Antrasis garsaus fotografo Antono Corbijno („Kontrolė“) filmas „Amerikietis“ (TV3, 22 d. 21.30) – britų rašytojo Martino Bootho romano „Labai uždaras džentelmenas“ ekranizacija. Veiksmas rutuliojasi Italijos Abruco regione, kuris garsėja savo drugeliais. Pagrindinis knygos personažas yra britas – samdomas žudikas. Corbijno filme personažas tapo amerikiečiu, todėl britiškų charakterio keistenybių teko atsisakyti, užtat ant Džeko nugaros atsirado drugelio tatuiruotė. Filmas buvo kuriamas Castel del Monte kaime, kuriame gyvena 129 žmonės. Dauguma jų pasirodo ir filme. Džeką – „normalų, anonimišką žmogų, kuris nori ištirpti peizaže“, suvaidino kino žvaigždė George’as Clooney. Jo partnere filme tapo italų aktoriaus ir režisieriaus Michele Placido („Aštuonkojis“) duktė Violante Placido. Corbijnas nusprendė sužaisti įprastomis trilerio klišėmis: po eilinės operacijos žlugimo ir meilužės mirties filmo herojus, samdomas žudikas, nusprendė baigti karjerą. Jis vyksta į Italiją vykdyti paskutinio paslaptingos moters užsakymo. Mažame kalnų miestelyje jis susidraugauja su kunigu ir įsimyli sutiktą prostitutę. Tačiau laimingas Džekas prarado budrumą... Corbijnas bando klišėse atrasti prarastą film noir kino lyrizmą bei melodramatišką jausmų ir pareigos konfliktą. Todėl galima sakyti, kad veiksmo peripetijos „Amerikietyje“ ne tokios svarbios, kaip tai, kas yra už jų.

„Amerikiečio“ kūrėjai neslepia, kad juos įkvėpė klasikinis kinas. Šią savaitę bus ne viena proga prisiminti dažnai taip pat klasikiniais jau pavadinamus 10-ojo dešimtmečio filmus. Vienas tokių – Bruce’o Beresfordo 1994 m. „Geras žmogus Afrikoje“ (BTV, 26 d. 21.25). Filmo herojus – jaunas britų diplomatas Morganas, atsidūręs vienoje išgalvotoje Afrikos valstybėje. Gyvenimo nuobodulį jis bando praskaidrinti erotiniais nuotykiais, bet staiga suserga nežinoma „afrikietiška liga“, kuri pasirodo besanti „gero žmogaus Afrikoje“ – seniai čia gyvenančio daktaro Alekso (Sean Connery) pokštas. Bet būtent daktaras padės herojui išsipainioti iš sudėtingos politinės intrigos. Man patiko filmo reklama: „Afrikos glūdumoje britai užsiima keistais ritualais. Jie tai vadina diplomatija.“

Dar vienas chaotiško dešimtmečio prisiminimas – 1993 m. Adriano Lyne’o „Nepadorus siūlymas“ (TV3, 21 d. 23.50). Tai pasakojimas apie jauną mylinčią porą. Architektai Diana ir Deividas apsivedė labai jauni. Iš pradžių jiems viskas sekėsi, bet finansinė krizė sugriovė planus. Atvykę į Las Vegasą jie tikisi išlošti sumą, kuri leis padengti skolas. Bet praranda viską. Išgelbėti gali tik keisto turtuolio pasiūlymas – jis pasirengęs sumokėti milijoną už naktį su Diana. Filmo herojai, kuriuos suvaidino Robertas Redfordas, Demi Moore ir Woody Harrelsonas, suformulavo daug platesnę moralinę dilemą, į kurią dabar bando bent jau sau atsakyti ne vienas 10-ojo dešimtmečio transformaciją išgyvenęs žmogus. Paskutiniais metais šis dešimtmetis tapo ir Rusijos intelektualų diskusijų tema, ypač po to, kai Vladimiras Putinas jį paskelbė „bloguoju“. Būtent tada Rusijoje atsirado laisva rinka ir laisva spauda, prasidėjo ekonomikos ir visuomenės transformacija, tačiau vyko ir gaujų karai, siautėjo reketininkai, o jauni apsukrūs žmonės susikrovė milijonus. Vienas jų – neseniai ir lietuvių žiniasklaidoje nuskambėjęs sukčius Sergejus Mavrodis, finansinės piramidės „MMM“ steigėjas. Jis tapo Eldaro Salavatovo filmo „PiraMMMidė“ (BTV, šįvakar, 20 d. 20.25) pagrindinio personažo Sergejaus Mamontovo prototipu. Mamontovo įsteigtos įmonės indėlininkų skaičius per labai trumpą laiką užauga iki 10 milijonų, bet po truputį Sergejus suvokia, kad jo turtai vis dažniau provokuoja žmonių pagrobimus, gaudynes, užsakytas žmogžudystes, sąmokslus. Žinoma, filme yra ir šiek tiek meilės, o turint galvoje, kad visi staiga praturtėję rusai būtinai rinkdavosi modelius ir grožio konkursų nugalėtojas, „PiraMMMidėje“ galėsime įžvelgti ir panašių lietuviškų realijų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė populiarūs rusų aktoriai Aleksejus Serebriakovas, Fiodoras Bondarčiukas, Aleksejus Curila, Jekaterina Vilkova.

Vienas populiariausių filmų griūnančioje Sovietų Sąjungoje buvo tada dar niekam nežinomo jauno režisieriaus Jameso Camerono „Terminatorius“ (TV3, šiąnakt, 20 d. 01.45). (Beje, jo piratinės kopijos, manau, taip pat kažkam sukrovė turtus.) 1984 m. pasirodęs „Terminatorius“ nukėlė į 1984-ųjų Los Andželą, kuriame pasirodo ateities pasiuntinys. Robotas Terminatorius turi misiją – nužudyti jauną moterį Sarą, kurios sūnus taptų žmonijos gelbėtoju kovoje prieš robotus. Arnoldo Schwarzeneggerio suvaidintas Terminatorius filme ištarė septyniolika frazių. Garsiausia iš jų: „I’ll be back“ tapo kultine. Filmas sulaukė kelių tęsinių. Jo populiarumas bematant iškėlė Cameroną, netrukus jam buvo patikėti milžiniškų biudžetų filmai. Nežinau, kas labiau primena pasaką, – „Terminatoriaus“ siužetas ar Camerono likimas. Bet tai jau masinės kultūros sukurtos pasakos.

Užtat visiems – ir jauniems, ir seniems turėtų patikti Jacques’o Perrino ir Jacques’o Cluzaud „Gyvasis vandenynas“ (LTV, 22 d. 21.15). Ketverius metus penkiasdešimtyje skirtingų Žemės rutulio vietų filmuotas pasakojimas apie vandenynų istoriją leis pasinerti ne tik į paprastai akiai neprieinamas gelmes, stebėti delfinų šokius ar plaukioti kartu su baltuoju rykliu. Kaip ir garsiame savo filme apie migruojančius paukščius, Perrinas nori atsakyti į klausimą, ar žmogus gali išsaugoti laukinę gamtą, ir kartu pasakoja magišką pasaką apie nematomo pasaulio stebuklus, jų gyventojų didvyriškumą, rodo neįtikėtiną ir didį gamtos spektaklį.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.16 (984), 2012-04-20