupaišė Hitlerio portretą, kurį nusižiūrėjo iš pašto ženkliuko. Ketino jį neštis į mokyklą. Dabar piešinys guli „Muziejaus“ vitrinoje kaip pirmojo menininko (nesąmoningo) politinio protesto artefaktas.

 

9. Liškevičiaus „Muziejus“ prašosi ir kokio nors apibendrinimo. Tačiau nutuokiu, kad ir jis pats apibendrina kai ką. Pavyzdžiui, kuriančio žmogaus savijautą iš pradžių socialistinėje, o vėliau kapitalistinėje Lietuvoje. Abi sistemos manipuliuoja tautiškumo, nacionalizmo konstruktais, kurių ženklai kartu su buities fonu įsismelkia giliai atmintin ir tampa tavo dalimi. Bet ir tai tik pati paprasčiausia išvados kryptis. Dar kitai galbūt neatėjo laikas. Tik tiek, kad ji nusipelno būti išaiškinta kompleksiškai, kartu su visa Liškevičiaus, arba vadinamąja „lūžio“, „emisijos“, karta ir 10-ojo dešimtmečio avangardiniais judėjimais bei jų dvasia, kuri tebegyvena senstančiuose menininkų kūnuose.

 

Paroda veikia iki birželio 14 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val., sekmadienį 12–17 val.


„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Satyr, 2016-05-29 21:28

"psichikos sutrikimais kaltinto Broniaus Maigio"
psichikos ligajam buvo diagnzuota. Kaltintas jis buvo, tikriausiai, meno vertubės sunaikinimu.

w406FqriWt, 2016-05-02 11:44

It's wodfrenul to have you on our side, haha!

mandagiai, 2012-05-09 08:44

pasigedau analitikos. Impresionizmas irgi būna analitinis

balsas tyruose, 2012-05-08 00:45

zmones, ar jums viskas gerai? is kur tas pyktis, pludimasis? ar taip sunku kulturingai issisakyti?

Lapė, 2012-05-07 18:17

Juokas pro ašaras - ir paroda, ir straipsnis...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti