Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 17 (985), 2012 balandžio 27 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Skirkite mūsų ir jūsų savaitraščiui 2 proc. PM!
Aldona Eleonora Radvilaitė: Jautraus lyriko talentas
Violončelininko Vytauto Sondeckio koncertai
„Naujosios dramos akcija ’12“
Įspūdžiai iš tarptautinės teatro bienalės Transilvanijoje
Helmutas Šabasevičius: Teatro ir gyvenimo properšos
„(Už)kulisiai“ – Dmitrijaus Matvejevo paroda „Prospekto“ galerijoje
Rita Mikučionytė: Ketvirtas matavimas(6)
Rūtos Katiliūtės paroda „De – fragmentacija. Kiekvieną rytą save atrandu iš naujo“ VDA „Titaniko“ ekspozicijų salėse
„Auksinės palmės šakelės“ kandidatai
Krėsle prie televizoriaus
Prasideda Balio Dvariono konkursas
Valandžio 27 - gegužės 3 d.
Balandžio 27–gegužės 6 d.
Balandžio 27 – gegužės 3 d.
Balandžio 27–gegužės 6
7 MD: Parodos
Balandžio 27–gegužės 6
Paroda „Galimas modernizmas“ Šiuolaikinio meno centre

Eglė Juocevičiūtė

Paroda apie architektūrą yra labai komplikuotas reikalas. Geriausiu (kuratoriams istorikams) atveju rodomi pastatų eskizai, brėžiniai, vizualizacijos, maketai ir fotografijos.

 

Tačiau jei paroda rengiama ne apie pastarojo dešimtmečio architektūrą, dažniausiai įmanoma atrasti brėžinius ir autentiškas fotografijas. Kad suprastum, kokias erdves pastatas formuoja iš brėžinių, turi mažų mažiausiai pasimokyti brėžinių skaitymo, kas gali ir nepadėti, jei neturėsi įgimto erdvinio mąstymo. Fotografijos gali objektyviau ar emocionaliau atspindėti pastato išorės ir vidaus dalis, objektyviose fotografijose matomas pirmiausias, aiškiausias ar dažniausias (daugiausia žmonių jį matė būtent šitaip) pastato vaizdas, emocionaliosios bando perteikti specifinį erdvės sukuriamą jausmą per šviesos ir ritmo gaudymą. Dažnai architektūra, ypač modernistinė ir šiuolaikinė, tampa medžiaga abstrakčioms fotografinėms kompozicijoms, formaliems sprendimams, kai fotografijoje negali atpažinti, kad tai tam tikro pastato dalis. Tad fotografija yra patogus būdas architektūrą fiksuoti ir reprezentuoti, kartu tai specifinė dvimatė medija, suvokėjui kelianti savitas problemas, nors ir ne tokias dideles kaip eskizai, brėžiniai ar vizualizacijos.

 

Kitas parodų apie architektūrą dėmuo yra ekspozicijos architektūra, tai yra tos struktūros, ant kurių dedami brėžiniai ir fotografijos. Laikinosios sienelės gali turėti dydžio ir medžiaginį simboliškumą, kaip šią žiemą veikusioje parodoje „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ Nacionalinėje dailės galerijoje (dizainas Indreko Sirkelio, architektai – Aleksandras Kavaliauskas ir Andrius Skiezgelas): laikinosios sienelės, ant kurių buvo kabinami eksponatai, buvo 2,5 m aukščio (standartinis butų ir kabinetų lubų aukštis sovietmečiu), kai kurios iš jų dengtos silikatinėmis plytomis ar medžiu. Tuo pačiu metu ten pat veikusioje parodoje „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“ (dizainas Indreko Sirkelio ir Kooperative für Darstellungspolitik) ekspoziciją organizavo biomorfinės įgaubtų sienelių struktūros, kur kiekviena sienelė turėjo atskirą gabalėlį erdvės, skirtą vienam žmogui, tad apie erdvines patirtis pasakojanti ekspozicija pati tapo erdvine patirtimi.

 

Vis dėlto tokio pobūdžio parodų žiūrovų grupė yra specifinė ir gerokai mažesnė nei meno parodų žiūrovų. Net jei šiuo metu Vilniuje matome iš lietuviško normalumo ribų išeinantį suinteresuotumą sovietmečiu kurta aplinka, manau, kad tik mažoji suinteresuotųjų dalis suvokia ją kaip kultūrinį reiškinį, o ne kaip nostalgijos objektą. Žinoma, jei šiuo metu turėtume veikiantį ir veiklų Architektūros muziejų, galėtume kalbėti apie visai specifinį tokių parodų žiūrovų ratą, nes NDG erdvė pakreipia kuratorių bei žiūrovų mąstymą: architektūra ir materiali kultūra natūraliai tampa platesnių sociokultūrinių reiškinių dalimi. Bandant kalbėti apie erdvines patirtis (šią sąvoką vartoju norėdama kreipti dėmesį į platesnį ir kartu jusliškesnį architektūros suvokimą) parodinėse erdvėse, kurios yra skirtos rodyti šiuolaikinį meną, atrodo, reiktų dar konkrečiau mąstyti apie erdvinių patirčių sociokultūrinius bei filosofinius aspektus ir ne tiek reprezentuoti architektūros objektus, kiek instaliacijomis nužymėti mąstymo kryptį ir ribas.

 

Tai gana aiškiai galima buvo suvokti, kai ŠMC atsidarė parodos „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ (kuratoriai Hartmut Frank ir Simone Hain) ir „Galimas modernizmas“ (projekto kuratoriai Audrius Novickas ir Julija Reklaitė, parodos autorius Audrius Novickas). Pirmoji paroda, sumanyta kaip Vokietijos užsienio ryšių instituto (ifa) keliaujanti paroda, bandymas pradėti kalbėti apie vientisą pokarinį Vokietijos paveldą vengiant jį politizuoti ir žiūrint formaliai su keliomis sociokultūrinėmis įžvalgomis, yra klasikinis parodos apie architektūrą pavyzdys, kurioje daug brėžinių, maketų ir autentiškų fotografijų. Vienas iš parodos tikslų – surinkti vientisą pokarinės Vokietijos architektūros archyvą – simboliškai atsispindi ir ekspozicijos balduose – spintelėse su brėžinius ir fotografijas „saugančiais“ stalčiais. Visiškas parodos ekspozicijos vaizdo, struktūros ir problematikos neatitikimas su parodinės institucijos ir erdvės pobūdžiu sukelia itin nemalonų įspūdį ir kenkia parodai, kuri kitokioje erdvėje galbūt visai sėkmingai ištransliuotų savo idėjas.

 

„Galimas modernizmas“ savo ruožtu yra autorinis-meninis projektas, nustatantis sovietmečio architektų kūrybinio lauko ribas, kalbantis apie tai, ką reiškė būti architektu sovietmečiu, kaip apie sociokultūrinį reiškinį, o architektūros reprezentavimas ir parodos architektūra čia įgauna savireflektyvų charakterį. Projektas paremtas tyrimu, kuris jau pats yra tarytum meninės išraiškos priemonė – tai ne objektyvumo siekiantis menotyrinis-istorinis tyrimas, derinantis oficialių institucijų kauptą archyvinę medžiagą ir amžininkų prisiminimus, o (as)meninis asmeninių vyriausios architektų kartos (profesorių Algimanto Mačiulio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Brėdikio, Justino Šeiboko bei Edmundo Vytauto Čekanausko ir Nijolės Bučiūtės šeimos) prisiminimų tyrimas, nagrinėjantis prisiminimų struktūras ir formuluotes. Todėl čia architektūra reprezentuojama ne per brėžinius ir fotografijas, o per pasakojimą, pačią natūraliausią ir subjektyviausią mediją: į tamsią patalpą, skirtą videoinstaliacijai „Įspūdžių vakaras“ (prof. Algimanto Mačiulio pasakojimas apie 1960 m. vykusią architektų kelionę į Suomiją ir skaidrių demonstravimas), patenkama vos įėjus į parodą, o pokalbių su kitais architektais iškarpų dėliones – parodos naratyvą apie informacijos kelius, keliones, asmenines ir politines peripetijas sovietmečio architektų gyvenime – galima rasti pagrindinės ekspozicijos šonuose esančiose „klausyklose“ (po suoliuką ir dvejas ausines).

 

Organizaciškai ir vizualiai sukėlęs par...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru