Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 17 (985), 2012 balandžio 27 d. > Teatras > Margaspalvis „Reflex“ gaidys
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Margaspalvis „Reflex“ gaidys


Įspūdžiai iš tarptautinės teatro bienalės Transilvanijoje


Monika Meilutytė

Share |
Foto: János Henning
Drakula suvalgo keptą gaidį užsigerdamas vynu – tokiu aukojimu buvo užbaigta tarptautinė teatro bienalė „Reflex“, paskutines dvi kovo savaites vykusi nedideliame Rumunijos miestelyje Sfintu Georgė (Sfântu Gheorghe).

Anksčiau Transilvanijos regione buvo paprotys kasmet baigus vasaros darbus nukirsdinti gaidį, taip tikintis geresnio derliaus kitais metais. Šis paukštis, paprastai suvokiamas labiau kaip pasipūtęs rėksnys arba kaimiškas „žadintuvas“, puikavosi „Reflex“ bienalės plakatuose, kuriuose buvo įrašytas ir Oskaro Koršunovo teatro vardas. Lietuviškieji „Hamletas“ ir „Dugne“ kartu su Kristiano Lupos pastatymu „Persona. Marylin“, prieš kelerius metus matyta Vilniaus publikai „Sirenų“ festivalyje, teatro bienalės „Reflex“ programoje buvo stipriausi pasirodymai. Tačiau kiti spektakliai, su kuriais teko susipažinti, kaip ir pats tarptautinio festivalio reiškinys Sfintu Georgėje, sukėlė minčių, todėl norėtųsi jomis pasidalinti.

 

Pirmiausia, žinoma, kiek stebina pats faktas, kad beveik 20 spektaklių (daugiausia iš Vengrijos ir Rumunijos, bet taip pat ir Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Lietuvos) buvo pristatyti „vieno arklio mieste“. Tokį epitetą Sfintu Georgė, dydžiu beveik prilygstantis Alytui, gavo iš Londono universitete dėstančios teatrologės Marijos Ševcovos, paskutinėmis bienalės dienomis vedusios kūrybines dirbtuves jauniesiems teatrologams. Iš tiesų švento Jurgio vardą turinčiame miestelyje dar gali išvysti vietinius gyventojus važiuojant arkliais kinkytuose vežimuose, o jei 10–15 minučių kuria nors kryptimi paėjėsi nuo Árono Tamási teatro, atsidursi siaurų, neasfaltuotų gatvelių, nedidelių namukų, lojančių šunų ir niūrių veidų karalijoje.

 

Tačiau Árono Tamási teatro vadovas ir „Reflex“ festivalio direktorius László Bocsárdi į programą įtraukė ir vietinio teatro reiškinius. Jo paties režisuota Shakespeare’o drama „Venecijos pirklys“ žiūrovams atvėrė teatro užkulisius, kuriuose ant sukonstruotų pastolių vaikštinėjo aktoriai, ir ištuštėjusią žiūrovų salę, kurioje aktoriai vaidino kulminacinę sceną, o Venecijos pirklys Antonio atrodė panašus į seksualųjį Jimmy Morrisoną, tačiau buvo beveik visiškai abejingas tam, kas dedasi aplinkui. Vis dėlto meistrystės pritrūkusiems aktoriams sunku buvo išlaikyti publikos dėmesį ne vienos valandos trukmės spektaklyje. Iš dalies panašų įspūdį paliko ir Andrei Mureşanu teatro pastatymas, režisuotas jaunesniosios kartos kūrėjo Radu Afrimo. Psichodelinis, Davido Lyncho estetikai artimas spektaklis „Pirmąkart gimus“ pagal Line Knutzon dramą patraukė fantasmagoriškais, sapniškais vaizdiniais ir keistomis būtybėmis, tačiau melodramatiškų bruožų turinti istorija kankino nuoboduliu.

 

Vienas įdomiausių „Reflex“ festivalio kontekste man pasirodė judesio teatras „M Studio“ ir ypač bendras režisieriaus Mihai Măniuţiu ir choreografo Péterio Uray’aus darbas „Otelas ir jo mylimoji Dezdemona“. Šie Sfintu Georgėje kuriantys menininkai prisijaukina 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais populiarių amerikietiškų muzikinių filmų estetiką (Otelas čia atstovauja tamsiaodžių bendruomenei) ir spektaklį pradeda šelmiškomis ir nuotaikingomis scenomis: Dezdemonos mylimasis dovanoja jai baleto numerį, o ši bando perprasti jo kultūrą šokdama afrikietiškus šokius, jie abu „mylisi“ žaismingai šokinėdami ir ritinėdamiesi ant didžiulio čiužinio ir kt. Į šias scenas įsiterpia trijų Jagų grumtynės, jų bandymas šokiu sugundyti Dezdemoną neištikimybei ar siekis ją apšmeižti, kaip įkalčius įduodant Otelui į rankas baltas (!) pagalves. Šis „M Studio“ pastatymas, grįstas atpažįstamais ženklais, gali patikti savo paprastumu arba kaip tik suerzinti.

 

Panaši priežastis lemia skirtingas žiūrovų reakcijas žiūrint jauniausių Sfintu Georgės kūrėjų darbą „Kai vanduo atspindi veidą“. Misi Fazakaso režisuotas darbas skirtas socialiniam pranešimui perduoti ir, jeigu jo forma bent šiek tiek priimtina, po spektaklio norisi įsivaikinti mažiausiai 10 vaikų, jeigu ne – piktintis, kaip primityviai, banaliai ir tiesiogiai badoma pirštu į visuomenės problemas: emigraciją, vaikų išnaudojimą, mažas mokytojų algas, korupciją, nedarbą ir kt. Spektaklis sulipdytas iš trumpų epizodų-etiudų: vieni jų pagrįsti veiksmu (pavyzdžiui, aktorius lyg vaikas žaidžia su didžiuliu pliušiniu meškinu), kiti – balso manipuliacijomis (scenoje lyg maži vaikai sutūpę aktoriai skirtingomis intonacijomis kartoja žodžius „mama“ ir „tėti“) ir pan. Šie spektaklio karoliukai suverti ant dviejų siūlų – bendros temos ir panašios emocijos. Juos papildo statistiniai duomenys apie Rumuniją. Šiek tiek pakoregavus tuos skaičius, duomenys tiktų ir spektakliui apie socialines problemas Lietuvoje. Vis dėlto studentai vaidindami neretai persistengia norėdami parodyti situacijos dramatizmą, o ir kai kurie epizodai tuščiai kartoja, kas jau buvo pasakyta.

 

Šis spektaklis „Reflex“ festivalyje pateko į šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų gretas, bet tarptautinės teatro bienalės organizatoriai kreipė dėmesį ir į klasikinių kūrinių interpretacijas ar jų interpretacijų reinterpretacijas. Publika turėjo progos pamatyti Nikolajaus Gogolio „Vedybas“, Augusto Strindbergo „Hedą Gabler“, taip pat Tomo Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacija) ar Friedricho Dürrenmatto „Karalius Jonas“ (Shakespeare’o dramos „Karaliaus Jono gyvenimas ir mirtis“ interpretacija) ir kt.

 

Festivalis siūlė margą kaip jo sparnuoto simbolio plunksnos programą. Skirtingų režisūros ir vaidybos mokyklų pastatymai, pagrįsti įvairaus pobūdžio dramaturgija, pirmiausia lavino Sfintu Georgės žiūrovų skonį. Panašu, kad festivalio organizatorių tikslas buvo praskleisti užuolaidą ir palyginti šiuolaikinio Europos teatro vaizdą su tuo, kas yra namuose.

 

Iš „Reflex“ festivalyje matytų spektaklių atrodo, kad išlaikyti senąsias tradicijas šios šalies teatrui sekasi geriau, nei kurti naujas. Bukarešto „Bulandra“ teatras pristatė Gogolio „Vedybas“, režisuotas Jurijaus Kordonskio. Pirmoji spektaklio scena net suglumina: tamsioje scenoje, vos apšviestų ikonų fone skambant griausmingam giedojimui išnyra smilkytuvą siūbuojantis popas. Sunku patikėti, kad vis dar esi teatre. Šio pastatymo aktorių vaidyba remiasi psichologinio realizmo principais, spektaklis atrodo senamadiškas, vis dėlto aktorių meistriškumas kurti ryškius charakterius palengva įtraukia žiūrovus į komiškąją Gogolio istoriją.

 

„Vedybos“ buvo vienas iš tų festivalyje pristatytų spektaklių, kuriems prireikė vertimo į vengrų kalbą. Kadangi Sfintu Georgėje ir jo apylinkėse dominuoja vengrų mažuma, kalbiniu požiūriu „Reflex“ buvo orientuotas į regione vyraujančią etninę grupę. Todėl teatro „Act“ monospektaklį „Absoliutas“ buvo sunku vertinti ne vien svečiams iš užsienio, bet ir daugumai vietinių gyventojų. Juo labiau kad šis vaidinimas buvo literatūrinio teatro pavyzdys ir tikrai kietas riešutėlis vertėjams, nes puikus vyresniosios kartos rumunų aktorius Marcelis Iureşas ne tik improvizavo, bet, pasirodo, ir niuansavo moldaviška rumunų tarme, pasakodamas, kaip Ivanas Turbinka apgaudinėjo mirtį, velnius ir patį Dievą.

 

Režisieriaus Andrei Şerbano „Hedos Gabler“ sprendimas Strindbergo dramą įdėti į kičinės tragikomedijos rėmus atrodo gana originalus ir intriguojantis. Pasaulis, kuriame gyvena pagrindinė veikėja, gražus ir džiugus, bet dirbtinis. Tokia gana greitai tampa ir pati Heda Gabler, todėl kai spektaklio pabaigoje durų stiklu nuslysta jos veidas, išteptas pastebimai dirbtiniu krauju, toks vaizdas nei sukrečia, nei stebina. Lieki abejingas, nes tik keletas aktorių, kuriančių vaidmenis šiame pastatyme, sugeba įdomiai laviruoti tarp publikos juokinimo ir istorijos dramatizavimo, tarp kičo ir tikrumo.

 

Panašų įspūdį sukėlė ir Vokietijos Meklenburgo žemės valstybinio teatro Šverine spektaklis. Dvylikos aktorių kolektyvas, vadovaujamas režisieriaus Herberto Fritscho, Gerharto Hauptmanno pjesei „Bebro kailis“ sukūrė ekspresionistinio teatro indą. Labiausiai stebino neįtikėtinas aktorių tikslumas – unisonu tariamos frazės, įvairiomis kompozicijomis atliekami ritmingi gestai ir judėjimas po sceną. Puikus suderinto teatrinio orkestro pavyzdys. Kita vertus, visi dvylika personažų turi savitą, ryškų, bet apibrėžtą išorinį piešinį, tad, apsipratus su puikia aktorių technika, jų kuriamų personažų gyvumas tarsi išblėsta, nors aktorių kartojami judesiai, intonavimo maniera bei akcentus dar labiau paryškinantys grimas ir kostiumai toliau atakuoja žiūrovus ekspresyvia energija.

 

Budapešto Istváno Örkény teatro trupė pasirinko gerokai laisvesnę formą, todėl jų spektaklis „Karalius Jonas“ pilnas gyvybės. Apskritai šis Dürrenmatto pjesės pastatymas – maloniausias atradimas iš visų „Reflex“ festivalyje pirmą kartą pamatytų darbų. Režisieriaus László Bagossy surinkta aktorių trupė sukūrė aktualią ir išradingą valdžios nukarūnavimo ceremoniją. Nuo Antikos laikų teatre praktikuojamas valdžios išjuokimo būdas, kai svarbiosios jos personalijos prilyginamos paprastiems piliečiams. Panašios strategijos imasi ir Istváno Örkény teatro komanda – apie „aukštai sėdinčius“ kalbama žemuoju stiliumi. Jei akimirkai ir sukuriamas stiprios ir atsakingos valdžios įvaizdis, tai tik tam, kad čia pat galima būtų jį sugriauti pasitelkus vulgarų, visiems atpažįstamą šių dienų gestą.

 

Valdančiųjų vaidinama komedija – universali ir turbūt amžina. Todėl spektaklyje „Karalius Jonas“ aktoriai vilki juodais šiandienos politikų ir verslininkų kostiumais, kuriuos dar papildo akcentas „iš praeities“ (brangakmeniais žėrinti karūna, ilga ir sunki kailinė mantija ar pan.). Visuomenės mechanizmas irgi nekinta. Jo formulę Bagossy pateikia pirmąja spektaklio scena: pakyla raudona uždanga – scenoje karalius (valdantysis), pakyla raudona uždanga už jo – karaliaus motina ir duktė (tie, kurie valdančiajam daro įtaką), pakyla raudona uždanga už jų – išsirikiavę budeliai (pavaldiniai), pakyla dar viena uždanga – pakartos jų aukos...

 

„Reflex“ organizatoriai neformulavo tarptautinės teatro bienalės temos. Tačiau jei ne visus, tai bent jau didžiąją dalį festivalyje pristatytų darbų man norėtųsi susieti su vaidmens tema. Nors raiškos priemonėmis spektakliai labai skyrėsi, vienaip ar kitaip jie kalbėjo apie vaidmenis, kuriuos atliekame visuomenėje, vaidmenis, kuriuos norėtume sukurti ar pasirinkti patys, vaidmenis, kuriais norėtume paveikti kitus, vaidmenis, kurie išlaisvina arba įkalina, vaidmenis, kuriuos atliekame patys to nesuprasdami...


„7 meno dienos“ Nr.17 (985), 2012-04-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Maža klaidelė, 2012-04-27 19:03

Maža klaidelė: Heda Gabler - Ibseno pjesė.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti