Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 16 (984), 2012 balandžio 20 d. > Tarp disciplinų > Atpažinti nugara
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Atpažinti nugara


Kristinos Inčiūraitės paroda „Sekimas“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre


Monika Krikštopaitytė

Share |
Kristina Inčiūraitė. „Sekimas“. 2011 m. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Žiūrovas visuomet yra ir liudininkas. Parodos atidarymas visuomet – organizuotas įvykis. Liudijimais mėginama išsiaiškinti, koks tai įvykis. Parodymai būna (ne)suinteresuoti, (ne)rišlūs, vykstant tyrimui jie gali radikaliai keistis. Vieni liudininkai pasitaiko atidūs, vienu metu jaučia kelis matavimus: kas (ne)atėjo, kaip (ne)paveikė kūriniai, koks buvo apšvietimas, koks laikas, kaip ir kokiu atstumu darbai išdėstyti, kaip jie atrodė, į ką panašūs, koks jų aukštis, plotis, garsas, balsai ir t.t. Kiti – išsiblaškę – atėję gauti pliuso (arba vyno), atsitiktinai ar nenorom. Atidieji paprastai linksta į interpretacijas. Jie kaip sekliai, ėję ten su tikslu sekti. Sekti menininką, meno sceną, vietos specifiką, rezultatus, kryptis ir postūmius, tolesnius žingsnius. Menotyrininkai parodose visuomet yra sekliai. Ypač jei ketina apie tą įvykį duoti parodymus raštu. Todėl Kristinos Inčiūraitės paroda „Sekimas“, stumianti sekti tai, ką ir taip atėjai sekti, sukelia ne tik jaudulį atsidūrus savo stichijoj, bet ir paranojiškų minčių, kad čia yra kas nors paslėpta, sukeista.

 

Filmas „Sekimas“ (2011) leidžia kaip tik į tokią sekimo patirtį panirti. Užtemdytoje salėje specialiai parodai sumeistrautas didžiulis ekranas yra pasviręs viršutine briauna į žiūrovą ir taip tarsi braunasi prie „liudininko“ arba atkartoja žingsniuojančiojo pirmyn laikyseną, akių padėtį iš padilbų. Filme, kurį tiksliau būtų įvardinti instaliacija, dalimis ir visu ūgiu pasirodo, žinoma, iš nugaros, sekami vyrai. Lazdynų mikrorajone iš troleibuso išlipęs asmuo sekamas iki namų laiptinės (o jos tokios vienodos). Vienas, kitas, trečias. Jie eina šaligatviais, požemine perėja, statytojų nenumatytais, bet gyventojų išmintais takais, mišku, kiemais. Prasilenkia su pagyvenusia moterimi, vedina šunimi. Kartais sustoja. Filmo kadrai irgi retkarčiais sustoja tapdami nuotraukomis. Tai netolygaus kvėpavimo su sustingimais ritmas. Jį įgarsina specialiai filmui sukurtas ir atliktas šiuolaikinės muzikos kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės vokalinis kūrinys. Kvėpavimai ir dusimai balsu, į Meredith Monk vokalo šokius panašūs garsai įgarsina ne tik seklį, sekamąjį, bet ir aplinką – kažkada šlovingą, o dabar vegetuojantį rajoną, kuris virto jame gyvenančių žmonių liudininku, savo paties pamėkle, savo gyventojų išvagotu suvargėliu. Tapo beveik nematomas. Žiūrovas įtraukiamas net keliais matmenimis: atminties, fiziologiškai paveikiu garsu, neramiu ritmu. Pagrobiamas net jo šešėlis. Neatsargiai žengus žingsnį, tavo siluetas užkliudo sekimo sceną. Įsitraukimą įrodo pasitraukimo iš ekrano vikrumas.

 

Ištrūkus iš proziško detektyvo, kur nepaisant įtampos vis dėlto neįvyksta nieko baisiau už paprastą gyvenimą ir tik tampama automatizuoto grįžimo namo maršruto liudininku, tave palydi fantomiški piešiniai. Juose – kelios Lazdynų rajonui būdingos formos, prie abstrakcijos priartėjusios struktūros: rajono planas, tipinio namo ažūrinė dekoratyvinė plokštė, per visą ilgį dengianti bendrus balkonus, etc.

 

Architektūra, kaip laiko liudininkė, apskritai yra labai svarbi Inčiūraitės kūryboje ir nuolat tampa jos darbų pagrindine veikėja, istorijų sekėja. Antras raktažodis į menininkės kūrybą – balsas. Ne vokaline prasme, o būtent liudijimo, kaip autentiškas šaltinis apie žmogų, Kristinos atveju, dažniausiai moterį. Pasakojimo, balso kaip dokumento fiksavimas antropologiniams, lyčių studijų tyrimams yra labai būdingas metodas. Tuo Inčiūraitės meno strategijos siejasi su vėlyvo feminizmo siekiu vengti individo išankstinio apibrėžimo, skaidyti stereotipus, leisti žmogui (ne)įsivardinti pačiam. „Sekime“ menininkė, būdama moterimi, stebi vyrus, ir ši apkeista žvilgsnio kryptis (meno istorija yra moters apžiūrėjimo istorija) žiūrėjimą paverčia neįprastu, ir tas pasikeitimas siūlo įsigilinti, kaip ir į ką žiūrime.

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotame ir specialiai šiai parodai sukurtame filme „Susitikimas“ (2012) daug dėmesio atitenka moteriai, tačiau taip pat ne be subversijų. Per pažinčių puslapį, apsimetusi vyru, menininkė susirašinėjo su Svetlogorsko gyventoja. Pašnekovės mes nematome, nes susitikimas taip ir neįvyko. Jis ir nebuvo įmanomas, nes užmegzti pokalbį paskatino troškimas sugrįžti į vaikystę. Tai buvo greičiau atsiminimų palydos ar bendrų atminties erdvių paieška nei realaus susitikimo organizavimas. Svetlogorske menininkė lankėsi su tėvais vaikystėje. Miestas liko kaip šviesus prisiminimas. O ryškiausiu tos kelionės simboliu buvo milžiniškas liftas ant jūros kranto. Pažangus, įspūdingas įrenginys turėjo atspindėti ir Sovietų simbolinę galią. Iš susirašinėjimo paaiškėjo, kad liftas nebeveikia. Sunyko. Uždarytas. Tai nebeįmanoma. Wagneris. Jūra. Romantizmas. Nesustabdomo, mirštančio laiko pojūtis. Susitaikymas. Susirašinėjimas irgi ima nutrūkti. Manau, tai nuosekliai įvykusi brandos istorija.

 

Greta filmo užrašas pieštuku ant sienos „tuman / obman“ (rus. – rūkas, apgavystė) transliuoja laiškų autorių santykio dviprasmiškumą, gal pašiepia iliuzijas grįžti. Labai norint galima interpretuoti, kad iš pradžių reprezentatyviai šmaikšti, o vėliau atsivėrusi kurorto moteris buvo apgauta ir nuvilta vardan kažkokio projekto, tačiau, manau, kad pagarbus ir palaikantis santykis veikiau davė kitokio bendravimo kokybės patirtį ir tik sustiprino jos savivertę. Todėl kontaktą vertinčiau labiau kaip moteriško solidarumo išraišką, kad ir po priedanga. Nors tai linijinis pasakojimas (turintis kulminacijas, pradžią ir pabaigą), kurį reikia sekti, vis dėlto susirašinėjimas lieka antros svarbos, pirmame plane – erdvės ir trypčiojimas ant laiko slenksčio.

 

Parodos kuratorė Laima Kreivytė atkreipia dėmesį, kad filmuose architektūros (sovietinio modernizmo) buvimas pirmame plane, tapimas veikėju priverčia geriau pajusti ir tuo pat laikotarpiu statytų Klaipėdos Parodų rūmų struktūrą, sąsajas su jame įsikūrusiais pasakojimais. Tai nebėra tik filmas, o instaliacija, ir ne tik dėl to, kad ekranas milžiniškas, pasviręs link žiūrovo, bet ir dėl visumos struktūros, ritmo sąskambių. Didžiojoje salėje esančios fachverkinės durys irgi tampa instaliacijos dalimi, nes toje salėje kalbama apie Svetlogorską, kur toks vokiškas palikimas architektūroje labai būdingas.

 

Menininkė siekia autentiškumo ir kartu aktyviai įsitraukia, intelektualiai konstruoja kūrinio struktūrą. Inčiūraitė sukuria situaciją, tačiau toliau leidžia jai laisvai plėtotis. Pavyzdžiui, seka ar kalbina žmones. Sekimas sugalvotas, procesas – autentiškas ir, kas svarbiausia, – autentiškai perteikia aplinkos pajutimą. Galiausiai atradusi dėsningumus, struktūras (architektūros, poezijos, muzikos, judėjimo ritmo), menininkė jas išryškina. Lyg ištrauktų į paviršių skeletą. Todėl žiūrovui ar liudininkui skaityti aprašymų visai nebūtina, nes tas struktūros išgryninimas palieka labai aiškų jausmą, kad tu žinai, apie ką visa tai yra, ir žinai, kad tai žinai. Tai stipriausias įtaigumo laipsnis.

 

Mąsčiau, ar Lazdynų, Druskininkų vaizdai – vietos, kurias atpažįstame nugara, atsiskleistų liudininkui iš svetur, kad ir susipažinusiam su sovietmečio modernizmu. Ar nedingtų kuris nors dėmuo? Be abejonės, nykimo, suvartojimo, žlugimo jausmas yra universalus. Nors maža nebuvau Kasablankoje, ten apsilankiusi gerokai vėliau ir pamačiusi ilgiausią paplūdimio ruožą su tuščiais apsilaupiusiais baseinais, nukrypusiais turėklais, išdaužytais šaligatviais ir kitais apleistumo atributais pajutau tą patį, ką matydama Kristinos Druskininkų sunykusių poilsiaviečių nuotraukas serijoje „Kurortas“ (2007) ar ankstesniojo Svetlogorsko liekanas jos filme. 

 

Miestams, kūriniams, kaip ir žmonėms, reikia liudininkų, kad būtų susektas laikas ir pasektos istorijos. Kelionė į Klaipėdą tapo savotiška kelione į praeitį. Nors menininkė ir apgailestavo, kad tai yra nebeįmanoma. Kad būtų priartėta prie utopijos (dėmesiu menininkei, jos menui ir parodos turinio prasme), preciziškai padirbėjo KKKC žmonės. Kelionė laiku turėtų suveikti ir kūrinyje „Linkėjimai Druskininkams“. Čia vaikai iš sanatorijos surašė savo lūkesčius Druskininkams, uždengė grotažo technika (vaškas ir tušas), po dešimties metų linkėjimai bus atidengti ir perskaityti. Galiu paliudyti, kad taip neatmestinai, erdviai, kokybiškai parengtos solo parodos ekspozicijos nemačiau jau seniai.

 

Paroda veikia iki gegužės 27 d.

KKKC Parodų rūmai (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadienį–šeštadienį 11–19 val.


„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

GvystaRo8ei, 2017-03-22 06:27

Ja, es sieht komisch aus.Aber so sind nun mal die gesetzlichen Regelungen.Es ist offnseichtlich soviel Wassermelone enthalten, dass diese in der Zutatenliste auftauchen muss.

Linda, 2012-07-18 12:54

Birželis 14 d, 2009Tai tautos numoonė susiaurinama iki 20% nusimanančių piliečių rato? Žinoma, tai yra likusių 80% problema, tačiau manyti, kad tik atėjusieji yra pilietiški yra naivu. Juk visai realu, kad dar 20% pilietiškai nusiteikusių neatėjo dėl tokių priežasčių, kaip protestas prieš ES demokratijos deficitą , neaiškias ir menkas EP funkcijas, Lietuvos politikos skurdą ir pan. Jeigu taip nutiko, tada Tavo teorijos griūna. Tik žinoma, tai patikrinti yra gan sunku.

Smiltė, 2012-04-20 09:01

Įspūdinga paroda. Ir taiklūs liudijimai. Ačiū

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti