Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 18 (986), 2012 gegužės 04 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Rafinuoti prancūziški skambesiai(1)
Smuikininkas Pierre’as Amoyalis ir pianistas Jeanas-Marcas Luisada Filharmonijoje
Gedmintė Samsonaitė: Armėnų kompozitorių muzika
Koncertas armėnų genocido aukoms atminti
Filharmonijoje koncertavo smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir dirigentas Aleksandaras Markovičius
Austėja Adomavičiūtė : Dramaturgijos ir režisūros spąstuose
Algirdo Latėno spektaklis „Slaptoji dviratininkų draugija“
„Naujosios dramos akcija ’12“
Kristina Steiblytė: Meninė užterštumo analizė
Kalbamės su choreografe Birute Letukaite
Monika Krikštopaitytė: Ilgos sutemos
Lidos Dubauskienės paroda „Būsena“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Kristina Stančienė: Pakeliui į abstrakciją
Prano Gailiaus paroda „Liuksemburgo sodai“ galerijoje „Kunstkamera“
Vilius Kalaušis: Bendravimo nesklandumai(2)
Paulinos Eglės Pukytės ir Lino Jablonskio paroda VDA tekstilės galerijoje „Artifex“
Laima Kreivytė: Miestas laikraštyje(1)
Gilberto ir George’o projektas „Londono paveikslai“
Živilė Pipinytė: Gdynė siūlo diskutuoti
Prasideda 37-asis Lenkijos vaidybinio kino festivalis
Krėsle prie televizoriaus
Gegužės 4-10 d.
Gegužės 4–10 d.
Gegužės 4–13
Gegužės 4–13
7 MD: Parodos
Gegužės 4–13
Devynios pastraipos apie Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Dainiaus Liškevičiaus projektas „Muziejus“ diktuote diktuoja impresionistinį rašymą. Iš pradžių galvojau suversti kaltę nostalgijai, tačiau vėliau priėjau išvados, kad kaltas projekto daugialypiškumas ir mano sutrikimas nežinant, už kurios dalies stvertis, bandant įveikti ir apibrėžti parodos kūną. Kad impresionizmas sugultų į dėžutes – punktai. Tačiau, atleiskite, nebūtinai ekstraktas.

 

1. „Muziejus“ įsikūręs autonomiškumą demonstruojančiame specialiame namuke Nacionalinės dailės galerijos fojė. Jo viduje daug daiktų, kuriuos reikia gerai apžiūrėti. Kai kurie pasirodė matyti kitose menininko parodose, tačiau tik atsidūrę vienas kito kontekste prabilo visu pajėgumu, papildydami vienas kito pasakojimus. Galvodama apie tuos pasakojimus, prisiminiau pernai panašiu laiku galerijoje „Artifex“ rodytą Juliaus Balčikonio „Erdvėlaikį“, kuriame autentiški daiktai ir vaizdo įrašai iš menininko senelio Juozo Balčikonio archyvo irgi buvo įdarbinti atminties ir idėjų nešėjais. Dar vėliau prisiminiau Daiktą iš „Adamsų šeimynėlės“ – vaikščiojančią žmogaus ranką, kuri paprašyta ką nors atnešdavo ar padarydavo. Tokie man pasirodė ir „Muziejuje“ esantys daiktai. Kadaise jie priklausė nematomam kūnui, kuris vadinosi sovietine epocha. Dabar, virtę iškalbingą autonomiją turinčiais sendaikčiais, jie priklauso parodos kūnui. (Jų egzistencijai apibūdinti tinka ir heterotopijos bei heterochronijos sąvokos.) Tragiška jų lemtis – sovietinis mikseris „Meteor“, vaikystėje menininko naudotas pieno kokteiliams gaminti, sudegė patį pirmą kartą jį įjungus Nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ir tas plaktuvas, ir vienintelis išlikęs pėstininkas iš šachmatų dėžutės, ir raginiai akinių rėmeliai vis dar sugeba ką nors atnešti.

 

2. Sovietmečio buities kultūros tyrimai dabar „ant bangos“. Esama ir Liškevičiaus „Muziejuje“ jai tinkančių artefaktų. Tačiau jų funkcija čia kardinaliai kitokia – ne būti muzealijomis, o jas suvaidinti. Ironija ir savirefleksija lydi kiekvieną daiktą ir kai kada net yra jų buvimo motyvas. Todėl nereikėtų apsigauti ir užkibti ant nostalgijos ir atpažinimo džiaugsmų. Liškevičius dirba su archyvine medžiaga, bet naudodamas kaip medžiagą aktyviai į ją įsikiša, nepasiduoda jų įtaigai ir praeities tapybiškumui bei poezijai.

 

3. Standartinės gamybos kėdė iš 7-ojo dešimtmečio ir ją vaizduojantis piešinys, mamos portretas iš tarybinio fotoateljė, stalinė lempa, sulankstomas etiudininkas, „ošiantis“ sraigės kiautas, Rembrandto „Danaja“ ir pasikėsinimo į ją istorija, Liongino Šepečio „Modernizmo metmenys“ ir Anri Periušo (Henri Perruchot) „Van Gogo gyvenimas“, „Vilniaus šiokiadieniai“, tarybiniai mokslo žurnalai ir stalo serviravimo patarimai šeimininkei, Kalantos tragedija, partizaninis judėjimas, Sartre’as Nidoje, trispalvė – viskas kaip žaidime „Sujunk taškus“. Menininko sujungti konceptualiomis sąsajomis ir įvairiai interpretuojami jie susiveda į, kaip rašoma parodos anotacijoje, hipertekstą. Arba, jeigu rinksimės „taškų sujungimo“ metaforą – (hiper)piešinį, kuriame visi elementai yra svarūs patys savaime ir gali egzistuoti kaip savarankiški vienetai. Tačiau juos sujungus atsiranda kažkas esminio, apibendrinto, epiško.

 

4. Nuo „Sujunk taškus“ (hiper)piešinio neatsiejami trys asmenys: Bronius Maigys, Antanas Kraujelis, Romas Kalanta. Visi trys paversti politinio protesto, kaip meninio akto idėjos, alegorinėmis figūromis, kurioms adresuojami meniniai judesiai. Štai Kalantos susideginimui, kaip politiniam performansui, pažymėti Liškevičius netoli jo susideginimo vietos degino neišfotografuotas fotojuosteles, kurių pelenus, išsaugotus maišelyje, eksponuoja „Muziejuje“. Iš tuščių juostelių dėžučių sudėliotas kryžius – užuomina į antkapį. Antanas Kraujelis – paskutinis Lietuvos partizanas, 1965 m. paleidęs šūvį sau į galvą beviltiškoje kovoje už laisvę, įamžintas Lichtensteino stiliaus komiksinėje drobėje. Virš amžinam poilsiui atgulusiojo bunkerio pūpso sovietiniai daugiabučiai.

 

5. Labiausiai išplėtota psichikos sutrikimais kaltinto Broniaus Maigio tema, kurio žymusis aktas prieš Rembrandto šedevrą anuometinėje spaudoje buvo sulygintas su „išpuoliu prieš moterį“. Nežinia, ar iš tiesų šis jo žingsnis buvo politiškai motyvuotas kaip Kalantos. Tačiau jį pasirodė paranku sugretinti su meno destrukcijos judėjimu, meno kaip protesto, protesto kaip meno apibrėžtimis. Fiktyvios Maigio istorijos interpretacijos išplitusios laike ir erdvėje: štai 1965 m. pakeliui į Ermitažą, kuriame – neįtardama, kad netrukus bus apipilta sieros rūgštimi, – jo laukia „Danaja“, jis susitinka po Nidos kopas vaikščiojantį Sartre’ą, kuris patenkintas sakosi dabar kaip tik dalyvaująs fotosesijoje (su Antanu Sutkumi, žinoma). Egzistencializmo pradininkas ir meno naikintojas draugiškai pasišneka ir traukia savo keliais. Maigio istorija tęsiasi videofilme „Laisvalaikis“, kuriame pats Liškevičius vaidina kopomis vaikštantį meno naikintoją, galiausiai iš smėlynų atsibasčiusį iki Revoliucijos muziejaus, kuriame dabar Nacionalinė dailės galerija. Maigys pakrikštijamas art destructor pradininku Lietuvoje. „Tyliojo modernizmo“ kontekste jam nebuvo vietos, užtat jo aktas pasitarnavo inspiracija avangardiniams pogrindžio judėjimams ir muzikai.

 

6. 1985 m. Kauno penkiaaukščio rūsyje įkvėpta šios istorijos susikuria grupė „Kionin...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru