Bandydamas aiškintis, ką ir kaip ši paroda veikia tokioje galerijoje, sužinojau, kad vienintelis svarus faktas, siejantis šią parodą su tekstile, yra tas, jog Paulina Eglė Pukytė yra įgijusi tekstilės specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Ši menininkė yra pasižymėjusi ne tik literatūros srityje, ji ne ką prasčiau save realizuoja ir kaip tarpdisciplininio meno kūrėja. Pukytė neretai naudoja rastą medžiagą, ją įvairiai kombinuoja, (iš)derina, montuoja, sugretina. Nepaisant medžiagų ir technikų įvairovės, jos kūriniai išlieka elegantiški, galbūt todėl, kad kuriančiojo ego netampa perdėtas, prioritetas teikiamas pasakojimui, kūrinio siūlomam nuotykiui.

Vos įžengus į galeriją pasitinka Pukytės „Metamorfozė“ (3 min. trukmės animacinė projekcija). Moters silueto laužyti judesiai primena mankštos pratimus. Kaip teigia menininkė, judesio schemos rastos viename lenkų žurnale moterims. Nebylų, mechanizuotą kūno judėjimą lydi garsai, tarsi kas į grindinį zulintų kėdę. Galvoje, turbūt kaip ir numatyta, ima suktis mintys apie Kafką ir jo „Metamorfozę“. Moters siluetas ir toliau nepaliaujamai mechaniškai atlieka pratimus, tarsi nuropoja nuo sienos iki sienos, kaip tas vabzdžiu virtęs Gregoras Zamza. Projekcija siūlo galvoti apie pamišimo dėl fizinės išvaizdos problemą.

Kitas menininkės „Dialogas I“ vaizduoja 1 minutę 25 sekundes trunkantį dviejų apdujusių benamių ,,nesusikalbėjimą‘‘. Videodarbe du benamiai rėkauja ir murma visiškai skirtingose Prancūzijos gatvėse, tačiau yra rodomi greta – viename ekrane. Sudaromas įtikimas įspūdis, jog jie komunikuoja tarpusavyje, nors ką jie kalbasi, taip ir nepavyksta suprasti. Net keista, kodėl jie nesusikalba. Manau, čia puikiai atskleidžiamas šiuolaikinės masinės kultūros dialogas, kuris neretai būna tuščias, lėkštas ir paremtas naudos siekimu. Fiktyvus ir komplikuotas – vaizduojamas toks dialogas, kuriame nėra abipusio ryšio. „Dialogas I“ ir „Dialogas II“ – išties lyriški videokūriniai, diktuojantys bendrą parodos idėją apie santykius ir bendravimą.

Gretimoje galerijos erdvėje eksponuojami grafiški Lino Jablonskio darbai. Menininko kūryba gana netipiška. Jablonskis yra įgijęs dailės istorijos ir teorijos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, tačiau pastaruoju metu jis geriausiai žinomas dėl savo piešinių. Pavarčius autoriaus kūrinių archyvą, galima įsitikinti, kad piešti jis moka ir puikiai valdo kompoziciją, tačiau, regis, jam įdomiau spontaniškumas ir neužbaigtumas. Menininko koliažų ciklas „Išsirišę meilės siūlai“ pasakoja visuotinai žinomų porų: Napoleono ir Žozefinos, Schopino ir Georg Sand, Hitlerio ir Evos Braun, Cezario ir Kleopatros nelaimingas meilės istorijas. Koliažuose naudojamos holivudinių, istorinių filmų, garsių nuotraukų ir atpažįstamų skulptūrų, tapybos kūrinių reprodukcijos. Tokioje vaizdų kakofonijoje menininko piešiniai tampa sunkiai pastebimi, kaip ir šio kūrinio idėjinis pamatas. Akivaizdu, jog interpretuojamų meilės istorijų pabaigos nebuvo ilgos ir laimingos, tą įspėti galima jau vien perskaičius kūrinio pavadinimą, tačiau iš koliažų, be kelių buitinių menininko fantazijų, apie jų meiles nesužinome nieko daugiau.

Tiek Paulina Eglė Pukytė, tiek Linas Jablonskis naudoja rastą medžiagą ir linksta į paradoksą. Tačiau jų kūryba vis dėlto yra labai skirtinga. Mažose „Artifex“ erdvėse visi parodos kūriniai kalba apie bendravimo nesklandumus, santykių eigą. Parodą verta aplankyti dėl koncentruoto pasakojimo ir šmaikštumo, tačiau čia nėra išsamesnės tokių sudėtingų temų plėtotės.

Paroda veikia iki gegužės 26 d.

VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–17 val.

„7 meno dienos“ Nr.18 (986), 2012-05-04