Šokėja Rūta Butkus neseniai pradėjo įgyvendinti projektą „Vilniaus šokio dienora(i)štis / Vilnius Dance Diary“. Tai plastinis pasakojimas apie nykstančias Vilniaus vietas, jų nuotakas, spalvas. Skirtingose miesto vietose šokėja improvizuos visus metus – kiekvieną ketvirtadienio rytą. Rūtos Butkus šokio improvizacijas jau dabar galima stebėti tinklalapiuose „Facebook“ bei „YouTube“. Pateikiame pokalbį su menininke.

Kaip jums kilo toks šokio dienoraščio sumanymas?

Vieną vakarą tiesiog šnekėjomės su Andriumi Katinu ir tarsi savaime kilo mintis, kad šokio improvizacijas galima susieti su įvairiomis miesto vietomis. Vadinu tai dienoraščiu, nes projektas truks visus metus. Tik jis bus ne rašomas, o šokamas.

Iš to, ką galima pamatyti jau dabar, atrodo, kad renkatės mažai žinomas Vilniaus vietas.

Renkuosi visokias vietas. Tokias, kurias pati atradau arba kas nors parodė. Man gražūs tie apleisti pastatai. Aišku, yra ir žinomų apleistų vietų, bus ir tokių. Bus ir žinomų dar neapleistų vietų. Pagrindinė projekto idėja yra užfiksuoti Vilniaus vietas, kurios yra gražios ir nematomos. Na, ne tiek nematomos, kiek nežinomos ar tiesiog nepastebėtos.

Todėl ir pasirinkote videofilmo žanrą?

Taip. Noriu užfiksuoti tas vietas. Yra praeitis, dabartis ir norisi palikti tai ateičiai. Praeitis – pastatas ar kažkokia jau susiformavusi vieta, šiandien čia, prie tos vietos, esu aš, bet juk esu dabar ir nežinau to, kas liks po kažkiek (po daugelio) metų. Baigusi projektą ketinu sujungti filmukus į bendrą dienoraščio formos filmą. Gal jis bus parodytas ir kokiame nors festivalyje kaip šokio projektas.

Susidarė įspūdis, kad jūs nemėgstate ilgai užsibūti vienoje vietoje, ilgai šokti tame pačiame spektaklyje. Gal ir dėl to ši dienoraščio forma jums yra paranki?

Ilgai šokti aš galiu, kol dar sugebu tame pačiame šokyje ką nors atrasti. Ir tada jau norisi eiti kažkur toliau. Šis dienoraštis taip pat bus improvizuojamas visus metus. Man įdomus ir mano pačios kitimas, kaip mane veiks tas ilgas procesas. Juk bus visko: aš ir nervinsiuosi, ir būsiu pikta, ir nebesugebėsiu atrasti nieko įdomaus, bet negalėsiu sustoti, reikės nuolat ieškoti. Man įdomus pats procesas.

Filmukų trukmės taip pat nesate apsibrėžusi?

Jie gali trukti dvi tris minutes. Bet improvizuojant būna visaip: kartais viskas vyksta labai greitai, o kartais gali užtrukti valandą ar ilgiau... Tačiau, manau, pats filmukas neturėtų būti ilgas. Filmuoja mano kurso draugas Jonas Verseckas. Jis – „žmogus su kamera“. Improvizuojame drauge – aš judėdama, jis filmuodamas. Specialiai pasirinkome buitišką kamerytę, nekokybišką, tarsi nesuplanuotą. Tai kaip netikėtas žmogaus žvilgsnis, kuris yra improvizacinis. Ir pats jungimo principas labai paprastas, labai primityvus. Montuojame kaip dienoraštį, rašomą pačiam sau. Kad atsirastų nesuplanuotos gyvybės. Dažniausiai improvizuojame tekant saulei. Šiuo metu – septintą valandą ryto. Žiemą galvosime, ar palikti tą pačią valandą, ar taikytis prie saulės, prie apšvietimo. O vasarą saulė teka penktą, ketvirtą valandą ryto. Tad filmavimas vyks dar anksčiau. Tekant saulei labai graži natūrali šviesa, ji sukuria visai kitą nuotaiką.

Kol kas renkatės jau parašytą muziką. Ar neplanuojate įtraukti ir kompozitorių?

Galbūt. Projektas gali vystytis. Gal atsiras norinčių groti vietoje, fotografuoti. Mano tikslas yra improvizacija, aš nieko nesuplanavau, kaskart įdomu, koks bus rezultatas. Šiuo metu aš šoku tyloje, o muzika atsiranda vėliau, ją padiktuoja vietos, aplinkos atmosfera. Būna, kad muziką pritaikius videoklipui atrodo, kad tu šokai būtent pagal ją. Atsitiktinumas man labai svarbus. Tas vietos padiktuotas netikėtumas, jos nuotaika. Dar ir dėl to pasirinkau dienoraščio formą.

Jūsų puslapyje parašyta, kad žiūrovai ir patys gali siūlyti tam tikras vietas.

Taip, ir vietas, ir muziką. Gal atsiras ir toks, kuris norėtų kartu pašokti. Tai ir yra įdomu.

Kol kas filmuojatės tuo pačiu juodu kostiumu.

Ir visą laiką taip bus. Suknelės nenorėjau, o kostiumas man atspindi laisvę.

Kokį įsivaizduojate šio dienoraščio žiūrovą?

Tikriausiai jauną. Galbūt todėl, kad tai interneto projektas.

Kalbino Milda Brukštutė

„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20