GOODBYE, MEŠKOVINA

2009 m. nufilmavau pokalbį su lininių ir drobinių dirbinių pardavėja. Ėjau pirkti pačios pigiausios drobės – vadinamosios meškovinos, iš kurios seniau siuvo maišus bulvėms, o dar prastesnės tokios drobės gabalus naudojo valytojos. Prisimenu ryškiai raudonas valytojos Rozos rankas, kai ji pralėkdavo 43-iosios vidurinės koridoriais, stumdama tokią plačią šluotą, apvyniotą pilku skuduru. Man patinka tapyti ant meškovinos – ji pigi, galima susiūti ir gauti didelį formatą (dėl grubios faktūros nesimato siūlės), o nuo želatinos ji tampa panaši į didelį – du metrai ant dviejų – vaflį. Tai va, ta pardavėja papasakojo istoriją, kaip jos brolis ūkininkas anksčiau augino linus, o dabar jau nebeaugina, nes visiškai neapsimoka, nes nėra kvotų ir lietuviai tik vaizduoja, kad linas, drobė labai autentiškas produktas – o viskas atvežama iš kitur, čia tik padažo ir siuva tuos atseit suvenyrinius drabužius ir t.t. O tos mano pigiosios meškovinos išvis niekam nebereikia, nes maišai bulvėms dabar plastikiniai. Net susigraudino ir iškilmingai pardavė man paskutinius dešimt metrų – sakė, daugiau nebus. Ekspresyvi pardavėja, visai nebijojo kameros, bet vis dėlto nesutiko, kad filmuota medžiaga būtų kur nors viešai demonstruojama (iš pokalbio galėjo pasirodyti, kad jai nepatinka Europos Sąjunga, o moteris patyrusi sovietų laikus ir mano, kad viešai nieko nereikia kritikuoti). Nenorėjo nieko girdėti apie simboliką ir metaforas – kad jos papasakota istorija lyg koks kamertonas gaustų kitos istorijos apie dar vieną prarastą galimybę fone. (2009)

BĖK BĖK, JEI GALI

Tai turėjo būti filmas apie bėgančią menininkę. Tą bėgimą būtinai reikėjo nufilmuoti Vilniaus Gerosios Vilties žiede. Jei Vilniaus miestą įsivaizduosi kaip kūną, kurio kojos ištiestos į Kauną, tai ta vieta turėtų būti tarsi bamba, nes ten tokia apskrita duobė, keletas viadukų ir kelios dažniausiai tuščios požeminės perėjos, labai tinkamos bėgti. Galima būtų pradėti vaizdu iš viršaus, kaip iš Google Earth, po to žemė, miestas artėja ir matosi judantis objektas, raudonas taškelis (kaip trileryje „Valstybės priešas“), o tada bėganti moteris raudonais plaukais (primenanti „Bėk, Lola, bėk“). Ji bėga neaišku kur, neaišku nuo ko, lyg begaline kilpa. Filmuoti būtų reikėję bent jau dviem kameromis, viena pritvirtinta prie bėgikės. Šiaip aš galiu greitai bėgti. Man patinka bėgti nelabai ilgus nuotolius, be jokių strategijų, tik bėgti. Tikrai bėgti ir tikrai pavargti. Bėgimas – geras įvaizdis, bet labai daug kur naudotas, todėl aš ir norėjau Gerosios Vilties. Buvau susitarusi su vienu žmogum, kad padės filmuoti, bet vis atidėliojau, vėliau prasidėjo Vilniaus aplinkkelio statybos, o dabar ta vieta jau nebeprimena bambos, naujas oranžinis viadukas man visai nepatinka – tarsi koks korsetas. Ir šiaip per greitkelį nebepalakstysi. (2004–2005)

TRYS MOTERYS IR TRYS KLAUSIMAI

Ką veiki? Kur tu? Kada grįši? – rašydavau sms savo vyrui, dabar taip daugiau rašau sūnui. Dažniausias atsakymas: „viskas ok“. Nors dažniausiai tikrai ne viskas ok. Norėjau nufilmuot tris vienišas šokančias moteris. Kiekviena savo kambary: močiutė, mama ir aš, kiekviena atskiram ekrane. Močiutė mirė 2005 metais. Nespėjau. Likus maždaug pusmečiui iki mirties parodė man savo laiškus, rašytus pokario metais seneliui – ten tie patys klausimai: Ką veiki? Kur tu? Kada grįši? Ir atsakymas žiauriai panašus.

Guodžiuosi tuo, kad gal ir per daug mačiau panašių dalykų su šokančiomis moterimis. (2005)

NA IR TEGUL

Sapnas: brėkštantis rytas Žvėryne, buvusiame troleibusų žiede, prie taksistų mėgstamų trijų kioskų, kurie šviečia rožiniais, žalsvais ir melsvais neonais, groja orkestras ir šoka (vėl šokiai) pora – vyras ir šviesiaplaukė moteris raudona suknele. Greta, o gal po to vaizdas kaip iš laidos „Farai“: nekokybiška transliacija iš įvykio vietos, barniai, riksmai, dūžtantis durų stiklas ankštoj virtuvėj, šukėse atsispindi saulės spinduliai, kampe tarp tų šukių tupi didelis žalias žiogas ir kraipo ūsus, tas savo vabzdiškas antenas (pirmas aukštas – matyt, pro langą įskrido). Visas įdomumas turėtų būti specialiai nufilmuoto sapno ir nesuvaidinto buitinio vaizdo sugretinimas, bet vėliau juostoj atsirado kažkokių spalvotų kvadratukų – gal dėl to, kad kamera buvo ant šaldytuvo? O norint perfilmuoti reikia vėl daužyti stiklą ir gaudyti žiogą... (2007)

IŠ NAUJO

Kraustymasis iš studijos. Neturiu nuosavos ar nors pastovios vietos, kur galėčiau dirbti, vis nuomojuosi, per 10 metų krausčiausi 4 kartus. 2 įsikraustymus ir 3 išsikraustymus esu nufilmavusi – aiškus nuotaikų skirtumas. Savigrauža, kad kažko nespėjai, darbų atsirinkinėjimas, pakavimas, chaosas, savo neaiškaus socialinio statuso, neužtikrintos finansinės padėties suvokimas išsikraustant. Kai kūrybinė erdvė iš 30 m², susitraukia į 13 m², o po to išvis į 10 m². Įsikraustant – gera nuotaika, galvos kol kas neskauda, nes pasitaisę piniginiai reikalai, euforija nuo kūrybinių planų, noras pradėti dirbti. Pradėti iš naujo. O tada vėl viskas iš pradžių. Greit vėl laukia išsikraustymas. Menininko padėties iliustracija. Nufilmuota negrabiai, matyta. Bet, kita vertus, ši patirtis artima ir daugeliui mano draugų. Norėjau rodyti Kultūros ministerijoje. (2004–2011)

POSTIDĖJA

Pavadinimas paimtas iš Nealo Gablerio straipsnio apie didelių idėjų nuvertėjimą, trūkumą – vis galvojau, kaip įvardinti tą situaciją ar, greičiau, atmosferą, kuri ištiko, užgriuvo, prislėgė būrį keturiasdešimtmečių. Daugybė mano aplinkos žmonių metė gerti, rūkyti, senus užsiėmimus, gyvenimo partnerius, marškinėlius su užrašu „Kąnoriutądarau“, linksmybes iki ryto su draugais, telefono numerius ir dar daug dalykų. Šio nesamo filmo herojaus patirtas dvasinis perversmas įgavo labai vizualią formą – išsigelbėjimu tapo vėjo malūnas, tulpės formos vėjo jėgainės konstravimas. Kažkas yra nufilmuota, kažko niekam nenoriu rodyti, kai ką gal ir galėčiau parodyti, pvz., filmuką apie vėjo nešiojamą polietileninį maišelį tuščioje Laisvės prospekto sankryžoje. (2011–2012)

PRIEŽASTYS IR ABEJONĖS

Vienas iš būdų susikaupti ir apsispręsti yra sąrašų sudarinėjimas – pataria žurnale „Laima“ psichologas X. Ką turėjai padaryt iki 30 metų ir ko nereikėjo daryt, ką reiktų nuveikt iki 40 metų, šiandienos darbų sąrašas, ką darysiu rytoj, ko norėčiau atsikratyt iki 50 metų, kokių daiktų nenorėčiau turėt iki 40 metų ir t.t. Ar gyvent su tuo vyru, ar negyvent, kiek priežasčių verčia mane tapyti ir dėl ko geriau visai netapyti, kiek punktų rodo, kad gerai būti menininke, ir kiek, kad visai neverta. Dažniausiai aš net nesiimu tų surašytų veiksmų įgyvendinti ir gaunu minusą, labai dažnai pliusus užsidirbu pati nesuprasdama kaip: atrodo, kad visai atsitiktinai atsiranda galimybės nuveikti užrašytus darbus. Ir nors pliusai tikrai prideda optimizmo ir pakelia kovinę dvasią, minusai man šiaip patinka – tiesiog kaip ženklai, tai kartais tų minusų pripaišydavau šiaip, dėl gražumo. Tai ir neaišku, kaip tie sąrašų burtai veikia. 4–5 darbo kalendoriai pilni planuojamų darbų ir sąrašų, pliusų ir minusų – maniau, reiktų juos perskaityti prieš kamerą, bet dabar keleto pačių juokingiausių ir seniausių nerandu. (2010)

Kas: vienas laikraščio puslapis, skiriamas meno projektui. Koks: vaizdinis, tekstinis, fotografinis, kokybiškas, konceptualus. Kam: ieškantiems alternatyvų, kritiškiems, drąsiems. Kur: „7 meno dienos“ – interneto portalas 7md.lt ir laikraštis. Rašykite: [email protected], temos lauke didžiosiomis raidėmis PROJEKTAS.

„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13