„Mano negalia yra seksuali. Erotiška kaip inkų saulėlydžiai, kurie tapo ant vandenynų ir debesų, ir pažadina mėnesį tavo akyse, kai aš su tavim. Mano negalia yra seksuali. Erotiška kaip gruoblėti Pietų Amerikos kalnų vingiai. Aš seksuali. Seksuali kaip knygos ir kava su šlakeliu grietinėlės ir cukrum. Versk mano puslapį. Skaityk. Mano žodžiai – lyg laumžirgiai ir krintančios žvaigždės. Žvaigždžių pėdsakai – mano iškirptės Didžiajame Kanjone. Aš – jausmas ir akrobatiška galia. Norėdama tave lengvai paguldyčiau ant menčių. Bet ne lovoje. Lovoje aš plunksna ir vėjas. Netobuli kaulai, kurie šnabžda apie grožį ir ima garsiai alsuoti tik kai tu su jais myliesi. Mano negalia yra graži ir saldi. Aš saldi kaip ryžių pudingas ir plikytas pyragaitis. Saldi kaip prinokęs arbūzas. Kaip mėtos kvapas. Aš – cinamonas ir nuodėmė. Aš sau tepriklausanti Ave Marija – sugedusi katalikų mergaitė. XXI amžiaus Frida Kahlo – tapau savo seksualumą žodžiais. Žinau, kad mano seksualumas gąsdina tave. Mano seksualumas – laukinis gyvis, Šiaurės Rytai ir visos kitos kryptys. Miškas ir dykuma, lygumos, kalvos. Amazonės džiunglės. Mėnesiena. Ir šokantys ratai.“

Maria R. Palacios sako šį monologą dėvėdama jos taliją ir krūtis pabrėžiančią gėlėtą palaidinę gilia iškirpte ir platėjančiomis rankovėmis. Kalbant jos rankų gestai plastiški ir tikslūs – lyg šokėjos ir dirigentės. Savo judesiais ji karpo erdvę, skiriančią ją nuo auditorijos, ir kuria intymumo gijas. Jos balsas – geidulingai duslus. Šnabždesys susipina su išdidžiai ištariamu susitapatinimu su Šventąja Mergele, paryškinant Lotynų Amerikos akcento prisirpusios anglų kalbos melodingumą ir temperamentą. Maria R. Palacios kalba ne nuo scenos, todėl paskutinėse eilėse sėdintiems žiūrovams matyti performanso menininkę ir raiškiosios poezijos autorę nėra lengva. Be to, ji, kaip ir auditorija, sėdi. Vežimėlyje neįgaliesiems. Kaip ir dešimtys iš maždaug 400 žiūrovų. Kai keli performansą stebintys auditorijos nariai palaikančiai suūžia, dešiniajame sektoriuje pakyla dešimtys rankų – judinami pirštai ir riešai primena ošiančius medžius. Šis negirdimas ošimas – ženklų kalba išreiškiamos ovacijos.

„Deivės ant ratų“ pseudonimu žinoma menininkė neabejotinai sujaudina publiką. Jos performansas išjuokia lietuviško deminutyvo „vežimėlis“ suporavimą su negalia kaip būdą paversti ir šiuose vežimėliuose prikaustytus kūnus mažybiniais – silpnesniais, pažeidžiamesniais, mažiau įgaliais judėti, dirbti, mokytis, kurti, mylėtis. Vis dėlto šis kūrinys, kuriuo pradedu, ir dar 13 menininkų grupės „Sins Invalid“ trumpų performansų, rodytų Ontarijo meno galerijoje, nesitenkina vien emancipacija. Dviejų valandų trukmės „Sins Invalid“ programa demonstruoja, kad homofobija, rasizmas, neįgalių asmenų atskirtis ir socialinių privilegijų dalybos turtingesnei visuomenės daliai yra neatsiejami vienos represinės sistemos elementai. Reaguodami į šį represinį aparatą, „Sins Invalid“ menininkai pateikia akistatą su kūnais, kurie nenori būti supaprastinti kaip dominuojanti tapatybė.

Normatyvumo aparatas apima pačius įvairiausius socialinius sluoksnius. Represinė normatyvumo sistema dalina visuomenę į „normalius“ ir „nenormalius“ subjektus, privilegijas bei teises duodami tiems, kurie yra „normalūs“: sveiki, gyvenantys ne taboruose, o „normaliomis“ gyvenimo sąlygomis, neprašantys išmaldos gatvėje, neapleidžiantys skęstančio valstybės laivo pasirinkdami emigraciją, seksą praktikuojantys miegamuosiuose, o ne viešose erdvėse, lytiškai santykiaujantys tik vardan giminės ir tautos tąsos, taigi ne su tos pačios lyties asmenimis.

„Sins Invalid“ meta pirštinę normatyvumui, suburdami įvairius į aiškias kategorijas netelpančius kūnus, kurie nepatogūs represinei sistemai būtent dėl to, jog jų neįmanoma aiškiai identifikuoti kaip vienos socialiai atskirtos grupės. Performansai jaudina ir įtikina, nes jie ne tik kritikuoja represinę sistemą, bet ir infiltruoja šią sistemą kūnais, kurie yra nepatogūs normatyvumo retorikai ne dėl vienos tapatybės (lytinės, etninės, klasinės ar seksualinės), bet ir dėl sukilimo prieš įvairias normas, o ne vieną kurią. Įvairiais frontais su normatyvumu konfrontuojanti strategija nesiekia tiesiog teisių ar matomumo, bet reaguoja į tai, kad represinė sistema išsilaiko nepaliaujamai siūlydama „nenormaliems“ subjektams virsti normaliais arba juos užtildydama.

Ne veltui didžioji dalis mane supančios minios Ontarijo meno galerijoje yra Toronto queer bendruomenė. Nors įėjimas į šią galeriją paprastai siekia keliolika dolerių, renginys yra nemokamas, suburtas gausių savanorių pastangų. Žvelgiu į skirtingų kūnų būrį: kai kurie – su matoma negalia, kai kurie – be, čia daug etninių mažumų, androgeniškų kūnų, savo seksualius vingius erotiškais drabužiais paryškinančių moteriškų kūnų, ir tų, kurių kūnai kelia klausimus apie tapatybes, o ne sufleruoja aiškias etiketes. Susirinko ne šiaip bendruomenė, jungiama aiškių bendrų tikslų ir strategijų. Matomų kūnų klasifikacija būtų bergždžia, nes čia – persidengusių tapatybių perkrova. Šiame asambliaže queer nėra tiesiog „iškrypę žmonės“ (tokį pažodinį queer atitikmenį siūlo neseniai išleistas aukštosioms mokykloms skirtas vadovėlis „Dailėtyra. Teorijos metodai ir praktikos“, VDA, 2012). Queer estetika, queer politika ir tie, kurie identifikuojasi kaip queer, – tai maištas prieš spaudimą tapti norma ir klusniu piliečiu: atradusiu savo tapatybę ir nebematančiu, jog klusnus pilietiškumas, paremtas matomumu ir tolerancija, dažnai užmarina jautrumą poreikiams tų, kuriems nepaliekama vietos darnios valstybės scenarijuje, nes savo kūnais ir geismais šie nuo normų nukrypę subjektai primena tokių scenarijų ydas.

„Sins Invalid“ grupės performansuose kūnai priešinasi dominuojančioms normalumo ir seksualumo samplaikoms – seksas nebėra vien sveikų kūnų nuosavybė, chroniškų ligų suluošinti kūnai irgi yra geidžiami ir geidžia, seksualinės traumos ir baimės nebetyli. Neįgalūs kūnai nebėra vien medicininiai subjektai, nes jie nepriklauso tik medicininei sistemai. Jie nepatogūs kapitalizmo sistemai, nes negali dirbti ar judėti taip, kaip ši sistema reikalauja, nepatogūs sveikos valstybės idėjai ir kitoms progreso fantazijoms.

Šis tekstas nėra recenzija, o mėginimas kurti erdvę, kurioje susitiktų įvairūs normatyvumo nuolat trinami subjektai ir susipintų normatyvumą kritikuojantys diskursai. „Sins Invalid“ pasirodyme pamačiau tai, kas Lietuvoje sunkiai skinasi kelią tarp socialine atskirtimi pažymėtų grupių ir jų sąjungininkų. Ypač dėl varganos ekonominės situacijos pakurstyto separatizmo, nes Lietuvoje gaji savų projektų „įtėvinimo“ kultūra, normatyvumo kritika mūsų šalyje dažnai yra... normatyvi. Būtent todėl šalyje veši nacionalizmas, mizoginija, rasizmas, neįgalumo ir ligonių stigmatizavimas bei homofobija. Šių elementų kurstomas normatyvumas įgyja vis daugiau svorio, nes seksualinės mažumos dažnai pluša vien seksualinių mažumų klausimais, feministės kovoja už moterų teises, o neįgaliųjų reikalais rūpinasi jie patys ar jų artimieji. Pakanka paminėti kelis lietuviškojo separatizmo pavyzdžius.

Savo homoseksualinės orientacijos neslepiantis Romas Zabarauskas kuria filmą apie gėjus ir taip teigia atakuojąs homofobiją, nors nemato problemos, jog propaguoja mizoginiją ir homonormatyvumą (R. Zabarausko seksualinę tapatybę miniu tik todėl, kad jis pats pabrėžė jos svarbą savo kūrybai per kino premjerą Lietuvoje). Tačiau R. Zabarauskas nėra tiesiog seksualinė mažuma, o migruojantis, su Lietuvos kūrybiniu vyrų elitu besibičiuliaujantis jaunuolis, spaudoje nuolat didžiavęsis tarptautiniu pripažinimu (šiandien Vakaruose nesunku gauti pripažinimą, jei pamini, jog nagrinėji homofobijos ir homoseksualumo santykį vienoje homofobiškiausių Europos valstybių). R. Zabarauskas apie savo privilegijuotą poziciją nekalba. Maža to, jis – „iš spintos“ ištrūkęs gėjus, raginantis ir kitas seksualines mažumas pasirodyti viešai, taigi jis – labiau išsilaisvinęs subjektas, nesuvokiantis, kad vos užsitikrinus galią lengvai tampama represinės sistemos dalimi.

Dar vienas pavyzdys. Lietuvos feministės socialiniuose tinkluose aktyviai seka gają moterų stereotipizavimo kultūrą šalyje nekeldamos klausimo apie tai, jog diskutuojant joms dažniausiai tenka apsiriboti internetine erdve, mat viešai prabilti gatvėje trukdo maišto kultūrą paralyžiuojantis LR Susirinkimų įstatymas. Net jei būtų atsidurta gatvėje, kas, be priešų ieškojimų, būtų deklaruojama susirinkus? Kokia strategija mobilizuotų feministes, kurioms rūpi ne vien feminizmas, bet ir susisiekiantys diskursai?

Platesnės žmogaus teisių aktyvistų vizijos vakuumas ir tapatybių politikos krizė akivaizdūs šiųmečiuose Kovo 11-osios įvykiuose. Neonacizmą kritikuojanti eisena vengė identifikavimosi su seksualinėmis mažumomis, anarchistais ir kitais socialiniais judėjimais, idant būtų pakankamai „patriotiška“. Tiesa, tą pačią dieną išvydome ir bene drąsiausią pastarųjų metų reakciją į radikalėjantį lietuviškąjį nacionalizmą. Kovo 11 d. neonacių eiseną Gedimino prospektu blokavęs performansas „Pastok kelią nacizmui“ į maištingą asambliažą subūrė stigmatizuojamo moteriškumo įvaizdžius (vienišų ir nėščių moterų), tautines spalvas ir romų tapatybę. Šis performansas įvietino queer estetiką ir queer politikos potencialą Lietuvoje, pateikdamas ne tik normatyvumo kritiką, bet ir atskleisdamas tapatybių politikos ribotumą.

Queer teorijoje pastaruoju metu teikiama daug dėmesio raginimams, reaguojant į nacionalizmą ir globalizuotą kovą su terorizmu, kuri ištisas populiacijas paverčia potencialiais priešais, perimti Gilleso Deleuze’o ir Felixo Guattari aprašytą asambliažo strategiją. Tarkim, teoretikė Jasbir Puar kritikuoja ypač šiuo metu populiarius tapatybių politikos argumentus. J. Puar teigia, jog rasė, lytis, seksualumas nėra tiesiog subjektą apibūdinantys ir įkūnijantys atributai, nes mes kaip subjektai kintame, kadangi neegzistuojame visiškai izoliuoti. Tiesiog šių elementų teisėmis, matomumu bei tolerancija apsiribojanti kova nereaguoja į mutuojančius kontrolės aparatus. Pakanka paminėti, jog Vakaruose seksualinių mažumų klausimai vis dažniau iškyla partijų programose, o ne gėjų išsilaisvinimo judėjimo pradžiai artimų aktyvistų strategijose – Šiaurės Amerikoje nuo pat 1960-ųjų seksualumo varžymo klausimai buvo neatskiriami nuo kapitalizmo kritikos, ir aktyvistai reagavo ne vien į seksualinių mažumų atskirtį, bet ir į etninių mažumų bei vargšų izoliaciją visuomenės paraštėse. Anot J. Puar, rasės, lyties bei seksualumo kategorijos tampa „įvykiais, veiksmais ir susidūrimais tarp kūnų“, o ne kūnus apibrėžiančiomis fiksuotomis kategorijomis (I would rather be a cyborg than a goddess, Intersectionality, Assemblage and Affective Politics. http://eipcp.net/transversal/0811/puar/en). Asambliažai – skirtingų kūnų bei tapatybių susidūrimai ir persidengimai – akcentuoja ne atskirus visuminio turinio elementus, o iškylančią šių sudedamųjų elementų dinamiką ir šios dinamikos potencialą konfrontuoti su represyvia normatyvumo sistema.

Supindami neįgalumo, etniškumo ir seksualumo klausimus, kūnai „Sins Invalid“ menininkų darbuose tampa tokiais asambliažais. Jie atsisako separatizmo strategijų, kurios pastaruoju metu gajos ne vien Lietuvoje. Šiandien didžiausia Šiaurės Amerikoje lobistinė LGBT teisių organizacija yra Žmogaus teisių kampanija, kurios pagrindinis tikslas yra kuo platesnis tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimas. Tikslas nėra nesiektinas, tačiau organizacijos pavadinime sugestijuojamas žmogiškumo sutapatinimas vien su seksualinėmis mažumomis nepalieka vietos ištisoms socialinėms grupėms, į kurių poreikius valstybė nereaguoja adekvačiai, tarkim, imigrantų ar vargšų. Toks žmogiškumo pasisavinimas primena savalaikius teoretikės Judith Butler klausimus, užduotus reaguojant į po Rugsėjo 11-osios vykdytą globalią JAV teroro bangą: „Kas laikomas žmogumi? Kieno gyvenimai laikomi gyvenimais?“

„Sins Invalid“ kelia panašius klausimus, o grupės pavadinime žaidžiama su daugeliu reikšmių: kritikuojama invalidumą nuodėme paverčianti sistema, prisiliečiama prie gyvenimo po to, kai kūnas paskelbiamas nebegaliojančiu, sukylama prieš šį nebegaliojimą ir neįgalaus kūno tapatinimą su yda. Maištas prieš gėdą vykdomas asmeniniais patyrimais persunktuose monologuose, kur atvirai kalbama apie masturbaciją, patirtas seksualines traumas, fantazijas, kūną. Scenoje glamonėjamos chroniškų skausmų išsuktos blauzdos, poliomielito sugraužtos šlaunys, su milžinišku rimbu pasirodžiusi korsetą teseginti augalota valdovė pasakoja, kaip jai seksas padeda įveikti panikos priepuolius.

Kai kurie performansai nevengia paminti politinio korektiškumo. Videodarbas „Kitų žmonių istorijos“ („Other People’s Stories“, Todd Herman, Patty Byrne, 2011) primena prieš porą metų JAV įvykdytą seksualizuotą trisdešimtmetės moters su protine negalia nužudymą – videofilmas tampa panašus į trikdančią seksualinę fantaziją.

Afroamerikiečio Leroy’aus Moore’o performansas „Šunyčio apmokymas“ („Puppy training“) taip pat primena seksualinę fantaziją. Vyras paklusniai reaguoja į įrašytą moters balsą, kuris jam liepia ropoti keturpėsčia ir masturbuotis. Po šio performanso su paaugliu į meno galeriją atėjusi šeima suskumba išeiti (prieš renginį kvietimuose buvo įspėta apie performansų turinį).

Šie netobuli įvairios etninės kilmės kūnai, kuriems seksas tampa būdu įkūnyti savo geismus, atskleidžia, jog geismų kontrolė ir tik tam tikrų geidulių legitimizavimas yra pagrindinis represinės sistemos būdas išlaikyti galią. „Sins Invalid“ pateikia atvirkštinę retoriką – geismus apleisti atsisakantys kūnai kuria išlikimo strategijas. Pabaigai – dar vienas išsamesnis fragmentas. Šįkart – iš Leah Lakshmi Piepzna-Smarasinhos monologo, sakyto per jos performansą „Melanino juodumo dangus“ („Melanin black sky“). Menininkė yra iš Šri Lankos kilusi, JAV gyvenanti rašytoja.

„Kaip tokia užteršta upė galėtų būti mylima? Kaip mes galėtume pažinti savo kūnus? Gražius. Nuplauti juos. Paversti švariais. Ne. Nereikia jų mazgoti. O jei mūsų sumauti, darbo klasei priklausantys, chroniškų ligų susukti, bet išgyvenę kūnai... tiesiog gražūs... gražūs lyg piktžolių miškai, besispraudžiantys iš cemento?.. Kaip tokia užteršta upė galėtų būti mylima? Kaip cementas galėtų sprogti? Kaip mano, tavo kūnui grįžti iš potvynio? Kai mano kūną susuka skausmas ar aš susergu, aš įsitaisau lovoje ir iki pasiutimo dulkinu save. Užtrenkiu duris ir valandų valandas dulkinuosi. Kartais aš dulkinuosi, skaitau knygas iš bibliotekos ir žvilgčioju į „Facebook“. Aš dulkinu save kaip niekas kitas. Kartais aš sklandau orgazmo prieangyje valandų valandas ir skausmo nebelieka. Tesu aš – kekšė, kuri palaiko mano gyvybę.“

Daugiau informacijos www.sinsinvalid.org

„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13