Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 16 (984), 2012 balandžio 20 d. > Muzika > Sugrįžimas prie ištakų
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Sugrįžimas prie ištakų


Bohemiečiai vėl stato Puccini


Rima Jūraitė

Share |
Asmik Grigorian (Manon) ir Vaidas Vyšniauskas (De Grijė)
M.Aleksos nuotr.
Šio sezono sostinės operinio gyvenimo štilį pagaliau sudrumstė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, Kongresų rūmų scenoje pristačiusi su „bohemiečių“ trupe rengtą premjerą. Šįkart pasirinkta kiek mažiau žinoma ir Lietuvoje apskritai pirmą kartą statoma Giacomo Puccini opera „Manon Lesko“ – taip tarsi sugrįžtant prie „bohemiečių“ veiklos ištakų, prieš šešerius metus prasidėjusių Puccini „Bohema“.

„Manon Lesko“ ir „Bohemos“ pastatymai giminingi ne tik muzikine kalba, bet ir režisūriniais sprendimais: naujasis pastatymas taip pat konstruojamas įspūdingų, vienas kitą keičiančių paveikslėlių principu, panašių epizodų ypač gausu masinėse scenose. Kita vertus, tai lemia ir būtinybė prisitaikyti prie nedidelės Kongresų rūmų scenos: be kulisų, labiau skirtos koncertams nei spektakliams, todėl operos pastatymams jau tradiciškai įrengtos dviem aukštais.

 

Pagal Antoine’o François Prevost to paties pavadinimo romaną sukurtoje Puccini operoje pasakojama chrestomatine tapusi istorija apie kerinčio grožio moterį, užvaldytą aistros turtams ir siekiančią prabangaus gyvenimo, kurį gali suteikti pasiturintis, nors ir nemylimas, vyras. Tačiau išlaikytinės gyvenimas su vien tik materialinius ir hedonistinius įgeidžius tenkinančiu vyru labai greitai įgrysta, Manon trokšta ir kitokio jausmo – tikros meilės be jokio išskaičiavimo. Tačiau iš tiesų pamiltas vyras lyg tyčia neturtingas. Ir kai, rodos, mylimieji jau galėtų būti kartu, mirtis juos išskiria amžiams.

 

Režisierė D. Ibelhauptaitė iš esmės nekeičia istorijos, personažus palieka tradicinius, tačiau neakcentuoja itin jauno Manon ir De Grijė amžiaus, o spektaklio vizualumo ašimi tampa pakitęs operos laikas – iš XVIII a. herojai perkeliami į 1910–1914 m. dekadentiška dvasia persmelktą Paryžių. Naująjį laiką daugiausia atspindi orientalistine egzotika ir Rytų prabanga tviskantys kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus kurti drabužiai, šios stilistikos kulminacija – Manon rytietiškų šokių pamokos turtuolio Žeronto namų salone.

 

Nenutoldama nuo klasikinės „Manon Lesko“ personažų santykių traktuotės, režisierė visiškai pasikliauja pagrindinių vaidmenų atlikėjais – tik nuo jų priklauso, ar tarp kuriamų personažų (ir tarp kurių) užvirs didžiausios aistros, kuriuose epizoduose įvyks aštriausios dramos. Spektaklyje vaidmenis kūrė dvi atlikėjų sudėtys, tad abu premjeros vakarus pasakojimo centre atsidūrė kiti herojai. Pirmąjį vakarą labiau intrigavo Manon brolio Lesko (Laimonas Pautienius) užmačios ir Manon (Asmik Grigorian) bei Žeronto (Tadas Girininkas) „meilės sandėrio“ linija nei Manon ir De Grijė („bohemiečių“ pastatymuose Kristianu Benediktu prisistatantis tenoras Vaidas Vyšniauskas) meilės istorija. Rafinuotoms A. Grigorian Manon provokacijoms, ypač pažinties su De Grijė ir meilės scenose, ne visuomet atliepė premjeros vakarą kiek susikaustęs, į vokalinį vaidmens atlikimą susikoncentravęs V. Vyšniauskas, geriau atsiskleidęs tik finalinėje – Manon mirties – scenoje. Vis dėlto paskutinis duetas, kai De Grijė, išgyvenęs skausmingą atsisveikinimą su Manon, rituališkai bučiuoja mirusios mylimosios pėdas, buvo labai tikslus ir jaudinantis.

 

Antrąjį vakarą kitką nustelbė Sandros Janušaitės Manon ir gruzinų tenoro George’o Oniani scenos partnerystė, atskleidusi tikrą tragiškos meilės dramą. S. Janušaitės Manon, pirmajame susitikime su De Grijė dar labai kukli ir dorovinga mergina, tampa paslaptinga kurtizane ir beatodairiškai meilės trokštančia moterimi. Draskoma tarp žemiškųjų gėrybių siekio ir neapykantos, tarp meilės ir atgailos – tokia Manon pavergia G. Oniani kuriamo De Grijė širdį, o šio jausmai kaskart skleidžiasi vis kitais niuansais: tai meilė-aistra, meilė-geismas, meilė-palaima, meilė-neviltis, meilė-kaltė, netgi meilė-amžinybė. S. Janušaitei ir G. Oniani pavyko įsiklausyti vienam į kitą atidžiau, vaidmenis interpretuoti laisviau – netrikdomiems sudėtingų vokalo partijų. Šios Manon ir De Grijė poros fone to vakaro Žerontas (Egidijus Dauskurdis) nebeatrodė taip svariai viską lemiantis. Tačiau įtaigų Žerontą E. Dauskurdis sėkmingai kūrė stabiliu vokalu, akcentuodamas aukštą savo personažo visuomeninį statusą, pasitikėjimą savimi, netgi nuožmumą. T. Girininko Žerontas visiškai kitoks: aristokratiškesnis, itin orus, visa povyza ir eigastimi primygtinai pabrėžiantis socialinę savo herojaus kilmę, imponuojantis ne tik nuosekliai sukurtu personažu, bet ir nepriekaištingai parengta vokalo partija. Pirmąjį vakarą stiprus kontrastas T. Girininko Žerontui buvo temperamentingas L. Pautieniaus Lesko. Dainiaus Stumbro Lesko kur kas neutralesnis – ir bendraudamas su Manon, ir su Žerontu, ir su De Grijė.

 

„Manon Lesko“ scenografija (scenografas Dickas Birdas) kur kas lakoniškesnė nei ankstesnių „bohemiečių“ pastatymų. Rutuliojantis dramai ji tampa vis minimalesnė, kol kulminacijoje atsiveria tik negyvos dykumos horizontas, visiškai apnuoginamos paskutinės tragiškos Manon ir De Grijė istorijos akimirkos. Santūri ir antrojo veiksmo Žeronto namų prabanga, apie ją byloja tik Amedeo Modigliani paveikslas bei Manon patarnaujančios kambarinės. Turtuolio salono interjeras nublanksta šalia įspūdingų, ryškiaspalvių, orientalistine egzotika žvilgsnį traukiančių Manon ir kitų merginų kostiumų. Čia pasirodo ir Žeronto nusamdyta miuzikholo Žvaigždė (Laura Zigmantaitė), pasidabinusi pretenzingu plunksnomis puoštu kostiumu – deja, šįkart nustelbusiu jaunos solistės dainavimą. Pilvo šokiu, palydima Šokių mokytojo, svečius pamalonina Manon (režisierė atsisako atgyvenusio menueto iš originalaus siužeto). Tenoro Audriaus Rubežiaus kuriamas itin šaržuotas Šokių mokytojo personažas – komiškų, šabloniškai manieringų judesių ir tarsi niekaip negalintis savimi atsigėrėti. Kartais pernelyg pamaiviškas – bet šitai jam leidžia ir pats personažas. Vis dėlto įspūdingi kostiumai, miuzikholo dainininkės pasirodymas ar Manon pilvo šokis taip ir lieka tik pikantiški prieskoniai, į spektaklio tėkmę įsiterpiantys pavieniai efektingi epizodai. Jie pagyvina vaizdą ir veiksmą, bet nekeičia iš esmės labai tradicinės operos traktuotės, kurioje taip gausu kituose teatruose ir kituose operų pastatymuose, o ir ankstesniuose „bohemiečių“ spektakliuose jau ne sykį matytų režisūrinių sprendimų.


„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti