Lietuviškų filmų buvo parodyta daug, bet po jų kartais negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tai filmai apie nieką. Kad kūrėjai net ir nesiekia pasakyti kažko daugiau, ko neapibrėžtų filmo tema ar jo personažas. Toks man pasirodė už geriausią debiutą apdovanotas Albinos Griniūtės „Našlaitynas“. Tai neva pasakojimas apie šunų prieglaudą, bet po 20 filmo minučių taip ir nesupratau, apie ką filmas – apie benamius šunis ar jų globėjas (nė į vieną taip ir nepavyko įsižiūrėti), apie užuojautą silpniesiems ar keistą prieglaudą beveik miesto centre (apleistuose namuose gyvena tik šunys), o gal tai poetiškai nufilmuoti vaizdeliai iš vargšų šunų gyvenimo? Filmas be herojų, akcentų, akivaizdžios struktūros.

Liūdniausia, kad jauni lietuvių autoriai jau puikiai išmano tarptautinę konjunktūrą, todėl filmuoja neįgaliuosius, benamius arba kuria filmus apie seksualines ir kitokias mažumas. Bet kai bandai analizuoti panašius kūrinėlius, ypač dokumentinius, susiduri ir su tam tikrais netikėtumais.

Norėdamas tapti lietuvių dokumentinio filmo herojumi, anksčiau turėjai būti darbo spartuoliu, išeiviu iš atitinkamo socialinio sluoksnio, ideologiškai patikimu žmogumi. Darbininkai, kolūkiečiai, tarybiniai inteligentai, komjaunuoliai ir komunistai buvo dokumentininkų dėmesio centre. Prasidėjus Chruščiovo „atlydžiui“, nuolatiniais lietuvių dokumentinio kino personažais tapo seni meniškos sielos kaimiečiai, keistuoliai ir menininkai. Tiksliau, žmonės, kurių likimai ar požiūris į gyvenimą galėjo tapti metaforiška „žinute“, arba menininkai, kurie iš tikrųjų turėjo ką pasakyti ir formuluoti idėjas, kaip kad Juozas Miltinis, Liudas Truikys ar Monika Mironaitė. Roberto Verbos ir Henriko Šablevičiaus filmai poetizavo tą keistąją ūkų lankose slypinčią Lietuvą. Lietuvių dokumentininkai iki šiol mėgsta menininkus ir keistuolius, bet maždaug prieš dvidešimt metų atsirado nauja personažų kategorija – kankiniai. Iš pradžių – kovų už laisvę: partizanai, tremtiniai, KGB persekioti žmonės. Paskutiniais metais – neįgalūs, nepagydomai sergantys, atsidūrę socialinio, intelektualinio, politinio gyvenimo paribiuose. Įvairūs visuomenės atstumtieji – negražūs, tatuiruoti, sergantys, nuteisti, paliegę.

Manau, kad tai turi ryšį su totalitarine patirtimi, kai valstybėje viskas turėjo būti gražu. Pasak vokiečių literatūrologo Hanso Guentherio, totalitarinėje valstybėje estetinė funkcija kompensuoja kitas – praktines, teorines, religines ir pan., kurios negali funkcionuoti natūraliai. Totalitarinė valstybė uzurpuoja estetinę funkciją. Todėl ir neįgalieji išstumiami ne tik į visuomeninio gyvenimo, bet ir į meno paraštes, juolab kad diktatūroms būdingas „grožio kultas“ paprastai pasireiškia ir „naujo žmogaus“ projektu. Neatsitiktinai teigiami sovietinių filmų herojai turėjo būti tiesiog gražūs. Manau, kad dabar panašias funkcijas atlieka masinė kultūra, kurianti savąjį naujo žmogaus projektą, bet šįkart norėčiau trumpai aptarti kelis lietuviškus „Kino pavasario“ filmus apie neįgaliuosius.

Modernusis ir šiuolaikinis menas žodį „grožis“ dažniausiai vartoja tik neigiamame kontekste. Tačiau sovietmečiu tabuizuoti neįgalūs žmonės kartais buvo idealizuojami. Iš mokyklos laikų atsimenu knygų ir filmų herojų lakūną Aleksandrą Maresjevą, kuris skraidė net praradęs abi kojas. Maresjevo mitas tapo atspirties tašku ir rusų postmodernistams, ypač Viktorui Pelevinui. Esmė ta, kad sovietų mene neįgaliojo likimas dažniausiai teigia gyvenimo pilnatvę, jo kančios įrodo ideologijos pranašumą. Panašaus įspūdžio negalėjau atsikratyti žiūrėdama Miko Žukausko ir Gintarės Valevičiūtės filmą „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“. Tai – užsakomasis filmas, bet jei jau autoriai pristato jį festivalyje, vadinasi, siūlo vertinti kaip savarankišką kūrinį.

„Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ herojės – dvi moterys Aida ir Roberta, sergančios „Li-Fraumeni sindromu“. Kaip rašo festivalio katalogas, „tai itin retas genetinis sindromas, kuris ypač padidina įvairių lokalizacijų piktybinių navikų atsiradimų tikimybę“. Su viena susipažįstame ligoninės palatoje, kai mergina mokosi angliškai pasakyti „gyvenime mėgstu iššūkius“ ir kitokias siaubingas banalybes, kurių, jos manymu, prireiks siekiant gauti darbą tarptautinėje kompanijoje. Mergina ne tik laukia operacijos, ji svajoja apie naują darbą. Kita herojė pasakoja apie sūnaus praradimą, susitaikymą su jo mirtimi, matome ją vaikų darželyje, kur moteris dirba auklėtoja, su vyru šokių mokykloje. Filme rodomi, be abejo, dramatiški likimai. Bet tikrasis „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ turinys – iš esmės tokios pat banalybės kaip ir angliški žodžiai vienos filmo herojės lūpose. Toks įspūdis, kad filmo autoriai net nepasistengė ilgiau pabendrauti su savo herojėmis, užfiksavo tai, kas yra paviršiuje. Operacijos, šokių būrelio, darbo vaizdai – lyg iš sovietinės kino kronikos. Mirties artumo ir nujaučiamo moterų didvyriškumo jos akivaizdoje filmo autoriams visiškai pakanka. Ideologijos vietą užima Dievas, kurį prisimena vienas darželio auklėtinis (nežinojau, kad indoktrinacija dabar prasideda jau darželyje). Paviršutiniškumo įspūdį dar labiau paryškina ir filmo garso takelis. „Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą“ baigiasi šventės vaizdais. Joje susitinka ir abi filmo herojės. Toks simboliškas „Valio!“ plazdančių vėliavų fone. Nežinau, kas šiuo atveju lėmė labiau, – autorių mąstymo stereotipai, jų neprofesionalumas ar pačių herojų ribotumas.

Giedrės Beinoriūtės „Specialistė“ yra tarptautinio projekto „Jauni apie jaunus“ dalis. Filmo herojė – neregė Eglė, kuri studijuoja garso režisūrą. Tai šauni mergina, kurios charakterį puikiai apibūdina epizodas, kai Eglė virtuoziškai juda miesto gatvėmis. Režisierė rodo jos kasdienybę – santykiai su drauge, įrašai studijoje, garsų „medžioklė“ miške. Merginos charakteris atskleidžiamas tiksliai, Beinoriūtei pavyko išvengti monotonijos – „Specialistėje“ yra humoro, ironijos, liūdesio. Režisierė nori, kad ir žiūrovai susižavėtų tokia šaunia, tikslo siekiančia mergina. Bet šiam kaleidoskopiškam ir šiltam filmui stinga gilesnio, sudėtingesnio žmogiško turinio, nes akivaizdu, kad Eglė – gražus žmogus, bet labai jau infantiliška.

Po panašių filmų norisi prisiminti tuos, sukurtus prieš dvidešimt metų. Audriaus Stonio „Neregių žemė“, Šarūno Barto „Praėjusios dienos atminimui“ ir Arūno Matelio „10 minučių prieš Ikaro skrydį“ buvo jaunos kino kartos manifestas dar ir todėl, kad iki tol lietuvių dokumentikoje neegzistavusius marginalus bei neįgaliuosius rodė kaip naujos realybės personažus. Tų žmonių buvimas ekrane buvo iš naujo atrandamo vidinio pasaulio ir kitos realybės estetizacijos ženklas. Šiųmetiniai filmai, regis, yra didelis žingsnis atgal, į totaliai optimistišką masinės kultūros realybę.

„7 meno dienos“ Nr.15 (983), 2012-04-13