Žodžiu, viskas lyg ir dabar taip pat, tik nusiperki filmuko DVD ir iš jo matai vaizdelį, girdi garselį ir dar visko daug, o 1916-ųjų filme „Kristus“ buvo tik vaizdas. Tas filmas buvo gana ilgas, sakoma, filmavo jį beveik 2,5 kilometrų juostoje. Taip, jis tikrai galėjo būti iki trijų valandų. Aišku, šiais laikais pusės filmo galėjo ir nebeišlikti, galėjo nebebūti reikalo jį rodyti visą, na koks gi skirtumas, koks jis tada buvo? Gabalėlius sudėliojo 2000-aisiais ir dar po 12 metų parodė Lietuvoje. O man kilo noras pamatyti šį filmą visą, tokį, koks jis buvo nufilmuotas ir parodytas 1916 metais. Beje, jis turėjo būti tikrai gražus ir meniškas.

Kalbame apie bendrą Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Italų kultūros instituto Vilniuje darbą, italų režisieriaus Giulio Antamoro filmą „Kristus“, parodytą filharmonijos salėje Didžiąją savaitę. Tačiau kaipgi galima žiūrėti filharmonijos salėje negarsinį filmą? Todėl buvo pasikviestas visai neblogas taperis ir pasodintas prie vargonų. Na ne, žinoma, aš juokauju, jis puikus vargonininkas. Aišku, negarsinį filmą garsinti ir labai sunku, ir labai lengva. Pagrindinis tų laikų filmų garsininkas dažniausia būdavo taperis, pianistas, kuris arba žiūrėdamas į ekraną labai sunkiai dirbo tiek protu, tiek ir dvasia, arba tiesiog sėdėjo prie pianino ir grojo bet ką, tik retkarčiais pažvelgdamas į ekraną – ar filmas dar nepasibaigė. Mūsų taperis, žinoma, žiūrėjo į ekraną.

Filmo premjera įvyko 1916 m. lapkričio 8 d. „Teatro Augusteo“ Romoje, dalyvaujant karalienei Elenai ir kitiems garbiems svečiams. Tikrai nežinau, kas jį tada garsino, bet greičiausiai koks nors orkestrėlis pagrojo gerai žinomos muzikos. Beje, labai panašių dalykėlių buvo ir mūsų filharmonijos salėje, kurioje skambėjo ir labai „širdį graužiančių“ melodijėlių, puikiai tinkančių panašios epochos filmukui, o kartais buvo grojama ir gan šiuolaikiška muzika. Žinoma, paderinti šiuolaikiškumą su klasika – visai nebloga mintis, tačiau, man rodos, tema ir filmas diktuoja šiek tiek kitokias aliuzijas, ir šiuo atveju klasikinė didinga harmonija tiko labiau. Šiaip tai aš būčiau kokį J.S. Bachą pagrojęs ir, ko gero, būtų buvę neblogai.

Vargonais grojo Domenico Tagliente – originaliais kūrybiniais sumanymais garsėjantis vargonininkas, improvizatorius, kompozitorius, muzikologas. Jis gastroliuoja po visą Europą, 2008 m. koncertavo Kristupo vasaros festivalyje Lietuvoje, yra surengęs rečitalių Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Monake bei Ispanijoje. Nuolat dalyvauja vargonų muzikos festivaliuose: Zalcburgo, Avinjono, „Bachfest“ Leipcige, „Musikfestspiele“ Sarbriukene, „Santa Maria del Fiore“ Florencijoje, Vienos vargonų muzikos koncertuose ir kt. D. Tagliente žinome kaip kompozitorių ir muzikantą, studijavusį vargonus, kompoziciją ir muzikologiją Austrijoje ir Italijoje. Šiuo metu dėsto vargonus ir kompoziciją Monopolio Nino Rotos konservatorijoje Italijoje. Šis muzikas vedė meistriškumo kursus Vilniuje, Veimare, Londone, Poznanėje; skaito paskaitas apie italų muziką. Kaip muzikantas jis dažnai improvizuoja šiuolaikinės muzikos festivaliuose, o vargonų muziką derina su elektronine. Štai, rodos, ir pagavau šį vargonininką, kuris improvizuodamas įgarsina nebyliuosius kino filmus, pavyzdžiui, režisieriaus Giulio Antamoro „Kristų“ (1916), režisieriaus Ruperto Julianio „Operos fantomą“ (1925), kuria muziką kinui ir televizijai. Kažin, ar ir kituose filmuose, o, matyt, kad taip, jis gretina savo grynąją improvizaciją su išankstiniu, paruoštu elektroninės muzikos užtaisėliu? Žiūrėdamas šio gražaus filmo likučius ir klausydamas gyvai skambančiai muzikai šiek kiek kliudančių paruoštų elektroninių gabalėlių, pagalvojau, kad geriausiai čia būtų girdėti tikrą klasikinę muziką, kuri kartais lyg ir specialiai mus susirasdavo filharmonijos salėje.

Nežinau, ar sugebėjau papasakoti viską, ką mačiau ir girdėjau, tačiau reikėjo jums patiems ateiti – pažiūrėti ir paklausyti. Manau, būtų buvę aiškiau. O ir žmonių būtų buvę daugiau.

„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13